Pasaulio šalis galime suskirstyti pagal „debesies“ naudojimo apimtis ir mastą į keturias grupes. Daugiausiai ir intensyviausiai naudojantys – „debesies“ pirmūnai. Naudojantys protingai, tačiau ne visose srityse – „debesies“ vidutiniokai. Naudojantys retsykiais ir labai nedaug sprendimų – „debesies“ dvejetukininkai. Beveik nesinaudojantys arba net ir nevartojantys šio termino – „debesies“ beraščiai.
Lietuvą galima priskirti prie „debesies“ vidutiniokų, nors kai kas gali ginčytis, kad mūsų vieta – galiniuose suoluose, kur paprastai sėdi visi dvejetukininkai. Taip tikrai nėra ir netrukus paaiškinsiu, kodėl Lietuva yra „debesies“ vidutiniokai ir kodėl tai aukščiausia pozicija, kurią galime pasiekti.
Lietuviams visada norisi atsigręžti į estus ir sakyti „o jie tai mus ir čia aplenkė...“ Šį kartą nuliūdinsime – esame su estais vienoje valtyje, tik jie yra ne tik vidutiniokai, bet ir savotiški gerieji išsišokėliai, kurie paprastai mokykloje patinka merginoms ir tėvams... Deja, jiems į pirmūnus taip pat nepakilti dėl tos pačios priežasties, kaip ir mums.
Pagrindinė priežastis yra rinkos dydis. Mes esame maži (estai dar mažesni). Smulkusis verslas už Atlanto yra įmonės iki 50 žmonių. Vidutinis – iki 150 žmonių. Lietuvių mastais tai jau didelė kompanija. Stambus verslas – tūkstančiai darbuotojų. Pagal tokių įmonių poreikius ir kuriami didžioji dauguma „Enterprise“ lygio sprendimų „debesyje“. Tuo užsiima SAP, „Microsoft“, „Amazon“, „SalesForce“ ir, žinoma, „Oracle“ bei dar dešimtys rimtų pasaulinių kompanijų. Jos uždirba milijardus, bet sukuria vertės už trilijonus. Kiek Lietuvoje yra įmonių, kurioms reikalingi „Enterprise“ lygio sprendimai? Kelios įmonės pasinaudotų didžiųjų duomenų (Big Data) paslaugomis ne vieną kartą per metus, bet kartą per savaitę?..
Atsakymai nepradžiugins. Lietuvoje yra vos apie 40 įmonių, kurios turi daugiau nei 1500 darbuotojų. Didžiausieji yra Valstybės tarnautojų armija, „Maxima LT“, „Lietuvos Geležinkeliai“, „Lietuvos paštas“, toliau rikiuojasi visi mažmeninės prekybos centrai („Palink“, „Norfos mažmena“, „Senukų prekybos centras“, „Rimi Lietuva“ ir kt.), didžiosios ligoninės, LESTO ir universitetai. Sąrašo viduryje atsiduria du didžiausi bankai, TEO, G4S Lietuva apsaugininkai ir t. t.
Kokio lygio „debesies“ sprendimų reikia tokioms įmonėms? Tikrai ne „Enterprise“, o kartais ir ne „Business Pro“. Mes neturime daug įmonių, kurios naudotųsi „stambiuoju debesiu“.
Kodėl mes esame ne „dvejetukininkai“, jei tokie maži?
Priežasčių yra ne viena. Lietuvoje turime berods 7 duomenų centrus. Pusė iš jų yra arba labai arti „3-tier“ lygio. Lietuva turi gerai išvystytą greitaveikos magistralių infrastruktūrą, tad teoriškai iš mūsų šalies galėtume teikti „debesies“ paslaugas visai Rytų Europai ir daliai Skandinavijos.
Lietuvoje vienas iš greičiausių pasaulyje internetas ir artimiausiu metu jis gali netgi dar pagreitėti.
Lietuvoje dirba keli tūkstančiai itin kvalifikuotų specialistų, kuriančių ir aptarnaujančių „debesies“ sprendimus Lietuvai ir užsieniui. Atsiradus rimtam žaidėjui su investicijomis, reikėtų tik švilptelėti ir surinktume labai talentingų inžinierių ir programuotojų komandą, kuriai ir „Microsoft“ lygio projektai būtų nebaisūs.
Kas gi trukdo tada pasivyti mūsų senus oponentus estus? Neišnaudotos rinkos ir sritys. Estai pasaulyje garsūs tuo, kad labai didelę dalį valstybės ir savivaldos funkcijų perkėlė į „debesį“. Jie pirmieji pristatė net balsavimą internetu. Deja, šioje vietoje mes smarkiai atsiliekame nuo savo kaimynų, ką bekalbėti apie „debesies“ pirmūnus, kur savivaldos funkcijos perkeltos į internetą jau prieš keletą metų, sėkmingai išbandytos ir veikiančios.
Tragiškiausia vieta – sveikatos apsaugos sektorius. Turime keletą sprendimų, tačiau jie labai neefektyvūs ir kartais net atrodo, kad atėjo iš interneto priešaušrio. Ar bandėte kada užsiregistruoti pas gydytoją per „Sergu.lt“ sistemą? Geriau nebandykite – imkite telefoną ir kantriai skambinkite, kol sulauksite atsakymo, kad talonėlių nėra. Taip, „debesies“ amžiuje mūsų sveikatos apsaugos įstaigos žaidžia talonėlių, siuntimų, pažymų ir kitokio plauko popierėlių žaidimus... Tai apgailėtina, nes viską galima padaryti tiesiog gydytojo kompiuterio ar net planšetinio kompiuterio ekrane.
Švietimo sektorius teikia daugiau vilties, tačiau senamadiškas požiūris, kad studentas turi mokytis iš knygų, smarkiai trukdo „debesies“ pažangai. Paprastas pavyzdys – Lietuvoje pirmokėliai vis dar nešiojasi tas milžiniškas kuprines su knygomis, laisvoje rankoje – maišelis su sportine apranga, o kitoje – būreliams reikalingi reikmenys. Iki šiol mūsų vaikai pratinami dirbti nešuliniais arkliais užuot apsiribojus vienu planšetiniu kompiuteriu, kuriame tilptų visos knygos, dalis pratybų – reiktų tik sąsiuvinį dailyraščiui nešiotis. Universitete didesnė pažanga, tačiau popieriaus sunaudojama tiek, kad būtų galima nupirkti ne po vieną, o po tris planšetinius kompiuterius kiekvienam studentui.
Dar viena silpnoji Lietuvos grandis – telekomunikacijų bendrovės. Pasaulyje telekomunikacijų bendrovės yra didžiausi „debesies“ sprendimų vartotojai ir paslaugų teikėjai. Lietuvoje daugiausiai tik vartojama, bet apie teikimą sunku kalbėti. Ar registruojantis abonentui suteikiami nemokami 100 GB telekomunikacijų bendrovių ar jų partnerių serveriuose? Lietuvoje tai dažniausiai padaro telefonų gamintojai. O galėtų būti kitaip, juk sąlygas turime kuo puikiausias – net 4G ryšį turime! Dabar tik matome, kaip klientams yra siūloma muzikos transliavimo paslauga. Visa kita – tik nemokami SMS, skambučiai ir 1 GB duomenų...
Situacija minėtose srityse keičiasi į gera, tačiau to negana. Mes vis tiek liksime maži. Juk mūsų tik trys milijonai. Ką reiškia 3 milijonai tokiems „debesies“ grandams kaip „Apple“, „Microsoft“, „Facebook“? Beveik nieko... Jie dar tik ruošiasi eita į rinkas, kuriose yra šimtai milijonų „debesies“ dvejetukininkų ir beraščių – beveik nesinaudojančių ir nežinančių, kas tas „debesis“ ir kam jis reikalingas. Gerai, kad mes šį etapą pergyvenome labai greitai ir neskausmingai. Liksime „debesies“ vidutiniokais visam laikui. Bet, kaip išskyriau tekste, tai tikrai nėra blogai!