Dauguma virtualių socialinių tinklų vartotojų atsakytų, kad yra labai susirūpinę savo privatumu internete, tačiau greičiausiai nesugebėtų pasakyti, ką dėl to konkrečiai daro, sako Mykolo Romerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto doktorantė Inga Malinauskaitė.
Dauguma virtualių socialinių tinklų vartotojų atsakytų, kad yra labai susirūpinę savo privatumu internete, tačiau greičiausiai nesugebėtų pasakyti, ką dėl to konkrečiai daro, sako Mykolo Romerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto doktorantė Inga Malinauskaitė.
Pasak jos, privatumą socialiniuose tinkluose reguliuoja dar 1995 metais išleista direktyva ir šis reguliavimas nėra pakankamas.
– Kokios didžiausios problemos dėl privatumo virtualiuose socialiniuose tinkluose iškyla dabar?
– Remiantis „Eurobarometro“ duomenimis, paklausus vartotojų, kas turėtų būti atsakingas už duomenų apsaugą virtualiuose socialiniuose tinkluose, gauname labai įdomius atsakymus.
49 proc. respondentų nurodo, kad patys vartotojai turėtų būti atsakingi už tai, ką jie skleidžia, rašo ir tai, kas vėliau nutinka su jų informacija internete. Kita vertus, 33 proc. nurodė, kad paslaugų teikėjas, tai yra, virtualus socialinis tinklas, pats turėtų būti atsakingas. Toks vartotojų lūkestis rodo, kad problema egzistuoja.
– Kaip yra iš tikrųjų? Kas yra atsakingas už asmens duomenis: socialinis tinklas ar pats žmogus?
– Pagal šiuo metu galiojančią direktyvą dėl duomenų apsaugos, kuri yra ganėtinai sena, 1995 metų, atsakingas duomenų valdytojas – socialinis tinklas.
Tačiau, pavyzdžiui, Europos Teisingumo Teismas vienoje byloje pripažino, kad net ir individualus vartotojas taip pat gali būti traktuojamas kaip duomenų valdytojas. Taigi situaciją nėra vienareikšmė.
– Kai užsiregistruojame socialiniame tinkle, kai kas perskaito taisykles, kai kas – ne, bet visi su jomis sutinkame, uždėdami varnelę. Ar paskui būna taip, kad socialinis tinklas vienašališkai pakeičia tuos nustatymus?
– Iš tisų tai yra viena iš didesnių problemų. Tai yra vadinama privatumo nustatymais virtualiuose socialiniuose tinkluose. Jie suteikia technines priemones, kurios įgalina vartotoją kontroliuoti savo asmeninę informaciją socialiniame tinkle.
Tačiau privatumo nustatymai kartu su bendrosiomis virtualių socialinių tinklų privatumo politikomis yra kritikuojami dėl jūsų paminėtos priežasties – virtualus socialinis tinklas vienašališkai bet kada gali pakeisti sąlygas, su kuriomis vartotojas sutiko ir buvo supažindintas. Galbūt jis tikėjosi, kad viskas vyks pagal tas taisykles, kurios buvo nustatytos.
– Paskambinęs klausytojas papasakojo, kad yra visiškai paprasta ir lengva įeiti į kito žmogaus paskyrą, nes daugumą atsakymų į saugumo klausimus galima rasti paties žmogaus profilyje skelbiamoje, viešai prieinamoje informacijoje. Kaip šiuo atveju reikėtų elgtis vartotojui?
– Vienareikšmiško atsakymo nėra. Šiuo atveju galbūt daugiau kalbama apie privatumo politiką, jos įgalinimą kontroliuoti savo asmeninę informaciją internete. Ir apie faktą, kad vis dėlto apsauga yra nepakankama.
Paprastai egzistuoja paradoksas, kad tai, ką vartotojai sako apie teisės į privatumą užtikrinimą, skiriasi nuo to, kaip jie elgiasi elektroninėje erdvėje. Jeigu paklaustume vartotojo „Ar esi susirūpinęs savo privatumu internete?“, beveik kiekvienas atsakytų „Taip, man tai labai svarbu“. Bet, jeigu kitas klausimas būtų „Ką konkrečiai darai dėl to, kad tavo privatumas būtų užtikrintas?“, konkretesnių atsakymų galbūt ir nesulauktume.
– Gal vartotojai per mažai gilinasi ir per daug lengvabūdiškai žiūri į savo paskyras?
– Galėčiau papasakoti įdomų Vokietijos pavyzdį apie konkrečią bylą.
Vokiečiai aktyviai gina savo asmens duomenų teises elektroninėje erdvėje. Vokietijoje galiojantis telemedijos aktas nustato, kad paslaugos turėtų būti siūlomos tokiu būdu, jog vartotojai galėtų išlikti anonimiškais ir mažų mažiausiai galėtų veikti su pseudonimu. Kita vertus, jeigu žiūrėsime į populiariausio virtualaus socialinio tinklo politiką, joje yra nuostata, kad vartotojas turėtų veikti savo realiu vardu ir pavarde.
Vokietijoje kilo daug nusiskundimų ir nepatenkinti vartotojai kreipėsi į teises ginančią instituciją. Kilo reali teisminė byla, kurioje buvo paradoksalus sprendimas. Paradoksalus ta prasme, kad teismas netenkino Vokietijos prašymo ir pasakė, kad šiuo atveju turėtų galioti Airijos teisė, kur yra regioninis „Facebook“ padalinys.
Tokiu atveju [buvo nustatyta – LRT.lt], kad vartotojų paskyros buvo užblokuotos teisėtai ir legaliai, nors pagal Vokietijos teisę tai yra neteisėtas veiksmas.
– Tai yra tarptautinė problema ir kiekviena valstybė turi skirtingą teisinę bazę ir vienur traktuoja vienaip, kitur – kitaip. Reikėtų surasti bendrą vardiklį.
– Visiškai teisingai. Daug vilčių dedama į naująjį perspektyvųjį reguliavimą. Tai yra, ES lygiu priimamą bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, kurio projektas jau yra pasiūlytas. Tikimasi, kad jame bus nuostatos, kurios pagelbės sprendžiant problemas. Šiuo metu galiojantis reguliavimas tikrai yra nepakankamas.
