Daugelis interneto vartotojų net nesusimąsto, kad kiekvienas jų žingsnis automatiškai fiksuojamas ir gali būti atsekamas suinteresuotų asmenų. Kiti, norėdami nuslėpti savo tapatybę, griebiasi įvairių priemonių, tačiau ar jos yra pakankamai efektyvios? „TechCrunch“ autorius Tomasas Touceda savo apžvalgoje tvirtina, kad užsitikrinti visišką anonimiškumą internete, nepaisant privatumo įrankių pažangos, vis dar beveik neįmanoma.
Daugelis interneto vartotojų net nesusimąsto, kad kiekvienas jų žingsnis automatiškai fiksuojamas ir gali būti atsekamas suinteresuotų asmenų. Kiti, norėdami nuslėpti savo tapatybę, griebiasi įvairių priemonių, tačiau ar jos yra pakankamai efektyvios?
„TechCrunch“ autorius Tomasas Touceda savo apžvalgoje tvirtina, kad užsitikrinti visišką anonimiškumą internete, nepaisant privatumo įrankių pažangos, vis dar beveik neįmanoma. Žmogus, žinantis ko ir kaip ieškoti, gali apeiti daugumą apsaugos priemonių. Vis dėlto, eksperto teigimu, kiekvienam internautui svarbu žinoti, kaip veikia populiariausios privatumo apsaugos priemonės ir kokie jų didžiausi trūkumai.
Ribotas „privatus naršymas“
T. Touceda pabrėžia, kad daugelis „privataus“ arba „inkognito“ naršymo entuziastų pernelyg pasikliauja šia daugelio populiariausių interneto naršyklių funkcija. Pavyzdžiui, naršyklės „Safari“ kūrėjai vartotojams žada, kad „privatus naršymas“ (angl. „private browsing“) nuo nepageidaujamų akių apsaugos naršymo istoriją, tačiau neakcentuoja, kad tinklalapiams tai nesutrukdys nuskaityti naršytojo IP adresą. Tuo metu „Chrome“ bent jau perspėja, kad „pasirinkimas būti inkognito nepaslėps jūsų naršymo nuo darbdavio, interneto paslaugų tiekėjo ar lankomų svetainių“.
„Bendrai imant, šie paprasčiausi privataus naršymo būdai padės paslėpti jūsų veiksmus tik nuo kitų to paties kompiuterio vartotojų“, – konstatuoja T. Touceda. O kaip daugelio pamėgtas slapukų (angl. „cookies“) blokavimas? „Slapukai“ – nedideli naršyklėje išsaugomi informacijos paketai, kuriuos naudoja daugelis tinklalapių administratorių, siekdami efektyviau sekti lankytojų elgesį. Naršyklių „privatumo būsenos“ dažniausiai numato ištrinti per sesiją sukauptus slapukus, taip paslepiant bent dalį internauto elgesio aplankytose svetainėse.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad tinklalapių administratoriai vis tiek mato lankytojų IP adresus, o interneto paslaugų tiekėjai – svetaines, kuriose šie lankėsi. Be to, naršytojai, kurie niekada neatsijungia nuo „Facebook“, „Google“ ar „Yahoo“ paskyrų, taip pat turėtų susitaikyti su tuo, kad šie interneto milžinai turi prieigą prie duomenų apie lankytas svetaines bei IP adresus.
Skaitmeninių teisių gynimo organizacija „Elektroninio pasienio fondas“ (angl. Electronic frontier foundation – EFF) neseniai paskelbė ataskaitą, kurioje pabrėžiama, kad, netgi vartotojams blokuojant „slapukus“, tinklalapių administratorius pasiekiančios informacijos, bent teoriškai, pakanka, kad būtų įmanoma sekti internautų judėjimą kibernetinėje erdvėje. Tiesa, bent kol kas nėra aišku, kiek paslaugų tiekėjai naudojasi tokia galimybe.
Koduotas naršymas – perspėjimo signalas šnipams?
Dalis vartotojų, ypač susirūpinusių dėl privatumo internete – daugeliu atvejų tai yra autoritarinių režimų priešininkai, tačiau taip pat verslo paslaptis saugantys verslininkai ar išradingesni nusikaltėliai, – naudoja koduoto naršymo priemones, maskuojančias jų elgesį tinkle tiek nuo lankomų interneto svetainių, tiek ir nuo interneto paslaugų tiekėjų, kurie, kaip Rusijoje ar Kinijoje, gali būti visiškai pajungti valstybės valiai. Populiariausias įrankis – programa „Tor“, pakartotinai įslaptinanti visą informaciją, pasiekiančią naršyklę. Tai paslepia netgi tuos „pirštų atspaudus“, apie kuriuos perspėjo EFF.
Vis dėlto T. Touceda perspėja: nusprendę naudotis „Tor“ ar kitomis panašiomis programomis, jūs galite sukelti įtarimų. Jei taip aktyviai stengiatės nuslėpti savo veiksmus internete, ko gero, jus iš tiesų verta sekti. Net jeigu Rusijos, JAV ar bet kurios kitos šalies žvalgyba nematys jūsų konkrečių veiksmų internete, jos galės nustatyti, kad tam tikru IP adresu prisijungę asmuo ar asmenys elgiasi neįprastai. Todėl, bent kai kuriais atvejais, vartotojams rekomenduojama apskritai nenaudoti techninių privatumo apsaugos priemonių. Jei labai brangus privatumas, geriau ieškoti viešosios interneto prieigos taškų, tokių kaip bibliotekos ir bevielį internetą siūlančios kavinės, ir reguliariai keisti fizines prisijungimo prie interneto vietas. Nieko keisto, kad Rusija neseniai ėmėsi griežtinti naudojimosi viešu bevieliu internetu sąlygas – laisvės stokojančioje šalyje tai gali būti vienas nedaugelio prieglobsčių režimo kritikams.
Išduoti gali ir unikalus stilius
Pasiūlymas naudotis tik viešos interneto prieigos taškais, žinoma, skamba ganėtinai radikaliai. Tačiau ir to gali nepakakti, perspėja „TechCrunch“ autorius. „Elgesys tinkle galiausiai gali atskleisti jūsų tikrąją tapatybę“, – perspėja T. Touceda, lygindamas tai su kaukę viešumoje dėvinčiu asmeniu, kurį išduoda balsas ar eisenos ypatumai.
Vienas iš būdų, kuris ateityje gali būti panaudotas identifikuoti užsislaptinusiems interneto komentatoriams, – stilometrija arba stiliaus analizė. Remiamasi prielaida, kad kiekvienas žmogus turi tik jam vienam būdingą kalbėjimo ir rašymo stilių. Drekselio universiteto (Filadelfija, JAV) tyrėjai praėjusiais metais skelbė sugebėję identifikuoti 80 proc. uždaro anoniminio interneto forumo dalyvių, lygindami jų įrašus su turimomis duomenų bazėmis.
Stilometrinė analizė turėtų sudominti įvairių šalių teisėsaugos pareigūnus, kuriems kartais kyla sunkumų, identifikuojant anoniminius interneto komentatorius. Tiesa, tokiam tyrimo būdui reikia daug duomenų – Drekselio universiteto tyrėjai geriausių rezultatų pasiekė, surinkę bent 5 tūkst. vieno komentatoriaus žodžių.
Dar paprastesnis būdas išsiduoti nepageidaujamiems sekliams – neatsargus elgesys su vaizdo medžiaga. Plačiai pagarsėjo atvejis, kai JAV leidinio „Vice“ žurnalistas, 2012 metais susitikęs su žmogžudyste įtariamu kompiuterinio saugumo ekspertu Johnu McAfee, vėliau paviešino bendrą nuotrauką, pamiršęs pašalinti kontekstinius duomenis (angl. „metadata“). Išmaniojo telefono prie nuotraukos prisegta informacija apie fizinę buvimo vietą parodė, kad J. McAfee buvo prisiglaudęs Gvatemaloje. J. McAfee, garsėjantis „paranojišku“ elgesiu, netrukus buvo sulaikytas, tačiau vėliau deportuotas į JAV, nepareiškus jokių kaltinimų.
„Apibendrinant galima pasakyti, kad, nors yra daug galingų įrankių, kurie gali padėti jums nuslėpti savo tapatybę tinkle, pasiekti visišką anonimiškumą gali būti labai sudėtinga, – rašo T. Touceda. – Kiekvienas veiksmas tinkle palieka bent nedidelį pėdsaką ir kiekvienas pėdsakas gali atskleisti jūsų asmeninę tapatybę.“
