Sveikatos apsaugos informacinės technologijos

Red. pastaba: pateikiame baigiamojo magistro darbo „Sveikatos apsaugos informacinės technologijos“ ištraukas iš skyriaus „Medicinos informacinės technologijos užsienyje“. Visą darbą .doc formatu galite atsisiųsti iš archyvo.

Bendros pastabos

Plėtojantis informacinėms technologijoms, daugėja ir jų pritaikymo sričių. Viena iš jų – sveikatos apsauga. Kadangi šioje srityje IT pradėtos taikyti neseniai, todėl yra kur plėstis. Pasaulyje atliekama daug darbų, skirtų efektyviai panaudoti naujausias technologijas medicinoje. Šie darbai dažniausiai atliekami pirmą kartą ir nuo jų sėkmės priklauso, kaip toliau efektyviai bus naudojami pasiekti rezultatai.

Šių technologijų pradžia 1970–1980 m., kai ligoninėse buvo pradėta naudotis kompiuteriais sąskaitoms tvarkyti. Tada jie buvo labai mažai naudojami gydytojų reikmėms.

Šiuo metu vienas svarbus žingsnis jau žengtas. Tai elektroninio sveikatos įrašo (ESĮ) sukūrimas ir panaudojimas medicinos praktikoje. Pasaulyje, sveikatos priežiūros įstaigose jis daugiau ar mažiau jau yra paplitęs, tačiau naudojantis ESĮ, kyla tam tikrų problemų.

Sveikatos apsaugos informacines sistemas (medicinines informacines sistemas – toliau MIS) galima skirstyti pagal paskirtį:

Skirtos gydytojų darbui palengvinti.
Gydytojui sprendimą padedančios priimti sistemos.
Orientuotos į elektroninius sveikatos įrašus (ESĮ).
Orientuotos į pacientus.
Skirtos mokymuisi.
Skirtos sveikatos įstaigos administracijai, organizuojančiai įstaigos darbą.

Iš esmės pagrindinė MIS paskirtis ir tikslas yra padidinti pacientų slaugymo kokybę.

Pagrindinės kryptys

Pagrindines MIS kryptis galima skirti pagal aukščiau aprašytą skirstymą pagal paskirtį. Bet dar nebuvo paminėta telemedicina arba nuotolinė medicina.

Šiuolaikinėse ligoninėse daugelis veiksmų atliekama kompiuteriais. Todėl svarbiausia MIS kryptis yra elektroninis sveikatos įrašas. Tai didelė duomenų bazė, kurios pagrindinė idėja yra: padaryti visas pacientų medicinines ataskaitas ir nuotraukas elektroniškai pasiekiamas gydytojams, kad ir kur jie bebūtų. ESĮ yra labiausiai paplitęs sveikatos apsaugos IS komponentas ir apie jį šiuo metu daugiausiai kalbama. Kartu su elektroniniais įrašais panaudojama programinė įranga, kuri užtikrina geresnį gydymą, didesnį pasveikusių pacientų skaičių ir sumažina išlaidas.

ESĮ yra sveikatos apsaugos prioritetas daugelį metų. Apie 1995 m. buvo manoma, kad greitai bus nesinaudojama rašytine medicinine informacija. Bet informacinėms technologijoms sparčiai besiplečiant, ESĮ realizavimas atsilieka ir tik nedaugelis šiuolaikinių ligoninių ir gydytojų jais naudojasi.

Šiuolaikinės modernios ligoninės poreikis yra didelis, bet jos plėtra yra lėta. ESĮ koncepcijoje svarbiausias veiksmas yra informacijos dalijimasis. Tačiau ligoninių skyriai, pavyzdžiui, chirurgijos ir intensyviosios terapijos, veikia kaip atskiri struktūriniai vienetai ir nebendradarbiauja tarpusavyje. Jie nesirūpina, kad jų kompiuteriai būtų suderinti su plačiai integruotomis IS. Be to, nesiimama ryžtingų veiksmų sprendžiant apsaugos, privatumo, konfidencialumo ir kitus svarbius klausimus. Dažnai naudojantis elektroniniais įrašais, juos galima efektyviau panaudoti, negu buvo iš pradžių planuota.

Kadangi kompanijos arba ligoninės bando kurti programinę įrangą, panaudojančią ESĮ, pačios, dar ir dabar nėra aišku, kokia informacija kam turi būti prieinam ir kaip. Pavyzdžiui, medicinos personalui reikalinga išsami ligos istorija, kad nustatytų kiekvieno ligonio sveikatos būklę ir poreikius. Tačiau tyrinėtojams rūpi ne tik tai. Jiems reikalinga informacija apie populiacijas ir žmonių grupes (pastarajai sričiai skirtą lietuvišką kompiuterinę sistemą galima rasti internete: http://www.lsic.lt), kuri praplėstų medicinos žinias, o kontroliuojančioms institucijoms ir akredituotiems apžvalgininkams įdomūs pacientų priežiūros dokumentai. Pacientų draudimo bendrovės domisi jų genetine ir ligos istorija.

Didžiausia kliūtis, įgyvendinant ESĮ, yra žmogaus faktorius. Patogios sąsajos tarp žmonių ir įrangos (kuri palengvintų gydytojams ir seselėms įvesti ir naudotis informacija) paieška yra nuolatinė problema. Be to, dažnai finansiniai ir našumo stimulai, įgyvendinant ESĮ, ne visada aiškūs. Personalo apmokymui, kaip naudotis įrašais, panaudojami laikas ir lėšos, o kartais net tenka atsižvelgi ir į kiekvienos ligoninės ypatumus.

Keletas pirmaujančių ligoninių jau turi ESĮ (2.1 pav.), ištobulintus dažniausiai per ilgus darbo metus, tuo tarpu kiti bando kurti skaitmeninę ligoninę pradėdami nuo nulio.

2.1 pav. Medicinos personalas, besinaudojantis ESĮ

Vienas iš tokių pavyzdžių gali būti susitarimas tarp „HealthSouth“, vienos iš didžiausių JAV sveikatos apsaugos paslaugų tiekėjo, ir „Oracle“, duomenų bazių tiekėjo. Ši pora paskelbė kurianti pasaulinę, skaitmeninę, visiškai automatizuotą ligoninę, kuri yra netoli pagrindinės „HealthSouth“ būstinės.

Dažniausiai prisijungiant prie ligoninės IS reikalingas prisijungimo vardas ir slaptažodis. Todėl apsaugos sistema gali sekti kiekvieną, kuris įeina į sistemą. Atpažindama vartotoją sistema nustato jam priskirtas funkcijas: kurią dalį ESĮ asmuo gali skaityti, keisti arba ištrinti (nors dažniausiai rekomenduojama nieko netrinti).

Kadangi ESĮ tikslas yra sekti viską kas vyksta pacientui gydantis ligoninėje, įvedamą ir saugomą informaciją sudaro ligonio priėmimas, išrašymas, perkėlimas, laboratorijų ataskaitos ir rezultatai, gydytojų ir seselių kasdieninės pastabos ir ligos požymiai.

Kai ligoninių kompiuterizuotos sistemos kuriamos netvarkingai, joms tampa sunku susikalbėti tarpusavyje. Todėl, norint sukurti plačiai integruotus ESĮ, reikalinga atsižvelgti į standartus. Plėtojami standartai nustato reikalavimus skirtingoms sudedamosioms dalims, tokioms kaip: perdavimo, duomenų keitimosi, terminų ir apibrėžimų bei saugumo. Informacinių technologijų laipsniškas veržimasis į sveikatos apsaugą privertė tiekėjus ir prekiautojus bendradarbiauti kuriant sveikatos apsaugos duomenų perdavimo standartus. Taigi klinikiniams poreikiams sveikatos apsaugoje skirti trys pagrindiniai standartų rinkiniai: IEEE 1073, HL7 („Health Language 7“) ir DICOM („Digital Imaging and Communications in Medicine“).

IEEE 1073 standartas nustato reikalavimus medicinos įtaisams, sujungtiems su paciento lova. HL7 apibrėžia reikalavimus ataskaitų, tokių kaip įsakymai, rezultatai, priėmimas, išrašymas ir perkėlimas, forminimas. DICOM apibūdina reikalavimus rentgenologijai ir skaitmeninėms medicininėms nuotraukoms. Be šių standartų, sveikatos apsaugoje šiuo metu taip pat plačiai naudojamas komunikacijų (projektavimo) standartas CORBA (Common Object Request Broker Architecture).

Nuo ESĮ atitikimo nurodytiems standartams laipsnio priklauso jų galimybė veikti ne tik organizacijos viduje, bet ir išorėje.

ESĮ neskirti vien tik tam, kad būtų naudojamasi paprasčiausiais teksto įrašais apie įvykius, bet ir multimedijos ataskaitoms, kurias sudaro skaitmeninės nuotraukos, vaizdinė ir genetinė informacija. Įrašai taip susiejami su įranga, skirta padėti gydytojams priimti sprendimą. Angliškai ji vadinama „Decision – Support System“.

Kita svarbi MIS kryptis telemedicina. Nors ši sritis kol kas nėra iki galo išplėsta, tačiau pasaulyje ja labai domimasi. Telemedicina susijusi su pacientų sveikatos priežiūra, kai gydytojai specialistai tiesiogiai nebendrauja su ligoniu. Galimi du tokio pobūdžio atvejai: kai pacientas yra sveikatos priežiūros įstaigoje, o gydytojas išvykęs kitur (dažniausias pastarasis atvejis), arba kai gydytojas yra medicinos įstaigoje, o pacientas – namie.

Pirmasis atvejis labai patogus, kai medicininės įstaigos aptarnauja didelę teritoriją. Paprastai gydytojams specialistams kelionės iš vienos vietos į kitą atima daug laiko. Todėl dažniausiai su pacientais bendrauja gydytojas praktikantas arba seselė, o gydytojas specialistas stebi juos pasitelkdamas telekomunikacijas. Ryšio metu gydytojas gauna rezultatus apie pacientų sveikatos būklę (vaizdo, garso ir sveikatos būklės informaciją) ir paskiria gydymą (2.2 pav.).

2.2 pav. Toli esančių pacientų priežiūra

Todėl medicinos įstaigose bandoma naudotis naujausiais telekomunikacijų laimėjimais, nes norint užmegzti vaizdo ryšį su pacientu būtina sparčiai perduoti informaciją. Vienas iš pavyzdžių yra palydovų panaudojimas nuotolinėje medicinoje. Medicinos reikmėms skiriamas vienas palydovo ryšio kanalas, kurio užtektų abipusiams vaizdo ryšiui palaikyti. Tokiu atveju patogu užtikrinti ryšį tarp dideliu atstumu esančių pacientų ir gydytojų specialistų. 2.3 pav. T1 liniją (2.2 pav.) pakeičia palydovo ryšio kanalas.

2.3 pav.Palydovo panaudojimas nuotolinėje medicinoje

Telemedicinos praktikoje taip pat bandoma pritaikyti šiuo metu pasaulyje tobulinamas bevieles (angl. – wireless) technologijas, kurioms ateityje numatytas svarbus vaidmuo IT rinkoje. Tai atliekama sveikatos priežiūros įstaigose diegiant bevielius tinklus (angl. Wireless Local Area Network – toliau WLAN).

Pasinaudojant telekomunikacijų laimėjimais bandoma įgyvendinti telemedicinos praktikoje ir sudėtingesnius projektus. Vienas iš jų yra medicininių tyrimų atlikimas (ateityje gal net operavimas) su tam tikra įranga, kai specialistas yra kitoje vietoje nei pacientas. Tam panaudojami labai brangūs per atstumą valdomi robotai. 2.4 pav. pavaizduotas vienas iš tokių neseniai atliktų bandymų, kai chirurgas, esantis Niujorke, valdė robotą, kuris pašalino tulžies pūslę pacientui, esančiam Strasbūre, Prancūzijoje.

2.4 pav. Pacientės tulžies operavimas
nuotoliniu būdu

Atliekant tokias operacijas turi būti užtikrintas jų saugumas. Saugumui gali pakenkti signalo vėlinimas, signalo kodavimas, ryšio nutrūkimas. Nepaisant to yra savanorių, kurie ryžtasi išbandyti tokias naujoves. Šiuo metu atliekamos tik pavienės operacijos, tačiau jų galimybė ateityje įmanoma. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad tokios operacijos yra labai brangios ir gali neapsimokėti. Kol kas jos yra labai pavojingos ir maža klaida gali kainuoti gyvybę.

Kitas nuotolinės medicinos atvejis, kai pacientai, esantys savo namuose, nori gauti tiesioginę gydytojo specialisto konsultaciją. Tai padaryti kur kas sunkiau, kai pavyzdžiui, norima užmegzti vaizdinį ryšį. Lengviau yra gauti konsultaciją elektroniniu paštu arba pasinaudoti šiuo metu paplitusiomis programomis, kuriomis gydytojas tiesiogiai gali bendrauti su pacientais panašiai kaip elektroniniu paštu. Vieną iš tokių lietuviškų pavyzdžių galima rasti internete adresu: http://www.psichoterapija.ot.lt/naujas3.htm.

Be to, čia svarbi ir galimybė gydytojams pasinaudoti ESĮ, kai jie yra išvykę. Tada jie gali gauti daugiau informacijos apie paciento esamą būklę ir paskirti tinkamesnį gydymą. Apie pacientų naudojimąsi ESĮ kalbama bus toliau.

Vienas iš telemedicinos privalumų yra tas, kad gydytojams nereikia lankytis pas pacientus. Taip sutaupomas laikas, kartu ir lėšos, reikia mažiau personalo. Tačiau kol kas ši sritis yra tik tobulinama, o labiausiai išplėtota sveikatos apsaugos IS srityje, kaip buvo minėta, yra ESĮ.

Tobulinant sveikatos apsaugos IS, jose buvo pritaikyta dar viena sritis – tai žmonių (pacientų) naudojimosi ESĮ galimybė. Iš pradžių, tik sukūrus ESĮ, tai buvo sunku įgyvendinti, bet, atsiradus internetui, ši užduotis IS kūrėjams palengvėjo. Kai pacientams buvo suteiktas leidimas naudotis ESĮ, sveikatos IS tapo labiau integruotos.

Elektroniniai įrašai pacientams duoda daug naudos. (Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvoje nesuteikiama galimybė skaityti savo ligos istoriją.) Jų pagrindinis tikslas – teikti pacientams informaciją, kuri reikalinga tam, kad būtų galima geriau save prižiūrėti. Tai geriausia atlikti turint tiesioginį priėjimą prie savo medicininių įrašų (ligos istorijos). Paprasčiausia tokios sistemos įgyvendinimo struktūrinė schema pateikta 2.5 pav.

2.5 pav. Prieigos prie EPĮ per internetą sandara

Kadangi išsivysčiusių valstybių strategija yra leisti naudotis pacientams sukurtais ESĮ (JAV tokia nacionalinė strategija turi pavadinamą PCASSO – „Patient Centered Access to Secure Systems Online“), tai ši sveikatos apsaugos IS sritis turi galimybių ateityje tobulėti.

Tačiau praktiškai realizavus tokius sumanymus, kyla įvairių sunkumų. Pasaulyje yra žinoma, kokios pasekmės atsitinka tinkamai neapsaugojus tokių sistemų, kurios sujungtos su internetu. Tokiu atveju reikia stebėti kiekvieną, kuris jungiasi ir naudojasi ESĮ. Tam reikia didelių investicijų.

Naudojimo sunkumai

Vienas iš pagrindinių šiuo metu keliamų sveikatos apsaugos IS tikslų yra informacijos apie pacientą sauga. Šios problemos sprendimui skiriama daug dėmesio visame pasaulyje. Yra susikūrę keletas tarptautinių organizacijų nagrinėjančių šiuos klausimus (MTPC – „Medical Technology Policy Committee“). Šia tema yra išleista daug normų. Keletą iš jų galima rasti internete adresu http://www.ieeeusa.org/forum/POSITIONS/index.html#mtp.

Atsiradus galimybei pacientams naudotis ESĮ per internetą ir pradėjus šią galimybę taikyti praktiškai, pasunkėjo IS prijungtų prie pasaulinio tinklo apsauga.

Savaime aišku ir pats pacientas turi rūpintis informacijos apie save saugumu. Tam jis pirmiausiai turi žinoti kokia įstaiga turi duomenis apie jį (šiuo atveju ESĮ), kokia tos įstaigos politika šių duomenų apsaugos klausimais ir kitus svarbius dalykus. Nes praktikoje yra žinoma atvejų, kai visiems žmonėms leidžiama naudotis ESĮ be atskiro leidimo. Antra svarbi privatumo problema yra naudojimasis ESĮ. Tada svarbu žinoti, kad ryšio linija, kuria jungiamasi prie sistemos yra saugi ir, kad informacijos gavimo proceso nestebi kiti asmenys.

Aišku visada yra galimybė gydytojo kabinete „netyčia“ paciento įrašus perskaityti pašaliniams asmenims. Bet yra ir sunkesnių atvejų, kai žinoma, kaip įsilaužti į sistemą. Pasaulyje jau išgarsėjo įvykis, kai vienas Olandijos programišius nesankcionuotai prisijungė prie medicininių, įrašų esančių Vašingtono medicinos centro universitete. Tada, ligoninės atstovų teigimu, iš šio centro buvo nukopijuota 4000 bylų, kuriose buvo pacientų vardai, sveikatos būklės žymos, namų adresai ir JAV socialinio draudimo numeriai.

Šie įvykiai rodo, kad sveikatos apsaugos IS nėra pakankamai apsaugotos, ir jų saugai skiriama per mažai dėmesio. Bet tai nereiškia, kad IS kūrėjai tai daro piktavališkai, tiesiog IT taip greitai tobulėja, kad organizacijos labai dažnai turi gręžiotis atgal ir tikrinti, ar pakankamai yra padaryta, kad būtų užtikrinta IS sauga.

Kompiuterinės sistemos, kurios pagerina rūpinimąsi pacientais ir sumažina išlaidas, nepanaudojamos iki galo jeigu gydytojai nesinaudoja visomis jų teikiamomis galimybėmis. O kaip rodo apklausos, taip neretai atsitinka. Pagal jų rezultatus ligoninėse medicinos personalas dažniausiai naudojasi elektroniniais įrašais tam, kad gautų reikiamos informacijos apie pacientą. Žymiai mažiau jų tą informaciją įveda, kiti linkę ją įvesti savo kabinete labiau negu palatoje. Kitaip tariant, sistema panaudojama perpus mažiau negu iš pradžių planuojama ją panaudoti. Galimos to priežastys yra: reikalingų kompiuterių stygius, popierinių dokumentų elastingumas bei vietinis pasipriešinimas naujovėms.

Taigi pirmas žingsnis diegiant ESĮ ir įrangą, kuri reikalinga jiems išnaudoti, yra padaryti, kad gydytojai jaustųsi patogiai naudodamiesi kompiuteriais, kitaip tariant, pasiekti tokį lygį (kas dažnai yra labai sunku IS analitikams), kad jie norėtų jais naudotis. Todėl būtina kad patys gydytojai domėtųsi sveikatos apsaugos IS projektavimu.

Vienas iš būdų padidinti IS išnaudojimo efektyvumą yra suteikti gydytojams galimybę naudotis kompiuteriais kad ir kur jiems jų prireiktų. Bet skaitmeninėse ligoninėse gali būti ir taip, kad gydytojas nebus labai geras kompiuterio naudotojas arba, kad pacientui specialistas, besinaudojantis palatoje kompiuteriu, atrodys nepatraukliai (nors apklausos rodo, kad daugelis žmonių iškeistų savo gydytoją į tą, kuris teikia konsultacijas elektroniniu paštu). Bet šią problemą galima išspręsti taip, kad gydytojas įvedinėtų paciento vizitavimo duomenis ir nurodymus seselėms, išėjęs iš palatos.

Daug laiko sąnaudų, diegiant sistemas, reikalauja medicinos personalo apmokymai. Nors kuo toliau, tuo šis uždavinys darosi lengvesnis, nes vis daugiau žmonių savo gyvenime ima naudoti IT.

Įstaigos veiklos sėkmė priklauso nuo to kiek procentų sistemos, paskirtoms medicininėms užduotims atlikti, išnaudoja atsakingi asmenys. Todėl IS išnaudojimo efektyvumui padidinti sugalvojami įvairūs sprendimai. Pavyzdžiui, gydytojams kurie nenori įvedinėti medicininės informacijos kompiuteriais, pateikiami nustatytos formos blankai, kuriuos užpildžius, vėliau galima nuskaityti specialiais elektroniniais įrengimais. Tokiu atveju duomenys vis tiek patenka į kompiuterį.

Informacinės technologijos vis labiau skverbiasi į kiekvieno žmogaus buitį. Ta kryptimi dabar eina ir sveikatos apsaugos IS, taigi galima sakyti, kad nenorintys jomis naudotis bus priversti tai daryti, nes nebus kitos išeities.

Tobulinimo galimybės ir kryptys

Virtualus gydytojas. Ši sritis taip pat plačiai paplitus tobulinant sveikatos apsaugos IS. Didžiausi darbai čia atliekami kuriant programinę įrangą. Tokių programų kūrėjų tikslas yra sukurti žmogaus organizmo imitacinį modelį, kuo labiau atitinkantį tikrovę, kurį būtų galima vėliau panaudoti virtualioms operacijoms atlikti. Šis modelis yra skiriamas chirurgams bei specialistams atliekantiems tyrimus, kurių metu reikia patekti į paciento organizmą.

Tokia virtuali tikrovė (VT), „Virtual Reality“, pasaulyje dažniausiai panaudojama medicinos studentų apmokymui atlikti operacijas. Privalumas tokios sistemos yra tas, kad galima modeliuoti įvairias situacijas, atsitinkančias ligonio operacijos metu.

Bet šioje medicininės inžinerijos srityje yra labai daug kliūčių, kurios neleidžia tokių virtualių operacijų padaryti kaip galima tikroviškesnėmis. Pirmiausiai, tai kuo labiau atitinkančio tikrovę imitacinio modelio sukūrimas. Kaip žinoma, žmogaus audiniai yra minkšti (oda, raumenys) ir veikiant kokiu nors chirurginiu įrankiu vieną tokio paviršiaus tašką, veikimo jėga persiduoda į visą paviršių ir jį deformuoja (įgaubia). Be to, yra veikiami ir po jais esantys sluoksniai ir tą jėgą reikia įvertinti. O gali būti taip, kad po minkštais organizmo sluoksniais yra kieti (kaulai, kremzlės) ir visa tai reikia įgyvendinti programiškai.

Kaip matyti, uždavinys nėra lengvas ir tam kuriami sudėtingi šias užduotis įgyvendinantys algoritmai. Žymiai lengviau yra įgyvendinti, pavyzdžiui, danties virtualų modelį, nes jo visas paviršius yra kietas. Yra daug niuansų ir programų algoritmų, įgyvendinančių tokius kompiuterinius modelius, jų kūrimui ir tobulinimui skiriama daugiausiai laiko.

Ieškodamos šios problemos sprendimo kelio kompanijos eina trimis skirtingais keliais. Vieni kūrėjai turėdami pinigų ir radę savanorių gali atlikti bandymus su jais, tikrindami pavyzdžiui, kiek jėgos reikia norint įpjauti paciento kasą. Kiti gi kuria žmogaus organizmo audinių netikrus mechaninius modelius ir bandymus atlieka su jais. Dar kiti kuria virtualius modelius, nedarydami praktinių operacijų, o tik stengdamiesi pasiekti, kad tikrovę atitiktų baigtinis virtualaus objekto savybių kiekis.

Kita problema su kuria susiduria virtualių modelių kūrėjai yra nepakankamas kompiuterio galingumas. Atliekant virtualias operacijas, monitoriuje gaunama vaizdinė medžiaga ir kad vaizdas netrūkčiotų, chirurgas turi matyti atvaizdą, kuris ekrane būtų atnaujinamas bent jau 25 kartus per sekundę. Toks yra kadrų pokytis kai žmogaus akis dar nepastebi skirtumo. Todėl tam reikalingi galingesni procesoriai. Jų neturint ieškoma kitų šios problemos sprendimo kelių. Vienas iš jų yra daryti kadrų atnaujinimo dažnį mažesnį tada kai nereikia, kad jis būtų didelis. Tai, pavyzdžiui, gali būti tais momentas kai neatliekamas pjūvis arba kitose situacijose.

Dar šioje srityje dirbama kuriant patogias vartotojo sąsajas su tokiu virtualiu modeliu. Čia gali būti panaudojami įvairūs mechaniniai įrengimai per įvairius daviklius susieti su kompiuteriu. Ir čia atsiveria galimybė (kas labai svarbu atliekant virtualią operaciją) padaryti grįžtamąjį ryšį tarp chirurgo ir kompiuterio (2.6 pav.). Jis gali būti mechaninio ar garsinio (paciento dejonės) pobūdžio. Visapusišką grįžtamąjį ryšį svarbu užtikrinti ir tokios operacijos, kuri pavaizduota 2.4 pav., atveju, kad chirurgas valdydamas mechanizmą (robotą) galėtų jausti organizmo audinių minkštumo lygį.

2.6 pav. Grįžtamasis ryšys: chirurgas – žmogus ir chirurgas – kompiuteris

Kaip matyti šioje srityje kol kas yra daug kliūčių ir maža praktinė nauda. Todėl apie jos pritaikymą medicinos praktikoje daugiau kalbama nei daroma ir kokių nors ryškių darbų nėra nuveikta. Bet jeigu tolimoje ateityje, šioje medicininės informatikos srityje, bus sukurta kokių nors naujovių, virtualus gydymas gali būti tobulinamas.

Kur einama? Buvo kalbėta apie daug MIS tobulinimo galimybių. Tačiau vienas labai svarbus dalykas dar liko nepaminėtas. Tai informacinės sistemos padedančios priimti sprendimą gydytojui dėl gydymo ar vaistų paskyrimo ligoniui, sistemos atpažįstančios ligą iš nuotraukos ir kitos panašaus pobūdžio sistemos. Angliškai jos vadinamos „Decision – Support Systems“ arba „Intelligent Systems“.

Pavyzdžiui, gali būti, kad gydytojas į sistemą įveda, kad pacientui paskiriami konkretūs vaistai, o sistema atpažinus pagal to ligonio ESĮ, kad jis yra alergiškas skiriamiems vaistams, apie tai automatiškai praneša specialistui. Tai nuteikia labai optimistiškai, kadangi tokiu būdu galima sumažinti dėl gydytojų klaidos atsirandančių komplikacijų (ar net mirčių) skaičių. Dėl didėlės praktinės naudos jų panaudojimas turi daugiausia perspektyvų ateityje.

Tokios sveikatos apsaugos IS užtikrinančios efektyvesnį paciento gydymą įgyvendinamos programiškai. Be to jos susiejamos su ESĮ, kuriuose sukaupta visa paciento ligos istorija ir pateiktos specialios atžymos apie jo sveikatos būklę. Kadangi dauguma šiuolaikinių sveikatos priežiūros įstaigų jau turi veikiančius ESĮ, tai papildyti juos gydytojui sprendimą padedančiomis priimti programomis nereikia daug lėšų.

Ateityje tokios programos turės daugiau funkcijų. Joms gali būti paskirtas vaidmuo pačioms priimti sprendimus dėl paciento gydymo, o medicininis personalas turės juos įgyvendinti. Be abejonės tokio pobūdžio sveikatos apsaugos IS yra plačiai kuriamos, bet jos dar turi daug neišnaudotų resursų.

Įvairūs darbai visame pasaulyje atspindi, kad informacinės sistemos tampa vis labiau pritaikytos kokios nors vienos medicinos krypties poreikiams tenkinti (chirurgijai, psichologijai, terapijai, onkologijai, endoskopijai, rentgenologijai ir t. t.). Tada kyla labai aktualus šiuo metu klausimas: kaip sujungti visas atskiras sveikatos įstaigų mažas informacines sistemas į vieną didelę valstybės lygio IS? Ieškoma sprendimų kaip tai įgyvendinti. Čia padeda vystomi medicininės informatikos standartai.

Manoma, kad greičiausiai ateityje vystysis telemedicina. Tačiau didelę reikšmę kuria kryptimi bus einama turi organizacijų strateginiai planai. Jų veiklos planavimas yra svarbiausias dalykas norint, kad tokios sveikatos apsaugos IS atsirastų ir būtų praktiškai panaudojamos.

Visą darbą .doc formatu galite atsisiųsti iš archyvo.