Nepaliaujamai vystantis ir keičiantis technologijoms, intelektinės nuosavybės apsaugos būdai itin sparčiai sensta ir tampa nebetinkami įgyvendinti savo funkciją. Tačiau nerimą kelia tai, kad intelektinės nuosavybės pažeidėjai vis greičiau randa būdų kaip apeiti apsaugos mechanizmus.
Nepaliaujamai vystantis ir keičiantis technologijoms, intelektinės nuosavybės apsaugos būdai itin sparčiai sensta ir tampa nebetinkami įgyvendinti savo funkciją. Tačiau nerimą kelia tai, kad intelektinės nuosavybės pažeidėjai vis greičiau randa būdų kaip apeiti apsaugos mechanizmus.
Įvertinant šių procesų bei santykių išplitimą, reikia pažymėti, kad intelektinės nuosavybės pažeidimai tapo pagrindine teisės pažeidimų internete forma, nekreipiančia dėmesio į valstybių sienas bei laiko barjerus.
Iškyla dar vienas klausimas: kas turėtų imtis priemonių užkirsti kelią pažeidimams? Ar apsaugos mechanizmai turėtų būti automatizuoti ir, svarbiausia, koks vaidmuo tenka tarpinei grandžiai – interneto paslaugų teikėjams, dėl kurių atsiranda galimybė veikti elektroninėje erdvėje (tiek teisėtai, tiek neteisėtai)? Būdami tarpininkai tarp visų interneto naudotojų ir teisių turėtojų, dėl neteisėtų klientų veiksmų jie dažnai atsiduria kompromituojančioje padėtyje. Juolab, kad interneto paslaugų teikėjų tik daugėja ir jų veikla tik plečiasi.
Atsižvelgiant į interneto paslaugų teikėjų valdomas technologines priemones, svarbus klausimas – kokiu mastu gali būti taikomos filtravimo bei blokavimo technologijos? Technologijos iš esmės leidžia bet kokį filtravimą ar blokavimą, tad reikia atskirti kokio masto technologijų taikymą leidžia teisinis reglamentavimas. Šiuo atveju labai svarbus aspektas, kadangi interneto paslaugų teikėjai yra pajėgūs vykdyti tiek cenzūrą, tiek monitoringą. Be to, reikia pastebėti, kad negali būti pažeidžiama ir asmens teisė gauti informaciją, tuo pačiu nepageidautina informacija turėtų būti filtruojama.
Žinoma, technines priemones gali taikyti ne tik interneto paslaugų teikėjai, tačiau ir intelektinės nuosavybės gamintojai bei platintojai. Dažnai techninės apsaugos priemonės būna kur kas veiksmingesnės, nei bet koks teisinis reglamentavimas – draudimai bei apribojimai. Techninės apsaugos priemonės skirtos tam, kad teisių turėtojai galėtų kontroliuoti autorių teisių, gretutinių teisių bei sui generis teisių objektų naudojimą. Tokios priemonės gali būti kodavimas, elementų perskirstymas ar bet koks kitoks intelektinės nuosavybės objekto transformavimas. Reikia pastebėti, jog įsipareigojimai užtikrinti techninių priemonių ir informacijos apie autorių bei gretutinių teisių valdymą teisinę apsaugą įtraukti į TRIPS bei WIPO sutartis.
Tačiau, grįžtant prie interneto paslaugų teikėjų atkreiptinas dėmesys į tai, kad interneto tarpininkų vaidmens nustatymas pagal jų teisinę atsakomybę daugeliu atveju yra vienas pagrindinių elektroninės erdvės teisės tikslų. Teisiniai iššūkiai, kurie elektroninės erdvės teisėje yra unikalūs ir diferencijuoja šią teisės sritį nuo kitų, kyla iš to, kokiais būdais ir apimtimi įstatymų leidėjai ir teismai yra pasirengę taikyti atsakomybę interneto paslaugų teikėjams už trečiųjų asmenų elgesį elektroninėje erdvėje bei talpinamą turinį.
Įstatymų leidėjai vis dažniau susiduria su sudėtingu klausimu, kaip reglamentuoti stiprių ir inovatyvių interneto tarpininkų veiklą. Vienas iš tokių klausimų yra kada interneto paslaugų teikėjas turėtų būti laikomas atsakingu už žalingą turinį trečiojo asmens patalpintą internete.
Kalbant apie interneto paslaugų teikėjų atsakomybę bei vaidmenį turinio kontrolės mechanizme, reikia pastebėti, jog europinis reglamentavimas aiškiai pasako, jog interneto paslaugų teikėjų atsakomybė yra pagrįsta žinojimo principu. Šis principas iš esmės reiškia tai, kad interneto paslaugų teikėjai, žinodami apie bet kokį neteisėtą turinį, esantį internete, privalo jį pašalinti. Ilgą laiką vyksta diskusijos dėl interneto paslaugų teikėjų vaidmens turinio kontrolėje. Dažnai yra siūloma priskirti interneto tarpininkams pareigas vertinti turinio teisėtumą. Dažnai užduodamas klausimas, ar interneto paslaugų teikėjai neturėtų imtis aktyvios kontrolės veiksmų – monitoringo. Toks klausimas buvo iškeltas byloje SABAM prieš „Tiscali“ (interneto paslaugų teikėją bylos eigoje persivadinusį į „Scarlet“).
Byloje Europos Teisingumo Teismas pasisakė, kad:
„...draudžiama nustatyti interneto prieigos paslaugų teikėjui įpareigojimą įdiegti filtravimo sistemą:
- visiems naudojantis jo paslaugomis gaunamiems ir siunčiamiems elektroniniams pranešimams, pasinaudojant, be kita ko, „peer-to-peer“ programine įranga visų jo klientų atžvilgiu
- prevenciškai
- tik jo sąskaita
- neterminuotai
- leidžiančią nustatyti tokio teikėjo tinklu siunčiamas muzikos, kinematografijos ar audiovizualinių kūrinių, kurių intelektinės nuosavybės teisės tariamai priklauso ieškovui, elektronines rinkmenas, kad būtų galima užblokuoti rinkmenų, kuriomis keičiantis pažeidžiamos autorių teisės, persiuntimą.“
Sprendimo esmė yra ta, kad teismo nuomone interneto paslaugų teikėjas negali būti įpareigotas vykdyti „kontrolę“ – imtis aktyvių turinio filtravimo veiksmų.
Taip pat informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybės sąlygos ir ribos ES buvo harmonizuotos Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2000/31/EB „Dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje“ (Elektroninės komercijos Direktyva). Direktyva numato visišką ryšio (kanalo) teikėjo atleidimą nuo atsakomybės. Interneto prieigos teikėjas būtent ir yra priskiriamas ryšio (kanalo) teikėjui. Taigi, šiuo atveju šis be išlygų yra atleidžiamas nuo bet kokios galimos atsakomybės.
Pabaigai reikia pastebėti, jog kalbant apie interneto tarpininkus jiems priskirtini ir prieglobos (angl. hosting) paslaugų teikėjai bei kiti tarpininkai suteikiantys galimybę tretiesiems asmenims – interneto naudotojams talpinti informaciją. Viena naujausių bylų ir naujausių poslinkių susijusių su tarpininkų atsakomybe yra Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT) pasiekusi byla „Delfi v Estonia“.
EŽTT palaikė Estijos nacionalinio teismo sprendimą dėl to, kad „Delfi“ turėjo filtruoti trečiųjų asmenų teises pažeidžiantį turinį (komentarą po straipsniu) ir turėjo užkirsti kelią tokiam komentarui atsirasti tinklapyje. Toks sprendimas iš esmės yra smūgis išraiškos laisvei internete ir sukelia dar didesnį neaiškumą interneto tarpininkų atsakomybės reglamentavime.
