Kuo šiauriau, tuo mažiau šviesos. O sako, kuo mažiau šviesos, tuo žmogus liūdnesnis, niurgzlesnis. Buvęs „Skype“ vykdantysis direktorius Tiitas Paananenas sėkmingai patvirtino šią taisyklę, savo pranešimą apie IT, IT edukacijos ir Pabaltijo IT ateitį konferencijoje „Atea Action 2013“ nupiešęs jei ne tamsiomis, tai tikrai blankiomis spalvomis – tokiomis, kokios matomos ne šiuolaikiniame IPS ekrane, o praėjusio amžiaus nespalvotuose „Tauro“ ar „Šilelio“ televizoriuose.
Kuo šiauriau, tuo mažiau šviesos. O sako, kuo mažiau šviesos, tuo žmogus liūdnesnis, niurgzlesnis.
Buvęs „Skype“ vykdantysis direktorius (angl. managing direcor) Tiitas Paananenas sėkmingai patvirtino šią taisyklę, savo pranešimą apie IT, IT edukacijos ir Pabaltijo IT ateitį konferencijoje „Atea Action 2013“ nupiešęs jei ne tamsiomis, tai tikrai blankiomis spalvomis – tokiomis, kokios matomos ne šiuolaikiniame IPS ekrane, o praėjusio amžiaus nespalvotuose „Tauro“ ar „Šilelio“ televizoriuose. Tuose, kuriuose be visko dar ir vaizdas šokinėja.
Kur sėkmės istorijos?
Iš tiesų ar kada matėte kokį lietuvį, latvį ar estą, besipuikuojantį ant „Times“, „People“ ar „Forbes“ viršelio?
Gerai, paprastesnis klausimas – kiek IT ar kitų inovacijų žvaigždžių iš Lietuvos galėtumėte išvardinti, be „Google“ pagalbos? Aha, Ilja Laurs… kas dar?
O, dar net ir Vladą Lašą žinote, nuostabu!
Ir… viskas?
Ar tai reiškia, kad nesukuriame nieko informaciškai technologiškai vertingo?
Nesąmonė! Juk „Pixelmator“ kūrėjai – lietuviai. Kaip ir „Impress Pages“. O dar turime ir lietuvį, dirbantį „Facebook“.
Bet kelių iš jų nuotraukas matėte spaudoje, interneto portaluose, žinote jų istorijas?
Būtent tai, T. Paananeno nuomone, ir yra didelė Pabaltijo IT problema – sėkmės istorijų skleidimo nebuvimas. Nes tų sėkmės istorijų yra, tik jos – kažkokios nuasmenintos, pamirštant tai, kas gali įkvėpti kitus – žmogiškąjį faktorių, asmeninę žmogaus istoriją.
Šia proga atlikau vieną eksperimentą – visų savo keturių pažįstamų estų paklausiau, kuo, jų nuomone, labiausiai gali pasigirti Estijos IT sektorius. Pirmasis atsakymas atėjo, žinoma, dar nebaigus klaviatūra barškinti antrosios klausimo dalies – „Skype!!!“. Vis dėlto uždaviau ir antrąjį klausimą – „ar galėtum negūglindamas išvardinti startinio „Skype“ penketuko vardus?“
Mano pažįstami estai – sąžiningi žmonės. Negūglino. Ir nepasakė.
Gerai, kitas klausimas Jums – kiek žinote latviškų IT sėkmės istorijų?
Kadangi visi du mano pažįstami IT srities latviai šio teksto rašymo metu yra offline, bijau, kad kuo gali pasigirti Latvija, taip ir nesužinosime…
Žodžiu, šiuo klausimu su T. Paanenu tenka sutikti.
Nereikia monolitų
Norėdamas įsitikinti kitu T. Paaneno pastebėjimo teisingumu, atsiverčiau vieno universiteto informacinių technologijų srities studijų pirmo kurso tvarkaraštį. „Įvadas į kompiuterių architektūrą“, „Diskrečioji matematika“, „Programavimo ir IT pagrindai“, vėl „Diskrečioji matematika“, tada dukart „Matematika informatikams“, „Anglų kalba“ ir vėl cikliukas – „Programavimo ir IT pagrindai“, „Įvadas į kompiuterių architektūrą “ ir „Anglų kalba“.
Ar Jus tai įkvėptų stoti į tokią specialybę ir įtikintų, kad ateityje sukursite kokį nors – devintos kartos, skirtą nuotoliniu būdu bendrauti mintimis – „Skype“, interaktyvios knygos-kino sistemą ar bent jau kokius nors „Angry Dinosaurs“, nuo kurių „kreizėtų“ visas pasaulis?..
Taip, Tiito Paananeno teigimu, baltiškajam IT proveržiui reikia tokių dalykų, kaip interkompetencijų, ar multikompetencijų, ar dar kaip tai pavadinti – kai, pavyzdžiui, turi žinių ne tik programavime, bet ir dizaine, ir rinkodaroje.
Be abejo, galima abejoti, ar tokiame barbių tridarbių modelyje yra daug naudos – juk paprastai gerai apmokamame korporatyviniame darbe programuotojo prašoma tik kokybiškai programuoti, o ne kurti produkto strategijas, bet… kiek iš tiesų įkvepiantis (ir įdomus) yra tas korporatyvinio programuotojo pavyzdys?.. Palyginus, tarkime, su Billo Gateso ar Marko Zuckerbergo – kurie net nebaigė universitetų, tiesą sakant?
Dar vienas dalykas, kuris T. Paananeno nuomone labai pagerintų IT edukaciją – galimybė studentams rinktis paskaitas iš skirtingų universitetų. Juk universitetai skiriasi – vienur stipriau dėstomas vienas dalykas, kitur – kitas. Kodėl nesuteikus galimybės studentui pačiam pasirinkti? Juk tai ir padidintų pačių universitetų konkurencingumą.
Tiesa, visi šie dalykai jau taikytini tiems laikams, kai universitete bus siekiama gauti žinių ar galimybių mokytis, o ne gražiai įrištą antspauduotą popiergalį. Ir kai rektoriaus ir dekano parašai ant to lapo reikš tam tikrą rekomendaciją darbdaviui, o ne eilinį diplomo dizaino elementą.
Svarbu neužpelkėti
„Kaip manote, kiek iš Jūsų, esančių šioje salėje, senatvėje gyvensite iš pensijų? Aš manau, niekas. Aš manau, mes esame ta karta, kuri dirbs iki mirties“, – šiuos fatališkus žodžius T. Paananenas ištarė su šiaurietiškai stoiška šypsena.
Frazė lyg ir tinkanti prie juodų kranklio sparnų, audringo peizažo su tornadu horizonte ar bent jau kompiuterio ekrano su mėlynuojančiu „blue screen of death“ – bet iš tiesų mintis šiek tiek šviesesnė.
Juk kalbama apie technologijų specialistus, o jų darbas – ne kastuvais ir kirtikliais mojuotuoti, ne artrito susuktais sąnariais sukioti gremėzdišką kombaino vairą, o spręsti (na, ir kurti – čia jau savaime išeina) problemas. O iššūkiai – nori ar nenori, bet įdomu.
Tik čia svarbu prisiminti, kad pasaulis keičiasi, ir daro tai labai greitai, todėl svarbiausia – anksti išmokti mokytis, susiformuoti nuolatinį kvalifikacijos kėlimo įprotį. Gyventi ir dirbti taip, kad jaunikliai bendradarbiai už Jūsų nugaros pagarbiai šnabždėtų – „Tu žinai? Va tas senis, kur už mūsų sėdi – jis kažkada ne tik appsus dar „Android 6.1“ versijai rašė, bet paskui ir VaTąPAtįPAčiausiąjį C++++ freimworką kūrė ir išleido, o pas mus atėjo po beveik dešimtmečio „Google$ofte“ – sako, ten Baltoskandijos regiono produktų vadovu dirbo.“
Visos šios (tiesa, kai kur laisvokai iliustruotos) mintys – iš tikrai puikaus, kritiško, nors ir optimizmu netrykštančio buvusio „Skype“ vadovo Tiito Paananeno pranešimo konferencijoje „Atea Action 2013“.
