Pradedant šnekėti apie intelektinės nuosavybės apskritai ir konkrečiau autorių teisių apsaugą internete, pirmiausia,reikėtų suformuluoti pakankamai paprastą klausimą: ar valstybinės institucijos gali internete kontroliuoti informacijos srautus? „Peer-to-peer“ duomenų dalijimosi sistemos jau senokai patiria koncentruotą teisinį spaudimą, tačiau ar kas nors iš esmės keičiasi? Vykdant teismo sprendimus, uždaryti keli tokie tinklapiai (pvz., „The Pirate Bay“), planuojama uždaryti kelis „torrent“ failų platinimo tinklapius. 
Pradedant šnekėti apie intelektinės nuosavybės apskritai ir konkrečiau autorių teisių apsaugą internete, pirmiausia,reikėtų suformuluoti pakankamai paprastą klausimą: ar valstybinės institucijos gali internete kontroliuoti informacijos srautus?
„Peer-to-peer“ duomenų dalijimosi sistemos jau senokai patiria koncentruotą teisinį spaudimą, tačiau ar kas nors iš esmės keičiasi? Vykdant teismo sprendimus, uždaryti keli tokie tinklapiai (pvz., „The Pirate Bay“), planuojama uždaryti kelis „torrent“ failų platinimo tinklapius. Tačiau tie patys tinklapiai tuoj pat atsirado po kitu aukščiausio lygio domenu (tos šalies, kur dar nėra priimtas analogiškas teismo sprendimas) ir toliau tęsia savo funkcionavimą.
Šiuo aspektu išskirtina Kinijos situacija, kurioje interneto cenzūra yra ypatingai griežta ir dažniausiai vietoje teisinių sprendimų yra paremta technologijų kova prieš technologijas. Toks problemų sprendimo būdas kelia abejonių, tikintis šios kovos sėkmės ilgalaikėje perspektyvoje. Vakarų valstybėse tokio pobūdžio kova su bet kokios informacijos sklaida yra realiai neįmanoma ir neįgyvendinama, nes tai sąlygotų ginamų teisių pažeidimus aukščiausiu lygiu. Turiu galvoje teisę į privatumą, susižinojimo laisvę ir t. t.
Iš esmės interneto kontroliavimo problema kyla iš fakto, kad internetas buvo suprojektuotas iš informacijos paketų apsikeitimo technologijos. Būtent tai ir padaro internetą nepriklausomu nuo pavienės kompiuterinės įrangos. Pavyzdžiui, vietiniuose tinkluose informacijos srautus galima kontroliuoti tiesiog užsimerkus. Bandymai sureguliuoti internetą pastarajame dešimtmetyje realiai buvo bandymai sureguliuoti (kontroliuoti) tik komunikacijos sistemą, per kurią duomenų paketai yra perduodami iš vieno kompiuterio į kitą. Kontroliuoti taip suprantamą internetą reiškė kontroliuoti informaciją jos judėjimo tarp individualių naudotojų kompiuterių metu.
Būtent tai ir iškėlė pradžioje minėtas problemas. Pavyzdžiui, bandant įgyvendinti autorių teisių apsaugą turiniui, esančiam dokumentuose vartotojų kompiuteriuose, autorių teisės turi kovoti su privatumo apsauga. Informacija paprastai laikoma serveriuose, tačiau didelė dalis informacijos, ypač privačios informacijos laikoma individualiuose kompiuteriuose, kur yra pagrįstai tikimasi atitinkamo privatumo apsaugos lygio.
Evoliucionuojant pačiam internetui, šis iš paprasčiausios komunikacijos (duomenų perdavimo) tarp atskirų individualių kompiuterių formos tapo kažkuo daugiau, tapo atitinkama duomenų saugojimo infrastruktūra su nuotolinio priėjimo prie informacijos galimybe ir galiausiai įgavo šiandien jau naudojamą pavidalą – „debesį“.
Apie debesų kompiuteriją, kaip technologiją, kylančias problemas, jų sprendimo būdus bei klausimus susijusius su IT teise šnekėjau ne kartą ankstesnėse publikacijose. Todėl šį kartą daugiau dėmesio skiriu intelektinės nuosavybės, konkrečiau, autorių teisių apsaugos ir įgyvendinimo „debesyse“ klausimams.
Kalbant apie intelektinio darbo rezultatus (muzika, literatūra, filmai, bet kokia kita menine forma išreikšta ir originalumo kriterijų atitinkanti idėja), reikia paminėti tai, kad egzistuoja socialinis visuomeninis supratimas, jog dėl to, kad naujas kūrinys yra ribotas produktas, jį gauti galima tik iš „autorizuoto“ šaltinio. Štai, pavyzdžiui, kino filmų studija nusprendžia kada, kaip ir kokiu formatu išleisti ir rodyti naują filmą. Tokia teisė įforminta ir įstatymiškai teise į pirmąjį leidimą.
Susiduriant su „debesies“ sąvoka, apžvelgiant naujosios technologijos bei intelektinės nuosavybės kultūros santykį, yra aiškiai matoma, jog „debesyse“ nebelieka fiziniam produktų pardavimui būdingų savybių. Nepaisant to, įstatymai ir toliau saugo vadinamą jį „riboto produkto“ reiškinį. Pastebėtina, jog naujos technologijos formos reikalauja ir naujo reglamentavimo (taip pat ir šioje srityje).
Juk platinimo formos skiriasi iš esmės. Įprastoje parduotuvėje prekių pasirinkimas yra ribotas, taip pat kiekvienos prekės ribotas kiekis, yra konkreti reklama bei tam tikras produktų išdėstymas. Visa tai, sukuria tam tikrą kelią, kurį pirkėjas nueina iki prekės. Kai kurios parduotuvės sąlygos ir aplinkybės yra atkartojamos ir elektroninėje erdvėje, tačiau jų poveikis realiai yra visai kitoks.
Reikia pabrėžti, jog internete produkto komercinės vertės nustatymas yra žymiai labiau susijęs su turinio ir naudotojų individualiu santykiu. Kitaip tariant, atsisiųsta daina, kurios nustatyta vertė yra 1 litas, iš tiesų naudotojui gali būti bevertė, jis ją gali atsisiųsti, paklausyti vieną kartą ir užmiršti arba ištrinti. Tokiu atveju šio produkto vertė yra lygi 0. O gali būti visiškai atvirkščiai. Gali būti, jog naudotojas pasitelkus „debesis“ radęs dainą dėl šios dainos pradės pirkti atlikėjo albumus, eiti į koncertus, visais įmanomais būdais jį reklamuoti, rekomenduoti, tokiu būdu sukurdamas didžiulę vertę tiek turinio tiekėjui, tiek atlikėjams, autoriams.
Pramogų pramonės atstovai, žinoma, yra suinteresuoti, kad įstatymų leidėjai pabrėžtų (kas iš esmės dabar ir egzistuoja), kad bet kokia neteisėta prieiga ar autorių teisėmis saugomo turinio atsisiuntimas būtų traktuojamas kaip teisių pažeidimas, nepaisant tokios prieigos ar atsisiuntimo turinio, apimties bei tikslo. Toks siekis iš esmės yra skirtas visų kūrinio „gaminime“ dalyvavusių subjektų teisių apsaugai. Tačiau reikėtų kelti klausimą, ar toks pažeidimas arba, kitaip tariant, autorių teisėmis saugomos produkcijos atsisiuntimas ar priėjimas prie jos kiekvieną kartą padaro kažkokią žalą ir tuo pačiu sukuria naudą pažeidėjui ar tretiesiems asmenims?
Be to, toks piratavimo suvokimas ir reglamentavimas realiai yra pagrįstas iki šiol pagrindinį vaidmenį atlikusio informacijos parsisiuntimo modeliu – informacija parsisiunčiama ir saugoma individualiame kompiuteryje.
Atsižvelgiant į tai, kad populiarėjanti ir esamuoju laiku naudojama debesų kompiuterija yra pagrįsta tuo principu, kad „debesyje“ viskas visada ir visur yra pasiekiama ir iš esmės taikoma į vietinių informacijos kopijų poreikio nykimą (bei naikinimą), galima teigti, jog esamam reglamentavimui kyla sunkumų.
Reikia atsižvelgti į galimus klausimus ir problemas, kuomet intelektinės nuosavybės objektai atsiduria „debesyje“ ir, pavyzdžiui, vienu metu yra fiziškai laikomi keliuose duomenų centruose. Kokia situacija su atgaminimu ar asmeniniu panaudojimu bei, žinoma, vienas svarbesnių klausimų, koks vaidmuo tenka interneto paslaugų teikėjui, kuris sukuria galimybę tokia informacija keistis ir galiausiai kelti ją į „debesis“?
Būtent šiuos klausimus sieksiu aptarti ir pateikti į juos galimus atsakymus šiame straipsnių cikle.
