Kiek lėšų valstybinės institucijos išleidžia pirkti kompiuterių programoms? Kiek būtų galima sutaupyti pasirinkus nemokamas ar atvirojo kodo alternatyvas? Atsakymų į šiuos klausimus nežino niekas. O gal nenori žinoti? Neformaliuose pokalbiuose su technologijų specialistais teko nugirsti įvairių vertinimų, kiek valstybinės institucijos ir joms pavaldžios įstaigos per metus išleidžia kompiuterių programoms pirkti ir licencijoms pratęsti.
Kiek lėšų valstybinės institucijos išleidžia pirkti kompiuterių programoms? Kiek būtų galima sutaupyti pasirinkus nemokamas ar atvirojo kodo alternatyvas? Atsakymų į šiuos klausimus nežino niekas. O gal nenori žinoti?
Neformaliuose pokalbiuose su technologijų specialistais teko nugirsti įvairių vertinimų, kiek valstybinės institucijos ir joms pavaldžios įstaigos per metus išleidžia kompiuterių programoms pirkti ir licencijoms pratęsti. Vieni mini šimtus milijonų, kiti – net milijardą litų.
Skamba įspūdingai, nors skaičiai gali būti ir išpūsti. Visgi kiekvieną litą skaičiuojančiai Finansų ministerijai, kuri kasmet nuodugniai ieško vietų „karpymams“, net ir dešimteriopai mažesnė suma turėtų spindėti lyg aukso puodas.
Niekas atskirai neskaičiuoja
Tačiau nei valstybės iždo sargai, nei kitos institucijos tikina neturinčios jokio supratimo, kiek mokesčių mokėtojų pinigų suryja kompiuterių programos. Už šią sritį atsakingo Susisiekimo ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus paaiškinimas „15min“ toks: tam skiriamų pinigų niekas atskirai neskaičiuoja.
„Kaip paaiškėjo iš vykdytų valstybės institucijų ir įstaigų apklausų, daugelis institucijų pirko ir perka programinę įrangą kartu su technine įranga ir kainos už programinę įrangą nebuvo išskiriamos“, – teigė skyriaus vedėja Aušra Kumetaitienė.
Taupyti nenori...
Organizacijos Atviras kodas Lietuvai (AKL) prezidentas Mykolas Okulič-Kazarinas teigia, kad valstybinės institucijos nesuinteresuotos taupyti.
„Yra labai daug investuojama į tai, kad žmonėms būtų skleidžiami gandai apie atvirojo kodo trūkumus, – kalbėjo M. O. Kazarinas. – Šiuo metu vienas iš mūsų tikslų yra rasti instituciją, kuri norėtų pabandyti pereiti prie atvirojo kodo. Gali būti ir smulkesnė institucija, svarbiausia, kad jos vadovas būtų tam pasiryžęs. Tiesiog atlikti bandymą ir pasižiūrėti, kiek būtų galima sutaupyti.“
Kitas AKL tikslas – priversti valstybines institucijas visiškai atsisakyti „doc“ ir kitų uždarų, mokamų programų standartų bei pereiti prie atvirų, tokių kaip „OpenDocument“. Tuomet vartotojai ir kitos institucijos galėtų rinktis, kokiomis programomis naudotis ir bent dalis jų galėtų pereiti prie atvirojo kodo programų.
...ar negali?
A. Kumetaitienė tikina, kad siekis skatinti atviro kodo programinės įrangos naudojimą nėra pamirštas.
Būta ir konkrečių darbų. Štai 2004 m. Aplinkos ministerija įsigijo 500 kompiuterių ir juose įdiegė nemokamą „Open Office“ raštinės programų paketą. Tačiau prieš dvejus metus didžiąja dalimi vėl buvo grįžta prie komercinio „Microsoft Office“ argumentuojant, kad keičiantis dokumentais su kitomis įstaigomis dėl naudojamos skirtingos programinės įrangos nuolat iškildavo nemažai suderinamumo problemų.
„Dauguma valstybės institucijų palaiko atviro kodo programinės įrangos naudojimą. Ten, kur be didesnių problemų komercinę programinę įrangą galima pakeisti atviro kodo programine įranga, ji yra naudojama. Pavyzdžiui, daugelyje valstybės ir savivaldybių institucijų yra naudojamos atviro kodo archyvavimo programos („7-zip“), nuotolinio valdymo programos („VNC“), FTP programos („Filezilla“), interneto naršyklės („Mozilla Firefox“)“, – sakė A. Kumetaitienė.
Pokyčių kaina
Atviras kodas turi ir privalumų, ir trūkumų. Laisvosios programos yra lankstesnės ir suteikia daugiau nepriklausomybės, nei komerciniai produktai, o licencijoms sutaupytus pinigus galima skirti kompiuterių programinės ir techninės įrangos aptarnavimui, taip investuojant į vietinę rinką, o ne užsienio kompanijas. Kita vertus, ne visos programų grupės turi atviro kodo alternatyvas, kurios gali prilygti komercinėms programoms. O siekiant pritaikyti programas konkrečiai situacijai gali prireikti papildomų išlaidų.
Be to, programinės įrangos pasaulyje naują prasmę įgauna patarlė „kas pirmesnis, tas gudresnis“: įdiegus vieną informacinę sistemą, ją pakeisti kita yra gerokai sunkiau ir brangiau nei diegti atnaujinimus.
Didelę įtaką turi ir darbuotojų įpročiai. Atviro kodo programų vartotojo aplinka kartais būna ne tokia „draugiška“ ir patogi, darbuotojus reikia apmokyti dirbti su naujomis programomis, o tai sukelia pasipriešinimą.
Taip pat reikia įvertinti programinės įrangos diegimo, palaikymo, priežiūros ir administravimo kaštus.
Vieno recepto nėra
Tad ar pavyktų sutaupyti komercinę programinę įrangą pakeitus atviru kodu? Vienintelis būdas tai sužinoti – pabandyti.
„Manau, universalaus recepto nėra, kitaip visos pinigus skaičiuojančios valstybės ir įmonės jau būtų perėjusios prie atviro kodo. Ten, kur tai efektyvu ar nepakanka lėšų, galima naudoti atvirą kodą, tačiau protingai planuojant ir centralizuojant pirkimus bei derantis su komercinių produktų gamintojais galima pasiekti abipusiai naudingų susitarimų“, – sakė informacinių technologijų įmones vienijančios asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.
Jis nėra linkęs vienareikšmiškai sakyti, kad atviro kodo programos yra prastesnės ar ne tokios patogios, kaip komerciniai produktai – visko pasitaiko abiem atvejais. Bet kokiu atveju, tokie pokyčiai valstybės mastu pareikalautų ne tik išlaidų, bet ir nemažai laiko. Tad kam vargti? Juk sena IT vadovų išmintis sako: „Dar niekas nebuvo išmestas iš darbo už tai, kad pirko pasaulinio lyderio licencijas.“
Lakmuso popierėlis – verslas
Korporacijos „Microsoft“ rinkodaros vadovas Rytų Europos šalims Martynas Bieliūnas pastebi, kad kalbant apie taupumą lakmuso popierėlį gali atstoti privačios įmonės. Jos yra lankstesnės ir į pokyčius reaguoja kur kas greičiau, tačiau net tokioje „agresyvioje kaštams“ aplinkoje komercinės programinės įrangos pardavimai auga.
„Apklausos rodo, kad Lietuvoje tiek verslo įmonėse, tiek valstybės įstaigose naudojamasi įvairia programine įranga, tiek nemokama, tiek licencijuojama, tiek atvirojo kodo. Vertiname tai pozityviai, vartotojai turi turėti įvairios patirties ir galėti palyginti. Sprendimai tiek versle, tiek viešajame sektoriuje priimami įvertinant kainos ir kokybės santykį, tad manome, kad kuriame tikrai konkurencingus produktus“, – teigė M. Bieliūnas.
Skaičiuojama, kad priklausomai nuo sprendimo sudėtingumo ir masto, programinės įrangos licencijų kaina sudaro nuo 4 iki 12 proc. sprendimo kainos; išlaidos infrastruktūrai – apie 40 proc. Likusią kaštų dalį sudaro IT specialistų darbo užmokestis. Taigi daugiausia iš sprendimų diegimo uždirba vietinės kompanijos ir specialistai nepriklausomai nuo to, kokia programinė įranga diegiama.
Prisiima atsakomybę
„Microsoft“ atstovas neatskleidė, kiek pajamų korporacija gauna iš Lietuvos valstybinio sektoriaus, kadangi tai yra konfidenciali informacija. Tik užsiminė, kad nors šios lėšos sudaro svarbią pajamų dalį, jos nėra pagrindinis kompanijos pajamų šaltinis nei Lietuvoje, nei daugelyje kitų šalių.
„Spekuliacijos apie šimtus milijonų, kurias tenka pamatyti kaip komentarus ar hipotezes žiniasklaidoje, yra labai toli nuo tiesos ir yra daugiau populistinės prielaidos, skirtos toli gražu ne diskusijoms apie optimalių IT ūkių skatinimą“, – sakė M. Bieliūnas.
Jis pabrėžė, kad svarbus komercinių programų pranašumas, ypač valstybinio sektoriaus ir verslo atžvilgiu, yra gamintojo atsakomybė už kokybę, produktų vystymą, priežiūrą, palaikymą, atnaujinimus, vartotojų mokymo medžiagą, konsultacijas. Taigi klientai perka ne programinę įrangą, o funkcionalumą. „Mes kuriame programinę įrangą, garantuojame jos veikimo kokybę, teikiame techninį ir kitą palaikymą – tai yra mūsų verslo esmė. Akivaizdu, kad nemokamas tokių paslaugų tiekimas didesnėms informacijos sistemoms nėra rentabilus“, – sakė M. Bieliūnas.
Duoda ir nemokamai
„Microsoft“ atstovas pastebėjo, kad kai kuriais produktais korporacija leidžia naudotis ir nemokamai, pvz., naršykle „Internet Explorer“, pokalbių programa „Skype“, interneto programų rinkiniu „Windows Live“, švietimo įstaigoms skirtu sprendimu „Live@Edu“ ir kt. O švietimo įstaigoms, nevyriausybinėms organizacijoms, edukacinių programų dalyviams leidžiama nemokamai naudotis ir komerciniais produktais.
Beje, „Microsoft“ prisideda ir prie atviro kodo programinės įrangos kūrimo – ši veikla patikėta neseniai įsteigtai dukterinei įmonei „Microsoft Open Technologies“.
Programos kraustosi į „debesį“
„Infobalt“ Inovacijų vadovas A.Plečkaitis pastebi, kad mokamų ir nemokamų programų „karas“ pamažu blėsta, kadangi vis daugiau sprendimų veikia debesų kompiuterijos pagrindu: „Internetas ir mobiliosios technologijos stipriai keičia verslo modelius. Vartotojai šiandien vis dažniau ne perka licenciją, o moka už tinkle naudojamą programinę įrangą kaip tam tikro lygio paslaugą, arba gauna ją nemokamai mainais už rodomą reklamą. Nemažai vadinamųjų debesų kompiuterijos produktų turi nemokamas apribotų funkcijų versijas. Todėl daugeliui vartotojų, ypač ieškančių programų asmeniniam naudojimui ar smulkiam verslui, vis svarbiau tampa tai, ar jie galės naudotis šia programine įranga iš bet kur ir bet kada, kokiomis sąlygomis, kiek tai kainuos per metus, ar saugūs bus jų duomenys. Taip pat matau tendenciją, kad su interneto paplitimu „atviros inovacijos“ ir „kolektyvinės kūrybos“ koncepcijos aiškiai populiarėja, jų taikymas suteikia pagreitį ir sukuria geresnius rezultatus visiems, todėl net didieji rinkos žaidėjai, ilgai saugoję patentus ir komercines paslaptis, vis plačiau atveria savo programų išeities tekstus ne tik uždaroms partnerių bendruomenėms, bet ir viso pasaulio programų kūrėjų visuomenei.“
