Turbūt nemaža dalis Lietuvos gyventojų, kurie naudojasi internetu, asmeniniais tikslais yra nelegaliai atsisiuntę muzikos kūrinių, filmų ar programinės įrangos arba, kitaip tariant, jiems yra tekę atsidurti „piratų“ kailyje. Tačiau kas turėtų atsakyti, jeigu įmonės darbuotojas naudodamasis tarnybiniu kompiuteriu nelegaliai parsisiunčia ir į jį įdiegia ar išsaugo minėtus intelektinės nuosavybės objektus?
Turbūt nemaža dalis Lietuvos gyventojų, kurie naudojasi internetu, asmeniniais tikslais yra nelegaliai atsisiuntę muzikos kūrinių, filmų ar programinės įrangos arba, kitaip tariant, jiems yra tekę atsidurti „piratų“ kailyje. Tačiau kas turėtų atsakyti, jeigu įmonės darbuotojas naudodamasis tarnybiniu kompiuteriu nelegaliai parsisiunčia ir į jį įdiegia ar išsaugo minėtus intelektinės nuosavybės objektus?
Kasmet vis didėjant muzikos kūrinių, filmų ar programinės įrangos prieinamumui elektroninėje erdvėje, bandoma surasti naujų būdų, kaip apriboti nelegalų jų naudojimą bei atgaminimą. Atsakomybę už neteisėtą intelektinės nuosavybės objektų naudojimą nustato keli teisės aktai. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato baudą nuo 1 iki 2 tūkst. litų ir kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų konfiskavimą; Baudžiamasis kodeksas už tuos pačius veiksmus, kuomet objekto, kuris atgaminamas, vertė viršija 100 minimalaus gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumą ir objektas naudojamas komerciniais tikslais, numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą iki dvejų metų. Objekto vertė viršijus 250 MGL, gresia laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki trejų metų.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas papildomai nustato galimybę išieškoti atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi intelektinės nuosavybės objektu, atlyginti turtinę žalą, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas. Be to, tam tikrais atvejais – ir neturtinę žalą arba sumokėti kompensaciją autoriui ar gretutinių teisių turėtojui.
Taigi, sukurta pakankama teisinė bazė, atsakomybei už neteisėtą intelektinės nuosavybės objektų naudojimą, tačiau ne visada aišku, kam ši atsakomybė turi būti taikoma. Į šį klausimą nėra vienintelio atsakymo ir subjektas, kuriam bus pritaikyta atsakomybė, priklauso nuo pažeidimo padarymo aplinkybių.
Darbdaviui tenka atsakomybė, jei jis davė nurodymą darbuotojui panaudoti ar atgaminti intelektinės nuosavybės objektą. Pavyzdžiui, darbuotojo darbui atlikti reikalinga kompiuterinė programa, kurios nėra įmonės kompiuteriuose, ir darbdavys užuot įsigijęs legalią versiją nurodo tą programą „parsisiųsti iš interneto“. Tokiu atveju neabejotinai bus konstatuota darbdavio atsakomybė, nes darbuotojas tik vykdė darbdavio nurodymus. Kyla klausimas, ar darbuotojas, žinodamas, kad toks nurodymas yra neteisėtas, gali atsisakyti jį vykdyti. Darbo kodeksas įtvirtina darbuotojo pareigą tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus, todėl darbuotojas turi teisę atsisakyti vykdyti neteisėtus darbdavio nurodymus ir už tokį atsisakymą jam negali grėsti drausminė atsakomybė ar kita atsakomybės forma.
Taip pat darbdavys būtų atsakingas, jeigu darbuotojas nelegaliai gauna intelektinės nuosavybės objektą ne darbdavio nurodymu, tačiau jam žinant apie tai. Šiuo atveju atrodytų, kad darbdaviui neturėtų būti taikoma atsakomybė, nes jis nenurodė gauti intelektinės nuosavybės objektą nelegaliu būdu. Tačiau pagrindinis faktorius, nustatantis atsakomybę, bus darbdavio reakcija į nelegalius darbuotojo veiksmus. Pavyzdžiui, darbuotojui nelegaliai atsisiųsta programa padės atlikti darbą, už kurį jis gaus atlyginimą, tačiau pagrindinis naudos gavėjas bus darbdavys. Jeigu darbdavys nenurodo pašalinti nelegalios programos, tuomet jam tenka atsakomybė.
Minėtais atvejais darbdavys neturės regreso teisės į darbuotoją, kad šis atlygintų žalą, patirtą dėl nuostolių kompensavimo autoriui ar gretutinių teisių turėtojui. Civilinis kodeksas numato, kad darbdavys privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės. Tačiau, jeigu darbdavys nepritars nelegaliam intelektinės nuosavybės objektų panaudojimui darbui atlikti, atsakingas bus darbuotojas.
Kaip spręsti problemą, jei darbdavys nežino apie nelegalų intelektinės nuosavybės panaudojimą darbui atlikti? Tokiu atveju reikėtų atsižvelgti į papildomas aplinkybes – ar darbo tvarkos taisyklėse uždraustas nelegalus intelektinės nuosavybės objektų naudojimas, ar vykdoma turimų programinės įrangos licencijų apskaita, ar darbdavys aprūpina darbuotojus legalia programine įranga. Visos šios aplinkybės padėtų įrodyti darbdavio nekaltumą ir pasiekti, kad atsakomybė būtų taikoma darbuotojui. Tačiau, jeigu darbdavys toleruoja nelegalios programinės įrangos ir kitų objektų naudojimą, nesirūpina legalios įrangos įdiegimu, tuomet atsakomybė turėtų būti taikoma darbdaviui.
Kita vertus, kuriai darbo santykių šaliai turėtų būti taikoma atsakomybė, jei darbuotojas atgamina intelektinės nuosavybės objektus naudodamasis tarnybiniu kompiuteriu, tačiau jo veiksmai visiškai nesusiję su darbo funkcijų atlikimu? Pavyzdžiui, darbuotojas nusprendžia į tarnybinį kompiuterį įdiegti nuotraukų apdorojimo programą tam, kad galėtų tvarkyti asmenines nuotraukas. Tokiu atveju atsakomybė turėtų būti taikoma darbuotojui. Darbdavys negali kontroliuoti absoliučiai visų pavaldinių veiksmų, todėl ir negali užtikrinti, kad darbuotojai darbo metu nenaudos tarnybinio kompiuterio nelegaliam intelektinės nuosavybės objektų panaudojimui.
Taip pat gali pasitaikyti situacijų, kuomet patikrinimo metu įmonėje bus rasti nelegaliu būdu atgaminti intelektinės nuosavybės objektai ir atsakomybė bus pritaikyta darbdaviui, neatsižvelgiant ar tikrasis šių objektų naudotojas bus darbuotojas ar darbdavys ir kieno iniciatyva šie objektai atsirado įmonės kompiuteriuose. Jei tokiu atveju nėra darbdavio kaltės, t. y. jis nenurodė naudoti intelektinės nuosavybės objektų, nesutiko su jų naudojimu arba nežinojo apie jų panaudojimą, ar jis gali išsireikalauti iš darbuotojų žalos atlyginimą ar kitaip nubausti darbuotojus?
Taigi, jei įmonės darbo tvarkos taisyklėse nurodyta, kad draudžiamas nelegalus intelektinės nuosavybės objektų panaudojimas, darbuotojams, pažeidusiems šią nuostatą, gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Darbo kodeksas įtvirtina darbuotojo pareigą laikytis darbo drausmės ir nurodo, kad darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės yra darbo drausmės pažeidimas. Už darbo drausmės pažeidimus darbuotojams gali būti taikomos Darbo kodekse išvardytos nuobaudos: pastaba, papeikimas ar netgi atleidimas iš darbo. Žinoma, atleidimas iš darbo taikomas tik išimtiniais atvejais, kuomet darbuotojas šiurkščiai pažeidžia pareigas.
Netgi jeigu darbuotojui pritaikyta drausminė atsakomybė, jam gali būti taikoma ir materialinė atsakomybė. Remiantis Darbo kodeksu, materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam neatlikdamas savo darbo pareigų ar netinkamai jas atlikdamas. Taigi, kai darbdaviui paskirta bauda už nelegalų intelektinės nuosavybės objektų naudojimą arba išieškotas atlyginimas autoriui ar gretutinių teisių turėtojui civiline tvarka, vadinasi, padaryta reali žala ir yra kitos materialinės atsakomybės sąlygos, todėl darbuotojui gali būti taikoma materialinė atsakomybė.
Darbo kodeksas nurodo, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. Be to, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kuomet ši padaryta tyčia. Tad, jei darbdaviui buvo paskirta, pavyzdžiui, 1000 litų dydžio bauda ir jis dėl pažeidimo padarymo nėra kaltas, darbdavys turės teisę reikalauti iš darbuotojo atlyginti visą baudos dydį.
Nėra vienintelio atsakymo, kuriam darbo santykių subjektui atsakomybė už nelegalų intelektinės nuosavybės objektų naudojimą. Daugeliu atveju atsakomybės nustatymo klausimas priklauso nuo aplinkybių. Siekiant maksimaliai apsidrausti, darbdaviams rekomenduojama į darbo tvarkos taisykles įtraukti nuostatą, kad nelegalus intelektinės atsakomybės objektų naudojimas darbo ar ne darbo tikslais yra draudžiamas visais atvejais.
