Nors Lietuvos įstatymai neleidžia teikti reklamos elektroniniu paštu be gavėjo sutikimo, patys šias paslaugas teikiančių įmonių atstovai tvirtina, kad dabartinę teisinę bazę galima „plačiai interpretuoti“. Be to, reklamines žinutes galima įvardinti kaip vienkartinius informacinio turinio pranešimus, o bet kuriuo atveju atsakomybė už tokią veiklą yra perkeliama masinio žinučių siuntimo paslaugų užsakovams.
Nors Lietuvos įstatymai neleidžia teikti reklamos elektroniniu paštu be gavėjo sutikimo, patys šias paslaugas teikiančių įmonių atstovai tvirtina, kad dabartinę teisinę bazę galima „plačiai interpretuoti“. Be to, reklamines žinutes galima įvardinti kaip vienkartinius informacinio turinio pranešimus, o bet kuriuo atveju atsakomybė už tokią veiklą yra perkeliama masinio žinučių siuntimo paslaugų užsakovams.
Ekonominės krizės įkarščio metu daugybė įmonių (pirmiausia – smulkių ir vidutinių) prisiminė pigų ir, atrodo, efektyvų rinkodaros būdą – elektroninius laiškus. Pačios įmonės dažniausiai turi savo klientų ar įvairiais kitais būdais savo elektroninio pašto adresus palikusių vartotojų duomenų bazes, tačiau rinkoje išdygo ir „verslo klasės brukalus“ platinančių bendrovių, siūlančių žinias apie įmonės produktus ar paslaugas skleisti įvairių įmonių tinklalapiuose „viešai skelbiamais ir prieinamais“ elektroninio pašto adresais.
Tokie adresai gali būti tiek tradicinės bendrosios „info@...“ ar panašios el. pašto dėžutės, tiek skelbiamos įmonės darbuotojų sąraše – šiaip ar taip šių adresų rinkimu dažniausiai užsiima specialios automatinės programos, kai kuriais atvejais – sukurtos Lietuvos rinkai, DELFI pasakoja dviejų rinkodaros elektroniniu paštu paslaugas teikiančių bendrovių atstovai. Tiesa, jie pageidavo kalbėti anonimiškai.
„Tai – ne reklama, o informaciniai pranešimai ar vienkartiniai pasiūlymai. Vartotojas turi galimybę bet kada jų atsisakyti. Be to, mūsų turimi adresai rasti internete ar įvairiuose kataloguose, t. y. viešai prieinamose vietose. Žinoma, esame išsinagrinėję teisinius dalykus“, – kalba viename didžiųjų Lietuvos miestų įsikūrusios masinio elektroninių laiškų siuntimo paslaugas teikiančios bendrovės atstovas.
Tačiau jo kolega kitoje panašioje bendrovėje pripažįsta, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje tiesioginę rinkodarą elektroniniu paštu reglamentuojantys įstatymai yra dviprasmiški, juos galima palankiai interpretuoti.
Pavyzdžiui, Reklamos įstatyme nurodoma: „Reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu ar jo prašymu“, o kitas punktas teigia, kad „Draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas šio asmens nesutikimas“.
„Stengiamės dirbti kuo gražesniais metodais, jei kas nors iš laiškų gavėjų yra pasinaudojęs galimybe tokių žinučių atsisakyti, jam daugiau nebeplatiname informacijos ne tik iš pirmojo, bet ir iš visų būsimų reklamos užsakovų. Tačiau dabartinius įstatymus galima plačiai interpretuoti. Esame turėję vieną bylą, tačiau ji nutraukta – trūksta įrodymų, be to, įstatymai neapibrėžia nei kaip vartotojas gali sutikti gauti reklamą elektroniniu paštu, nei kaip jos atsisakyti. O juk ir įmonės, formuodamos versle įprastus komercinius pasiūlymus ir siųsdamos juos elektroniniu paštu, tikriausiai neturi kontaktuojamos bendrovės ar jos atstovo sutikimo“, – dėsto kitas pašnekovas iš kitos el. rinkodaros bendrovės.
Tačiau jis teigia, kad teikiant tokias paslaugas galima atsakomybė yra aiškiai perkeliama bendrovėms, norinčioms pasinaudoti masiniu elektroninių laiškų siuntimu. Reklamos užsakovai patys ir aiškintųsi, jei jos gavėjai turėtų pretenzijų. Tačiau, industrijos dalyvio teigimu, brukalus užsakančios įmonės pernelyg nesibaimina, o kartais ir pačios turi ne tik „legalias – vidines“, bet ir visais kitais būdais surinktas elektroninio pašto adresų duomenų bazes.
Įvaizdis prieš pelną
Abiejų pašnekovų teigimu, jų bendrovės nesiunčia laiškų į privačių asmenų elektroninio pašto dėžutes. Tačiau šiuos adresus gauti nesunku – yra daugybė būdų, kaip vartotoją priversti palikti savo elektroninio pašto adresą: įvairios akcijos, loterijos, apklausos, registracijos tinklalapiuose ir kt.
Netgi patikimos įmonės gali turėti nepatikimų darbuotojų, galinčių parduoti elektroninio pašto adresų duomenų bazes. Elektroninio pašto adresų duomenų bazės yra itin vertingos tuomet, kai adresus galima sugrupuoti į tam tikras kategorijas pagal savininko darbovietės veiklos sritį, gyvenamąją vietą, pomėgius ar kt. Tad kur nors registruojantis, tokie klausimai kaip „Jūsų pomėgiai“ ar „Kokios srities informacijos pageidaujate?“ yra vertingi pačiam tinklalapiui ir gali tapti kone aukso vertės tuo atveju, jei tokia duomenų bazė vienu ar kitu būdu patektų į nepatikimas rankas.
DELFI duomenimis, panašią informaciją prieš keletą metų reikėjo pateikti registruojantis gauti studento pažymėjimą. „Duokdie, jog tokia adresų duomenų bazė nebuvo perduota trečiosioms šalims“, – kalba vienas pašnekovų.
Jo duomenimis, reklaminių laiškų paspaudę juose esančią nuorodą atsisako apie 20–30 proc. gavėjų, o tai yra palyginus nemažas skaičius. Tačiau, specialisto teigimu, ši rinkodaros priemonė, priklausomai nuo besireklamuojančios įmonės veiklos srities, yra itin efektyvi atsižvelgiant į jos kainą bei buvo itin populiari „pačiame krizės dugne“, nors dabar susidomėjimas ir blėsta.
„Sunku pasakyti, ar tokiu būdu besireklamuojančios įmonės rizikuoja savo įvaizdžiu. Iš dalies galbūt, bet lygiai tą patį Reklamos įstatymo punktą „apžaidžia“ ir skambučiais ar SMS žinutėmis savo bei partnerių paslaugas siūlantys ryšio operatoriai. O mūsų paslaugos kainos ir efekto santykis yra labai geras, tad kur yra pinigai ar galimybė užsidirbti, ten Lietuvos verslui yra nusispjauti į įvaizdį“, – sako anonimu pageidavęs likti el. verslo atstovas.
Jo kolegos teigimu, masinio elektroninio pašto žinučių vienkartinė paslauga, pasiekianti dešimtis tūkstančių adresatų, kainuoja iki 1 tūkst. Lt, o pačias adresų duomenų bazes galima nusipirkti dar pigiau, kartais kaina siekia vos kelis šimtus litų už dešimtis tūkstančių adresų. Duomenų bazes gali pasiūlyti ir vadinamieji „geltonieji puslapiai“ – įmonių katalogai. Jų duomenų bazėse, anot pašnekovų, patogu sugrupuoti įmones pagal veiklos sritis ir kt., itin naudinga ir naujų, neseniai įsikūrusių bendrovių adresų duomenų bazė – didelė tikimybė, kad besikuriančiai įmonei gali reikėti daugybės naujų prekių ar paslaugų. Tačiau el. katalogų parduodamos duomenų bazės yra palyginus nepigios, o vienos iš kalbintų įmonių atstovas teigia pats turintis ir norintiems galintis parduoti jo sukurtą lietuviškų adresų duomenų bazę.
Interneto nesuvaldysi
Pasak pašnekovų, norint užkirsti kelią nepageidaujamo turinio laiškų siautėjimui, pirmiausia reikėtų aiškiau apibrėžtų įstatymų, tačiau ši problema yra ne vien Lietuvos, o daugelio pasaulio valstybių. Juoba kad internetas ir veikla jame yra daug sunkiau reglamentuojama nei „tikrasis pasaulis“. Specialistų teigimu, netgi pradėjus ieškoti teisinės tiesos, nepageidaujamos rinkodaros elektroniniu paštu faktą nėra lengva įrodyti. O ir apskritai, verslininkų nuomone, internetas yra sunkiai pažabojamas bei sparčiai naujas formas daugelyje sričių atrandantis reiškinys. Visgi pašnekovai teigia besistengiantys veikti kuo atsargiau ir gražiau, juoba kad paslaugas abi kalbintos bendrovės teikia kaip UAB, o ne kaip anonimai. Jie pripažįsta patys nemėgstantys brukalų, tačiau teigia bandantys kuo mažiau įkyrėti.
Nuolaidų kortelių suvilioti
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) DELFI primena, kad reklama telefonu, telefaksu, teleksu ir elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu ar jo prašymu, o už reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą įstatymas numato baudą nuo 1 tūkst. iki 30 tūkst. Lt. Visgi kartais pažeidimai gali būti ir „mažareikšmiai“.
„Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už šių reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos“, – komentuoja VVTAT.
Asmenims, gaunantiems reklamą elektroniniu paštu be sutikimo ar prašymo, tarnyba siūlo kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos (dėl ne maisto prekių ir paslaugų reklamos) arba į Maisto ir veterinarijos tarnybą (dėl maisto produktų). VVTAT, gavusi minėtų institucijų surašytus Reklamos įstatymo pažeidimo protokolus, priima nutarimus bei skiria ekonomines sankcijas.
Tačiau VVTAT pripažįsta pernai savo kompetencijos ribose, pagal vartotojų skundus ir savo iniciatyva pradėjusi 15 tyrimų dėl nepageidaujamos reklamos, 6 atvejais bendrovėms surašyti protokolai bei skirtos baudos.
„Tačiau tam tikrais atvejais skundai yra nepagrįsti – besiskundžiantys vartotojai yra pamiršę, jog pildydami anketą, pvz., dėl nuolaidų kortelės gavimo ar tam tikrų paslaugų užsakymo, yra davę savo sutikimą gauti reklamines žinutes bei elektroninius naujienlaiškius. Be to, vartotojams neišsaugojus originalaus gauto elektroninio laiško ar trumposios žinutės, tikrojo žinutės ar elektroninio laiško siuntėjo nustatymas tam tikrais atvejais sukelia techninių problemų, todėl besikreipiantys dėl nepageidaujamų žinučių ar el. laiškų asmenys turėtų išsaugoti šias žinutes, kad aukščiau minėtos institucijos galėtų techniškai nustatyti siuntėją“, – dėsto VVTAT.
