Apibendrindamas liepos mėnesį „Kultūros subtitrų“ rubrikoje publikuotus tekstus apie „Web 2.0“ technologijas, Ramūnas Čičelis apie interaktyvias bendravimo priemones kalbina žurnalistą Artūrą Račą.
Apibendrindamas liepos mėnesį „Kultūros subtitrų“ rubrikoje publikuotus tekstus apie „Web 2.0“ technologijas, Ramūnas Čičelis apie interaktyvias bendravimo priemones kalbina žurnalistą Artūrą Račą.
Kodėl nesinaudojate „Facebook“?
Man nereikia nei „Facebook“, nei „Twitter“. Šiuo atžvilgiu esu konservatyvus. Begalybė, šimtai ar tūkstančiai, vadinamųjų draugų, kurių dažniausia net nepažįsti, nėra man priimtini. Tai nėra mano bendravimo forma. Kai man reikia žmogaus, kai noriu jam ką nors pasakyti, mieliau rašau laišką ar skambinu. Neskelbiu savo asmeninių naujienų būriui žmonių, kurių net nesu matęs. „Facebook“ kai kuriems dažnai tampa noru padidinti savo reikšmingumą, susimažinti savo vienatvę. Manau, tai nėra tikra.
„Facebook“ svarbiau kiekybė?
Kai noriu kuo nors pasigirti ar pasidalinti, geriau bendrauju tiesiogiai. „Facebook“ yra skelbimų lenta. Abu mano sūnūs bando įtikinti, kad tai – labai naudinga, padeda daugeliu atvejų, bet aš puikiausiai išsiverčiu be to instrumento. Kita vertus, jei žmonėms tai padeda, tuomet aš labai džiaugiuosi, bet man to nereikia.
Kokią galią keisti žmogaus gyvenimą turi „Facebook“?
Ypatingai jaunesniems žmonėms labai svarbu tai, kiek jie apie save paskleidžia informacijos, kuri išlieka virtualiojoje erdvėje ilgą laiką. Beje, tas išlikimas net nepriklauso nuo paskleidusiojo norų. Galia yra tokia stipri, kad po kelerių metų tie žmonės, kurie „Facebook“ skelbia savo išgyvenimus, nuotraukas, nuomones, nuotaikas, labai gailėsis, jog tai darė. Paprasta situacija: eidami ieškoti darbo, žmonės neprisimena, ką prieš kelerius metus viešai paskelbė, tačiau tai gali turėti įtakos jų karjerai. Visiems pasitaiko ir nelaimių, ir pykčio priepuolių, bet viena yra tai išgyventi namuose ir savyje, o visai kas kita – tai daryti viešai. Bet kuris darbdavys, priimdamas į darbą, patikrina būsimojo darbuotojo biografiją socialiniuose tinkluose. Jaunimas dar nesuvokia, kokią „Facebook“ turi galią ir plėtrą. Jie dar nesupranta, kad vieši įrašai išlieka ilgą laiką.
Virtualiojoje erdvėje žinia pasklinda labai greitai, tokių pavyzdžių jau turime ir Lietuvos politikoje. Savo draugų kompanijoje gali kalbėti šiurkščiau, pikčiau, o „užlipęs ant bačkos“ niekada nežinai, kas tave girdi ir kaip į tavo žodžius sureaguos. Galia taip pat priklauso nuo labai greitos sklaidos.
Tačiau kai kuriais atvejais tai gali būti ir naudinga?
Visiškai nesiginčiju. Tarkime, rinkodarai ir politikų veiksmams „Facebook“ yra labai naudingas. Tai – daug veiksmingiau nei bandyti visiems paskambinti telefonu. Tie žmonės, kurie naudoja „Facebook“ kaip rinkodaros priemonę, gauna gerą instrumentą, bet reikia skirti du dalykus: rinkodarą ir asmeninį bendravimą. „Facebook“ šiuos aspektus suplaka į viena. Kai kurie vartotojai net nepastebi ir nesusimąsto, kad daug įmonių šį bendravimo instrumentą naudoja savo pelno tikslams, neturintiems nieko bendra su bendravimu ir draugyste.
Kiek „Facebook“ yra informacinio triukšmo?
Mes gyvename informacinėje visuomenėje, kurioje informacijos triukšmo neišvengiame niekaip. Informacija pasiekia kiekviename žingsnyje: lauko ekranai, reklama ant degalų pistoletų ir t. t. Lygiai taip pat ir „Facebook“. Kita vertus, šioje sistemoje žmonės irgi elgiasi skirtingai: vieni turi mažą būrelį, o kiti – tūkstančius „draugų“. Nors ir nesinaudoju „Facebook“, paštu esu gavęs apie pusantro šimto kvietimų draugauti. Pusės tų žmonių visiškai nepažįstu. Tiems žmonėms „draugystė“ reikalinga kaip pliusiukas ir statuso įtvirtinimas. Taip ir sklinda informacinis triukšmas: kuo daugiau išsiųsi kvietimų arba radikaliau pasisakysi, tuo daugiau sulauksi reakcijų. „Facebook“ yra priemonė tapti žinomam: vieni bando pusnuogiai fotografuotis žurnalų viršeliams, kiti šmėžuoja televizijoje, kiti naudoja „Facebook“.
Kaip vertinate „Facebook“ funkciją „patinka“, kuria reaguojama į kitų vartotojų mintis, nuotraukas, filmukus?
Mūsų visuomenė yra labai dinamiška, greita. Kartais žmonėms nepakanka laiko išreikšti savo emocijas taip, kaip jie norėtų: nėra laiko rašyti, kad nuotrauka graži, ir dar saulė matosi. Jei nebūtų mygtuko „patinka“, žmonės tikriausiai neparašytų nieko. Šitas mygtukas yra priemonė suteikti gerą emociją žmogui, kuris aukojo savo laiką ir įkėlė tą nuotrauką. Taigi nebūčiau labai skeptiškas, nes tai – tam tikras kito žmogaus pastangų įvertinimas. Jei kam nors nuotrauka labai patinka, juk yra ir galimybė brūkštelti kelis žodžius. Bet jei spusteli „patinka“ ir tokių kaip tu yra kelios dešimtys, nuotraukos autorius jausis pastebėtas, įvertintas. Šioje visuomenėje funkcija „patinka“ yra gera, nes leidžia skubantiems žmonėms išreikšti savo emocijas.
Kuo skiriasi interneto portalų ir „Facebook“ komentarai?
Didžioji dalis komentarų interneto portaluose yra labiau struktūrizuoti, atitinkantys straipsnio temą. „Facebook“ komentarai yra labiau emociniai, mažiau kalbėjimo apie turinį. Gal „Facebook“ ir vyksta teminės diskusijos, būdingos tinklaraščiams ir kai kada – interneto portalams...
Vertybiniu požiūriu socialinių tinklų ir interneto portalų komentarus skiria personalizavimas ir anonimiškumas. Šiuo atveju būčiau labiau už „Facebook“, tačiau ten pasigendu diskusijų. Komentarai tinklaraščiuose labiau panašūs į konferencijas, o „Facebook“ – į draugų susibėgimą alaus ar vyno bare.
