Spėju, kad jau teko girdėti apie „Google“ sutarimą su „Verizon“ dėl būtinybės apmokestinti interneto srautą pagal jo pobūdį. Ilgą laiką rėmusi tinklo neutralumą, „Google“ staiga pamatė naudą būti pirmąja, pripažinusia apmokestinimo „realijas“, ir akimirksniu išdavė tiek ankstesnę savo poziciją, tiek interneto bendruomenės lūkesčius apskritai.
Spėju, kad jau teko girdėti apie skaitmeninį Ribbentropo-Molotovo paktą – „Google“ sutarimą su „Verizon“ dėl būtinybės apmokestinti interneto srautą pagal jo pobūdį. Ilgą laiką rėmusi tinklo neutralumą, „Google“ staiga pamatė naudą būti pirmąja, pripažinusia apmokestinimo „realijas“, ir akimirksniu išdavė tiek ankstesnę savo poziciją, tiek interneto bendruomenės lūkesčius apskritai.
Daugiau kaip savaitę žiniatinklio informacijos šaltiniai virte verda nuo pasipiktinimo, straipsnių, nuomonių, komentarų. Savaitgalį taikus protestas prasidėjo ir prie „Google“ biurų. Aš neskubėjau kišti savo trigrašio – skaičiau informaciją, kaupiau straipsnius „Instapaper“ ir laukiau „Google“ reakcijos. Kai ji ketvirtadienį pasirodė, supratau, kad šiame etape pozicijos jau aiškios – galima jas apibendrinti.
Kas yra tinklo neutralumas?
Tikriausiai žinote atsakymą į šį klausimą, bet prieš tęsiant analizę verta prisiminti principus.
Interneto duomenų srautas skaidomas į „paketus“ – nedidelius segmentus, kurie iš siuntėjo gavėjui nukreipiami artimiausiu ir / ar greičiausiu keliu. Iki šiol šie paketai tinkle buvo lygiaverčiai; maršrutizatoriai ir kita tinklo įranga tiesiog stengėsi juos kuo greičiau išsiųsti adresatui, neskirstydama, kuris yra svarbesnis. Ir juokingas vaizdo klipas, ir mokslinė ataskaita, ir „torrentas“, ir šifruotas vyriausybės pranešimas keliavo tuo pačiu kanalu pagal tas pačias taisykles. Tinklų operatoriai retkarčiais pasiskųsdavo, kad „torrentai“ ar vaizdo transliacijos užkemša jų infrastruktūrą, tačiau paprastai buvo gelbėjamasi tiesiog plečiant kanalų pralaidumą – internetui spartos niekada nebūna gana.
Mokestis už internetą būdavo imamas neatsižvelgiant į duomenų pobūdį: nesvarbu, ar tai buvo fiksuotas mėnesinis mokestis už tam tikros spartos srautą, ar mokestis už perduotų duomenų kiekį – visi perduoti duomenų paketai buvo vienodos vertės. Tačiau po „Google“ ir „Verizon“ susitarimo ko gero viskas keisis…
Kuo patrauklus srautų skaidymas pagal prioritetą?
Trumpas atsakymas – dėl dvigubo apmokestinimo. Analogijų toli ieškoti nereikia. Tikriausiai girdėjote apie kai kurių prekybos centrų praktiką imti dvigubą prekybos mokestį: pirkėjas moka dalį prekės kainos pardavėjui už paslaugą (dažnai ji siekia 50 % kainos ir daugiau), o prekės gamintojas ar tiekėjas moka pardavėjui „lentynos mokestį“ – pinigus už teisę pateikti tos bendrovės prekes parduotuvės lentynose. Žinoma, anksčiau ar vėliau už viską sumoka dvigubai apmokestintas pirkėjas.
Toks modelis pasirodė nepaprastai patrauklus stambiesiems interneto paslaugų tiekėjams. Iš vartotojų jie pinigus už internetą jau gauna, o štai atsisakius tinklo neutralumo galima būtų nemenkai pasipelnyti ir iš turinio šaltinių. Nori, kad tavo klipą pamatytų internete – mokėk. Nori, kad žmonės patogiai parsiųstų tavo sukurtą programą – mokėk. Jei nenori, gali nemokėti, bet tuomet būsi nugrūstas į srauto „eilės“ pabaigą – gal tavo svetainė taip ir nepasikraus vartotojo naršyklėje. Kai persigalvosi – štai tau mūsų banko sąskaitos numeris…
Žinoma, tokiais pasipelnymo planais vartotojų nesužavėsi, tad tinklų operatoriai paprastai juos dangsto sutaurintais pavyzdžiais: „Įsivaizduokite, kad operacijos metu chirurgas nori sužinoti, kas yra skalpelis, o „Google“ jam vėluoja atsakyti, nes kažkas užkimšo tinklą „torrentais“! Žmogaus gyvybė pavojuje! Kaip gerai būtų, jei skalpelių gamintojas būtų mums sumokėjęs ir mes turėtume teisę išjungti neapmokėtą srautą“.
Nepaisant graudinimo, bendromis vartotojų organizacijų ir interneto verslo (visų pirma tos pačios „Google“) pastangomis iki šiol pavyko sustabdyti tokį filtravimo ir rūšiavimo planą. Tačiau…
Kaip belaidžiai tinklai pasitarnavo neutralumo naikinimui
… tačiau tinklų operatoriai surado naują kozirį tinklo neutralumo panaikinimui – mobilųjį ryšį. Šis, kaip žinia, turi visai kitas ištakas – balso komunikacijas, o ne skaitmeninio srauto transportą. Tai labai svarbu, nes balso komunikacijos daugumos vartotojų galvose yra svarbesnės už interneto. Kitaip tariant, mūsų lūkestis, kad mama visada galės prisiskambinti ir liepti eiti namo, užuot „valkiojusis su mergiotėmis“, tapo esminiu ginklu remiant srautų prioritetizavimą.
Vėl gi – iki šiol tokios problemos nebuvo, nes balso komunikacijos naudojo atskirą srautą. Taip buvo tiek su pirmuoju mobiliuoju ryšiu, tiek ir su vėlesnėmis 3G ar 3,5G versijomis. Tačiau, kaip rašiau pasakodamas apie 4G planus Lietuvoje, ateityje balso srautas irgi bus siunčiamas IP protokolu – tais pačiais skaitmeninių duomenų paketais bendrame interneto sraute. Jei tas srautas nebus išskirstytas pagal pirmenybę, operatoriai grasina, kad balso ryšio galimybės ir kokybės jie nebegalės užtikrinti.
Ginčai dėl interneto neutralumo vyksta daug metų. Pasak „Google“, JAV Kongrese penkis metus yra įstrigęs šios problemos sprendimas. Kiek laiko tai galėjo tęstis? Nežinome ir nebesužinosime – „Google“ praeitą savaitę iš streikuojančios tapo streiklauže.
Kokios vertės yra 30 „Google“ grašių?
Neišmatuojamos. Įsivaizduokite, kokią palaimą turėjo patirti „Verizon“, AT&T, „Sprint“ ir kiti didieji ryšio operatoriai, sužinoję, kad didžioji interneto paketų apmokestinimo priešininkė „Google“ staiga perėjo į jų pusę? Tinklo neutraliteto šalininkai liko be dantų, o operatorių pastangos įvesti dvigubą apmokestinimą gavo beveik popiežišką palaiminimą. Tai labai atsispindi įvykio vertinimuose: operatoriai džiaugiasi „Google“ atsivertimu, o socialiniai tinklai ir vartotojų organizacijos liko apstulbintos. „Google“ išdavystė yra ypatingos vertės, nes bendrovė pamynė ne tik savo principus, bet ir paneigė visas ankstesnes nuostatas, įskaitant „interneto tėvo“ Vinto Cerfo poziciją.
Ką konkrečiai „Google“ gavo mainais, neskelbiama, tačiau nesunku įsivaizduoti. Veikiausiai „Google“ bus padaryta speciali išimtis. Už tokius nuopelnus operatoriams „Google“ srautui bus taikoma nemokama pirmenybė. Tai milijardų dolerių vertės „verslo dovana“. Tai ginklas prieš konkurentus, kurių srautas neturės tokios pirmenybės arba ji kainuos labai brangiai. „Google“ nesvarbu, kokia sparta krausis „Wikipedia“, „Vimeo“ ar „Facebook“, jei Bieberio klipus „Youtube“ žmonės galės žiūrėti be trikdžių. „Google Android“ galės tapti sparčiausia mobiliąja OS – greičiau atkeliaus paštas, greičiau bus sinchronizuojami duomenys, greičiau krausis video ar RSS. Kaip vakar rašė „TechCrunch“, tai yra Gordono Gekko iš „Wall Street“ tipo godumas ir nieko daugiau. „Google“ tiesiog siekia sukurti „šminternetą“ – mobilųjį internetą, kuriame ji viena yra valdovė.
Kaip tai galėjo atsitikti?
Daugelį žmonių „Google“ suokalbis su „Verizon“ pribloškė, bet iš tiesų tai bendrovė jau kurį laiką kryptingai tolo nuo ankstyvųjų principų ir savo „nedaryk blogo“ lozungo. Gal būt ir Erico Schmidto ištaras apie privatumo neegzistavimą, ir derybos dėl cenzūravimo Kinijoje, ir muzikinių (legalių) tinklaraščių uždarymas nebuvo atsitiktinumai. Apžvalgininkai spėja, kad naujieji bendrovės vadovai – E. Schmidtas ir Marissa Mayer su akcininkų pagalba baigia nustumti „Google“ įkūrėjus Sergejų Briną ir Larry Page nuo bendrovės vairo, kaltindami, kad jų idealizmas trukdo „Google“ uždirbti maksimalų pelną. Visais kitais atvejais tai būtų įprastas firmos augimo etapas, tačiau su „Google“ yra kiek kitaip – ši bendrovė didžiąją dalį savo kapitalo tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme sukaupė iš vartotojų pasitikėjimo ir patrauklių etinių principų.
Kiek kainuoja įvaizdis?
Teigiamo (kur jau teigiamo – veikiau angeliško) „Google“ įvaizdžio praradimas nėra vien moralinė problema. Kol „Google“ elgėsi kaip atvirų standartų rėmėja, atvirojo kodo bendruomenės globėja, kovotoja už interneto lygybę ir progresą, tol jai buvo atleidžiamos visos nuodėmės. O tų nuodėmių būta, ir nemažai…
Dabar tos nuodėmės pradeda lįsti į paviršių. Ir bendri reikaliukai su CŽV, ir privatumo pažeidimai, su kuriais nebesitaikstoma, ir ketinimai „prekiauti žmonėmis“, ir „nekaltai“ perrašytas „Android“ „Java“ varikliukas, už kurį dabar teks nemažai sumokėti. „Oracle“ vadovas Larry Ellisonas ir šiaip nepasižymi jautrumu konkurentams – juo mažiau skrupulų bylinėtis su „evil Google“.
„Nothing Personal“
Iš tikrųjų tai nereikėtų daryti didelės tragedijos iš to „Google-Verizon“ („googizon“, kaip dabar sako) pakto. Meilė ar neapykanta korporacijoms – nedėkingas dalykas. IBM tiekė skaičiavimo techniką Trečiajam reichui, „Microsoft“ buvo baudžiama už monopolinę praktiką, sužlugdžiusią daugybę smulkesnių verslo įmonių. „Google“ nuo jų iš esmės nesiskiria. Biznis yra biznis. Kol firmos produktai tenkina poreikius, naudojamės. Kai nebetenkins ar atsiras geresnių – atsisveikinsime be liūdesio. Nors, turiu pripažinti, etiško verslo idėja buvau sužavėtas ir aš…
