Jie gyvena tarp mūsų, bet apie juos jau kuriami mitai. Žmonės kalba, kad jie – protingi, itin perspektyvūs šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau, ką tiksliai jie daro, taip niekas iki galo ir nesupranta. Sakoma, kad jie itin nereiklūs – iki visiškos laimės jiems užtenka kompiuterio, stalo su kėde ir kraštutiniu atveju – daug dešrelių ir alaus. Darbe jie bendrauja ne su gyvais žmonėmis, o su kompiuteriais. Po darbo... kažin ar bendrauja apskritai. Jie – programuotojai.
Jie gyvena tarp mūsų, bet apie juos jau kuriami mitai. Žmonės kalba, kad jie – protingi, itin perspektyvūs šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau, ką tiksliai jie daro, taip niekas iki galo ir nesupranta. Sakoma, kad jie itin nereiklūs – iki visiškos laimės jiems užtenka kompiuterio, stalo su kėde ir kraštutiniu atveju – daug dešrelių ir alaus. Darbe jie bendrauja ne su gyvais žmonėmis, o su kompiuteriais. Po darbo... kažin ar bendrauja apskritai. Jie – programuotojai.
Ir švenčia kitaip
Išties stereotipų, kaip, beje, ir anekdotų ar komiškų pasakojimų apie šios profesijos atstovus netrūksta. Pasak IT bendrovės „Blue Bridge Code“ projektų grupės vadovo Valdo Laučio, dalis jų laužta iš piršto, o dalis – turi realų pagrindą. O atidžiau pažvelgti į programuotojų kasdienybę verta dar ir dėl to, kad šiemet rugsėjo 13-ąją jie mini savo profesinę šventę.
 „Blue Bridge Code“ projektų grupės vadovas Valdas Laučius |
|---|
Beje, ši data pasirinkta ne atsitiktinai – programuotojų šventė minima kiekvienų metų 256-ąją dieną. Šis skaičius, paprastam žmogui nesukeliantis per daug emocijų, programuotojams yra kone simboliškas. Skaičius 256 gaunamas 2 pakėlus 8-uoju laipsniu ir būtent tokį kiekį reikšmių galima pateikti viename baite. Baitas yra dvejetainis skaičius, sudarytas iš 8 bitų – mažiausių informacijos kiekio vienetų kompiuteryje.
Pasak V. Laučio, programuotojai visame pasaulyje savo šventės proga ne tik rengia vakarėlius, bet ir linksminasi savotiškais ir, ko gero, tik jiems suprantamais būdais: krečia kompiuterinius pokštus, rašo juokingas programas, varžosi tarpusavyje žaisdami kompiuterinius žaidimus, dirba labai senais kompiuteriais ir t. t.
Skiriasi kalbos samprata
„Programuotojo profesija išties yra specifinė, žmogui iš šalies atrodanti nesuprantama ir painoka. Daugiausia laiko praleidžiame „bendraudami“ su kompiuteriais, kurie neretai tampa ir poilsio bei pramogų šaltiniu, tarpusavyje kalbame ne visiems žinomais terminais, todėl dažnai tenka išgirsti juokelių, kad programuotojas – nekomunikabilus, aplinkiniu pasauliu nesidomintis ir tik su kompiuteriu bendrą kalbą randantis žmogus“, – sako IT bendrovės „Blue Bridge Code“ projektų grupės vadovas.
Dar vienas programuotojų kalbos bruožas – jie šneka tik jiems suprantamais terminais. Neretai šis įprotis peržengia ir darbo ribas bei įsitvirtina buityje. Ko gero, tik programuotojo virtuvėje posakis „prisvilo bulvės“ virsta „su tomis bulvėmis kažkoks „eroras“.
Programuotojų ateitis
Pasak „Blue Bridge Code“ projektų grupės vadovo V. Laučio, kalbant rimtai, programuotojas – įdomi ir perspektyvi profesija, pritraukianti daug jaunų talentingų žmonių, kuriems nuolat tobulėjant, gali atsiverti nemenkos profesinės galimybės.
Tačiau specialistas, įsivaizduodamas programuotojų ateitį, nepamiršta pasitelkti ir humoro: „Yra nuomonių, kad ateityje dėl nedažno bendravimo su žmonėmis programuotojų balso stygos atrofuosis, bet ypatingai vystysis rankų pirštai. Jų skaičius gali net priartėti prie klaviatūros klavišų skaičiaus. Laikui bėgant, programuotojo smegenys priims ir perduos tik dvejetainę informaciją, t. y. vienetų ir nulių seką. Šiuo požiūriu programuotojas gali gerokai nutolti nuo žmogaus“, – juokauja V. Laučys.
Specialistas pasakoja, kad įgudęs programuotojas intensyviai programuodamas gali pasiekti klavišų spaudymo greitį artimą elektros tinklo įtampos kitimo dažniui, kuris siekia 50–60 virpesių per sekundę. Tyrinėtojai negali paaiškinti šio fenomeno, nes yra manoma, kad toks programavimo greitis turėtų atitrūkti nuo algoritmo sekimo, smegenys turėtų staiga užkaisti ir natūralaus aušinimo nepakaktų – jos tiesiog užvirtų. Tačiau faktas lieka faktu – programuotojas išlieka gyvas ir jo smegenys „neperkaista“.
Na, visų stereotipų apie programuotojus, kurie kartais yra mažiau, kartais daugiau pelnyti, suskaičiuoti neužtektų rankos pirštų. Programuotojai neretai įsivaizduojami kaip savo išvaizda nesirūpinantys, retokai plaukus kerpantys, vien skaitmeninėje erdvėje gyvenantys bei visų atsakymų ieškantys tik „Google“ ir t. t. individai.
„Tačiau norėčiau visus užtikrinti, kad, nepaisant profesijos savitumo, esame tokie patys žmonės kaip visi, t. y. siekiantys save realizuoti tiek profesinėje srityje, tiek už darbo ribų. Be klavišų spaudymo mokame ir „gyvai“ diskutuoti, bendrauti ir be kompiuterių turime daug kitų interesų bei pomėgių – nuo maisto ruošimo ir muzikavimo iki ekstremalaus sporto“, – teigė V. Laučys, kartu sveikindamas visus savo profesijos atstovus su jų švente.
