Sunku įsivaizduoti darbo vietą, kurioje nebūtų naudojimosi informacinių technologijų teikiamais privalumais. Dėl išaugusio moderniųjų technologijų progreso galima susidurti su įvairiomis problemomis bei teisinėmis rizikomis, taip pat ir su galimais žmogaus teisių pažeidimo atvejais. Informacinių technologijų panaudojimo teisiniai teoriniai ir praktiniai aspektai ypač ryškūs ir aktualūs esant ikisutartiniams, taip pat darbo teisiniams santykiams bei jiems pasibaigus.
Informacinių technologijų panaudojimo darbo vietoje reiškiniui reikėtų skirti daugiau dėmesio, nes būtina ieškoti atsakymų, kuriais suinteresuoti darbdaviai, darbuotojai bei kuriais turėtų domėtis valstybės institucinio sektoriaus subjektai, idant atsirastų visiškas teisinis-reglamentacinis aiškumas, kaip teisėtai elgtis.
Tarkime, darbuotojui kaip ir bet kuriam kitam fiziniam asmeniui turi būti garantuojamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės bei taikomi jų apsaugos standartai, įtvirtinti tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose bei nurungiantys bet kokius jiems prieštaraujančius darbo sutarties šalių susitarimus. Vienas svarbiausių teisės aspektų, susijusių su informacinių technologijų panaudojimu, yra darbuotojo kaip asmens duomenų subjekto teisinė apsauga. Nors tarptautiniais, Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais garantuojama teisė į privatumą ir nacionaliniu lygmeniu imperatyviai draudžiama skelbti viešai asmens kodą ar tvarkyti kitus asmens duomenis be jo aiškiai išreikšto sutikimo, vis dėlto dar pasitaiko atvejų, kuomet darbuotojo darbo pažymėjime nurodomas asmens kodas, arba darbdaviai neteisėtai renka, tvarko ir saugo perteklinę informaciją apie darbuotojus, pažeisdami fundamentalius teisės principus ir darbuotojų teises. Tai tik vienas iš pavyzdžių. Ne mažiau aktualūs yra darbuotojų stebėjimas ir kontrolė (vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas, laiko fiksavimo sistemos, virtualioje erdvėje atliktų veiksmų kopijavimas ir kt.), kurie darbo vietoje gali būti vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, kai yra svarus, pagrįstas pagrindas bei aiškia forma apie tai informuotas darbuotojas.
Modernizuojamas darbo procesas, įdiegiant informacines technologijas, tampa automatizuotu, efektyvesniu ir spartesniu, todėl manytina, jog tai daro ryškų poveikį gyventojų užimtumo dinamikai: „žmogiškoji“ darbo jėga pakeičiama informacinių technologijų produktais. Dar vienas aktualus klausimas – saugių ir sveikų darbo sąlygų užtikrinimas: įrengiant darbo vietą, kurioje bus naudojamos informacinės technologijos, būtina laikytis visų specialiųjų reikalavimų, idant būtų apsaugota darbuotojo sveikata (išlaikomi nustatyti kompiuterių išdėstymo atstumai ir kt.).
Informacinių technologijų panaudojimas taip pat prisideda prie naujų teisės terminų ir reiškinių atsiradimo, pavyzdžiui, elektroninė darbo vieta (e. darbo vieta), e. derybos, e. ginčų sprendimas, e. mediacija ir pan. Visa tai skatina tobulėti, bandyti problemas spręsti patogesniais būdais, mažesnėmis laiko ar finansinėmis sąnaudomis.
Dauguma darbuotojų darbdavio suteiktomis informacinių technologijų priemonėmis naudojasi kiekvieną arba beveik kiekvieną dieną, todėl dažnai susimąstoma apie tai, ar visais atvejais darbuotojai jas panaudoja tik darbo, o ne asmeniniais tikslais. Akivaizdu, jog darbuotojai, turėdami galimybę prisijungti prie darbdavio informacinių duomenų bazių, neteisėtai gali pasinaudoti esama informacija ir asmeniniais tikslais, pavyzdžiui, nusikopijuoti dokumentų šablonus ir t. t. Susimąstytina apie tai, ar nebus pažeisti darbdavio interesai, nes, tarkime, darbuotojai, pasitelkę darbdavio suteiktą kompiuterį, internetą, tarnybinį elektroninį paštą asmeniniais tikslais, gali atlikti draudžiamus veiksmus, kurias padarytų žalą darbdaviui ar visuomenei. Norint nustatyti teisinės atsakomybės ribas, iškyla daugybė klausimų, kaip įrodyti ir nustatyti žalos dydį ir pan.
Apibendrinant išsakytą nuomonę, teigtina, jog informacinių technologijų panaudojimas darbo vietoje – vienas svarbiausių masinių iššūkių pasaulyje, todėl reikėtų imtis teisinių priemonių, kad būtų sudaromos galimybės darbuotojams kaip silpnesniajai darbo sutarties šaliai pagrįstai tikėtis, kad darbdavys nepažeis jo teisių, bei, be kita ko, galiojantis kokybiškai sukurtas juridinis-reglamentacinis mechanizmas suteiks išankstinį aiškumą ir darbdaviui bei prisidės prie jo interesų apsaugos.
Gintarė Tamašauskaitė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto 5 kurso studentė, Studentų mokslinės draugijos Darbo teisės skyriaus narė.