Apžvalgoje linksmai išdėstomas kritiškas požiūris į langinę programų sąsają (vartotojo sąsają). Autorius remiasi informacija rasta internete bei savo patirtimi.
Turinys
I dalis:
Apie ką kalbėsime?
Kodėl ji nepatogi ?
Juk tai palengvina vartotojo darbą…
Galima rasti visokių įdomių dalykų…
Bet gi būtent langų sistema leidžia lygiagrečiai dirbti su keliomis užduotimis?
O kaip dėl tokių patogių dalykų kaip „point&click“ (parodyk ir nuspausk) ir „drag&drop“ (nešk ir numesk)?
II dalis:
Bet juk dažniausiai informacija pateikiama piktogramomis…
Argi „Norton Commander“ ir panašios programos nėra langai?
Bet juk langų sistemos yra ir klesti…
Gerai, bet negi dirbti vien komandinėje eilutėje?
Tai kaip padaryti komandinę eilutę patogią?
Tai viską dabar reiktų daryti iš komandinės eilutės? Netgi…
III dalis:
O jei reikia prieš akis turėti du dokumentus? Ir net skirtingose programose?
Bet viską galima daryti langų sistemoje, tai kodėl jos atsisakyti ?
Ar yra kokių nors esminių skirtumų?
Bet dauguma vartotojų visgi dirba ne su atominiais reaktoriais!
Tai kaip, langų sistemos turės išnykti?
Informacijos šaltiniai
Visą referatą („MS Word“ dokumentas) galite atsisiųsti suglaudintą iš archyvo.
Apie ką kalbėsime?
Man nepatinka langų sistemos! Netgi ne todėl, kad jos lėtai užsikrauna (yra tokių, kurios kraunasi greitai), ne todėl, kad suryja kompiuterio resursus (egzistuoja pakankamai ekonomiškų) ir ne todėl, kad dažnai sminga ir reikalauja ilgos, nuobodžios instaliacijos (yra pakankamai stabilių ir netgi įrašytų į ROM). Paprasčiausiai grafinė langų sąsaja, pagal mano kuklią nuomonę, – nepatogi, daugumoje atvejų nereikalinga, o kartais net žalinga. Ar kalba eina apie „MS Windows“? Apie tai daug kalbėta ir rašyta – kovos už ir prieš jau pradeda priminti viduramžių karus ;-). Neįmanoma kalbėti apie vieną langų sąsają, neužkliudant konkrečių sistemų versijų. Be to, bendri tų sistemų trūkumai nebūtinai yra neįveikiami visose langų sąsajose. Pamėginsiu įrodyti, kad didžiąją dali uždavinių galėtume ir turėtume spręsti paprastesnėmis priemonėmis. Taigi, kalba eina apie langų sąsajos nepatogumą ir neefektyvumą.
Kodėl ji nepatogi ?
Pažvelkite į savo ekraną: jei Jūs nesate laimingasis, turintis 21 colio monitorių su ekrano geba 1280x1024 (tai kainuoja keliskart brangiau nei pats kompiuteris), tai aš įsitikinęs, didžiąją laiko dalį visą ekraną užima viena programa ar užduotis. Galite tarp jų persijunginėti, tačiau visgi visą ekrano plotą užmis viena programa. Žinoma, didelį monitorių perka tie, kuriems reikia dirbti su plačiaformate grafika (poligrafija, kartografija, brėžiniai) – tada iš vis neverta kalbėti apie daug langų. Kartais net tokio monitoriaus nepakanka normaliam darbui. Tai kam tada, dirbant per visa ekraną, reikalingi langų elementai, ir taip užimantys brangia ekrano erdvę?
Juk tai palengvina vartotojo darbą…
Anaiptol, užtenka pažvelgti kiek laiko vartotojas praleidžia tam, kad gražiai išsidėliotų langus, kad būtu jam suprantama, paranku – langų sąsaja netik, kad nepalengvina darbo, bet ir atima laiką, kurį būtų galima panaudoti naudingesniems tikslams. Ieškojimas reikalingo lango netvarkingoje išmėtytų langų krūvoje, arba ikonos – išmaišytų ikonų gausybėje, – puikus būdas tuščiai praleisti didžiąją dalį darbo laiko ;-). Kodėl? Beveik visi naudingi darbai daromi dirbant programai pilnu ekranu.
Galima rasti visokių įdomių dalykų…
Kodėl gi tada negamina rašomųjų stalų iškart su prie jo pritaisytais įrankiais – skylmušiu, penalais, kalendoriais, bloknotais ir t. t. Kuo gi kompiuterio darbo vieta blogesnė ? Na taip, būna brangių stalų su įmontuotais reikalingais (ir nereikalingais) daiktais – net peleninėmis ar specialiu lizdu įstatyti kompiuteriui. Būna tokių kuriuos galima palei savo skonį išdėstyti, paaukštinti ar paplatinti, bet kaip taisyklė – tokie greit genda. O štai automobiliuose – ir magnetofonas, ir peleninė, ir žiebtuvėlis ir visa kita, jau nebekalbant apie valdymo sąsają (vairas, pedalai, svirtys), esantį konkrečioje vietoje (kitaip juos išdėsto tik specialiai invalidams). Grįžkime prie kompiuterinės sąsajos. Pasakysiu tik tiek, kad man reikia padaryti savo darbą. Jei programa, su kuria dirbu, – patogi, tai man nieko daugiau ir nereikia. Taigi, net jei langų ir nebūtų, – jie man nepadėtų, – jie visai man nereikalingi.
Bet gi būtent langų sistema leidžia lygiagrečiai dirbti su keliomis užduotimis?
Dauguma dabartinių operacinių sistemų turi daugiaprogramią (multitasking) grafinę sąsają – jau integruotą („MS Windows“, „Mac-OS“) arba kaip apvalkalą („Unix X“-„windows“, OS/2). Tiems kas perėjo nuo MS-DOS prie „MS Windows“ arba „Macintosh“, kaip taisyklė, langų sistema asocijuojasi su daug uždavinių. Iš tikrųjų daugiaprogramė sąsaja, dabar labiausiai paplitusi, buvo išrasta ne po langų sąsajos atsiradimo, bet dar prieš atsirandant grafiniams ekranams. Jos atsiradimas buvo susijusi su tuo, kad reikėjo aptarnauti daug darbo vietų vienu metu. Kai kurių užduočių vykdymas fono (background) režime visai įmanomas netgi vienaprogramėse operacinėse sistemose, naudojantis pertraukimais. Vadinasi galima padaryti nepastebimą perjungimą tarp dabartinio darbo ir foninio, tam visai nenaudojant langų. Pavyzdžiui? Pakankamai įdomų ir patogų būdą pateikia dabartiniai „Unix“. Apskritai, „Unix“ pradžioje buvo sugalvotas kaip „mainframe“, leidžiantis vienu metu dirbti su keliais vartotojais, kiekvienam prie savo terminalo. Taip daroma dar ir dabar. Natūraliai, iš pat pradžių, buvo organizuoti vartotojų prioritetai ir teisės. Pirmi „Unix“ dirbo ant daugiaterminalių, paskui perkelti ant „desktop“ tipo mašinų , dabar – personalinių kompiuterių. Buvo sugalvotos virtualios konsolės (komandines eilutės): spaudžiant „ALT“ kartu su funkciniais klavišu „F[numeris]“, perjungiama į konsolę „Nr.1“ (numeruojamos pradedant nuo nulio, o klavišai nuo vieneto). Tuo tarpu užduotys, dirbančios su ta konsole, net nežino, kad konsolę buvo perjungę, ir neprivalo perpiešti ekrano – viskas realizuota operacinės sistemos branduolio lygmenyje. Tai leidžia ne tik, kad atskiroje konsolėje paleisti savo programą, bet netgi skirtingiems sistemos vartotojams. Tai reikalinga, pavyzdžiui, nustatant administratoriaus teises programai, kuri bus vykdoma vartotojo režime – „Windows NT“, kad pereiti iš vartotojo režimo į supervizoriaus ir atgal, tenka uždaryti visas programas ir išeiti nutraukiant visus ryšius.
Visai kitokiu metodas realizuotas firmos „Apple“ „Newton Message Pad’e“, kuris jau iš pradžių buvo projektuojamas kaip portatyvinis kompiuteris. Tam buvo iškelti du pagrindiniai reikalavimai – matmenys ir svoris. Jie buvo sėkmingai išpildyti. Dėl savitų akumuliatorių jis sveria tik pusė kilogramo, gali dirbti net visą parą naudodamas Flash-ROM ir kitokį procesorių nei „i*86“. Tapti kišeniniu kompiuteriu padėjo ir speciali programinė įranga, kaip „virtuali klaviatūra“. Tai labai savita, neįtikėtina, bet kartu ir natūrali sąsaja, savyje turinti ir „popierių“ ir „parkerį“. Čia popierius – ekranas, kuriame rašoma specialiu rašikliu.
O kaip dėl tokių patogių dalykų kaip „point&click“(parodyk ir nuspausk) ir „drag&drop“ (nešk ir numesk)?
Dauguma vartotojų skaito, jog tai patogu ir natūralu. Paprasčiausiai todėl, kad nežino patogesnių būdų bendrauti su mašina. Net nepagalvoja, kodėl jiems tenka daryti daugybę judesių, kad atlikti elementarią operaciją. Vietoj to, kad nuspausti klavišų kombinaciją ar surinkti komandą, tenka brautis per gausybę meniu lygmenų, kaskart pelyte taikantis į siaurą reikalingo punkto juostą. Aš turiu atsiminti netik man reikalingo punkto pavadinimą (taip pat lengvai atsiminčiau ir komandą), bet ir punktus einančius pakeliui. Ar tai darbo palengvinimas?
Išrinkti meniu punktą gali pasirodyti lengviau, nei įsiminti komandą, bet tik tada, kai pasirinkimų kiekis protingai ribojamas arba labai gerai struktūrizuotas. Tokių labai nedaug, turbūt todėl, kad labai nedaug dalykų galima struktūrizuoti, tuo labiau, kad tenka ilgai kankintis naršant medžio tipo sąrašus. Žinoma, jei aš pats susidariau tą medį ir ilgai su juo dirbau, tai lengvai jame orientuosiuosi. Bet ką daryti, jei pereisiu prie kito kompiuterio? Klausinėti savininko, o gal – „tampytis“ „notebooką“? Yra toks dalykas kaip „smart-card“, pritaikytas „Network Computer“ („Oracle“) arba „Newton Message Pad“ („Apple“), kuris visada būna su savininku ir nuo svorio neplėšo kišenės – bet tai kol kas ateitis.
O kartais norisi nukopijuoti nuo ekrano kokį nors tekstą, pavyzdžiui, iš lango juostos arba iš fontų nustatymo meniu. Kam? Kartais tai būtina. Tarkim, man reikia nusiųsti kam nors klausimą arba patarimą apie tai, ką daryti vienu ar kitu atveju Reikia aprašyti konfigūraciją, kurioje viena ar kita programa dirba (arba nedirba). Trumpiau tariant, man reikia nukopijuoti tekstą, kuri matau ekrane. Anaiptol, bent jau „MS Windows“ leidžia kopijuoti tiktai tai, ką skaito reikalingu – jiems reikalingu, bet ne man! Taipogi sistema turi neaiškių, neapibrėžtų dalykų. Pavyzdžiui, jei kopijuoju (nešu pelyte) išsirinktą failą iš vieno langą į kitą „File Manager’yje“, tai akivaizdus nurodymas kopijuoti arba perkelti failą. Bet jeigu pernešu į tekstą kokio nors tekstinio redaktoriaus, tai kas tūrėtų būti patalpinama tekste – failo vardas ar jo turinys? O jei tai paleidžiamasis failas (interpretuojamas skriptas), tai galbūt reiktų patalpinti jo darbo rezultatus? Panašūs neapibrėžtumai gali sukelti rimtų problemų vartotojams, turintiems nedidelę darbo patirtį. Arba tiems, kurie, skirtingai nei pats autorius, neišsamiai išsiaiškino programų tarpusavio bendravimą. Mums aiškinama, kad sąsaja turi būti suprantama, bet drag&drop technologija tolima nuo aiškumo; dirbant su informacija (priešingybė darbui su realiais objektais) ši technologija tampa nenatūrali. Negi langų sąsajos kūrėjai laiko kompiuterio vartotojus neraštingais? Tai kodėl vietoje teksto mums siūlo paveikslėlius? Taip, paveikslėliai gerai, kai jų mažai, bet netvarkingoje krūvoje paveikslėlių rasti norimą daug sunkiau, nei surasti reikiamą objektą pagal vardą. Be to vistiek tenka skaityti prierašus po piktogramomis.
Toliau skaitykite II dalį.
