Spausdinimo technologijos

– Kaip išspausdinti parengtą dokumentą?

– Didelio čia daikto! Spragtelėjai kompiuterio klavišus Ctrl+P ir lauki, kol iš spausdintuvo išlįs primargintas popieriaus lapas.

– O jei savo spausdintuvo neturiu?

– Na, eini pas draugą, kuris jį turi.

– O ką daryti, jei mano dokumentas – 20 puslapių referatas su spalvotomis iliustracijomis?

– Tada blogiau. Juk retas draugas leis naudotis jo rašalu ir popieriumi. Be to, spausdintum ilgokai – sugaištum apie pusvalandį.

– Bet juk yra bendrovių, teikiančių spausdinimo paslaugas?

– Taip, tokiu atveju geriausia sumokėti už paslaugą ir gauti kokybišką spaudinį, nes paslaugos teikėjas už savo darbą yra atsakingas.

Galima spausdinti arba rašaliniu, arba lazeriniu spausdintuvu. Geru spalviniu lazeriniu spausdintuvu ant fotografinio popieriaus išspausdinamos ypač kokybiškos iliustracijos.

– Bet ar visada be vargo galima naudotis spausdinimo paslauga?

– Bėdų kartais nepavyksta išvengti. Pavyzdžiui, kompiuteryje, iš kurio spausdinsi, gali nebūti šriftų, naudojamų dokumente. Todėl kartu su dokumentu pravartu pateikti ir reikiamų šriftų rinkinius. Tiesa, jei dokumentas parengtas vektorinės grafikos programa, pavyzdžiui, „CorelDRAW“, nemalonumų išvengsi visus tekstinius simbolius pavertęs kreivėmis. Tačiau tuomet rinkmenos apimtis gerokai padidės. Rūpesčių gali kilti ir dokumentą parengus aukštesne, nei turi paslaugos teikėjas, taikomosios programos versija. Pavyzdžiui, jis tavo dokumento savo kompiuteriu gali ir neatversti. Taigi nepatingėk išsiaiškinti, kokius reikalavimus rengiamai spausdinti medžiagai kelia paslaugos teikėjas.

– O ką patartum daryti, jei savo keliasdešimties puslapių kūrinį norėčiau išspausdinti bent trisdešimčia egzempliorių? Koks spausdinimo variantas būtų pigiausias? Gal pakaktų išspausdinti vieną egzempliorių, o visus kitus padauginti kopijavimo aparatu? Juk kopijavimo paslaugos šiek tiek pigesnės...

– Mintis nebloga! Tačiau reikia gerai apskaičiuoti, išstudijuoti skaitmeninės spaudos paslaugas teikiančių bendrovių kainas.

– O kas ta skaitmeninė spauda?

– Tai toks būdas, kai spausdinama iš skaitmeninės rinkmenos tiesiai ant popieriaus, panašiai kaip tu spausdini savo spausdintuvu, tik naudojamas našesnis spausdintuvas, turintis talpius stalčius įvairaus formato popieriui, talpesnes dažų kasetes, galintis iškart spausdinti ant abiejų lapo pusių arba duplekso režimu (vartant lapą). Panorėjęs galėtum skirtingus to paties dokumento puslapius išspausdinti ant skirtingų rūšių popieriaus! Pavyzdžiui, „NexPress 2100“ įrenginys vienam dokumentui gali naudoti trijų rūšių popierių, nereikalaudamas jo keisti rankiniu būdu. Skaitmeninės spaudos mašinomis galima spausdinti net trijų metrų pločio plakatus! Tačiau yra ir trūkumų – neišspausdinami mažesni nei 4 pt šriftai, pilkų atspalvių skalė prasideda tik nuo 20 proc. Skaitmeninis spausdintuvas gali būti jungiamas į kompiuterių tinklą kaip savarankiškas mazgas ir prieinamas iš bet kurio tinklo kompiuterio. Skaitmeninė spauda tinkama nedideliems tiražams spausdinti.

– Kodėl tik nedideliems?

– Didėjant spausdinamų egzempliorių skaičiui, spaudos vieneto savikaina nemažėja, o tai užsakovui nenaudinga. Dideliems tiražams naudojamasi vadinamosios komercinės spaudos, spaustuvių paslaugomis. Čia kuo didesnis spaudinio tiražas, tuo mažesnė savikaina.

– Tai tuo ir skiriasi skaitmeninė spauda nuo komercinės?

– Finansiniu požiūriu – taip. Tačiau ne mažiau svarbūs ir technologiniai skirtumai. Vienas svarbiausių – skirtingi spalvotų dažų perkėlimo ant popieriaus būdai. Rašaliniai ir lazeriniai spausdintuvai skirtingų spalvų dažus perkelia ant popieriaus vienu metu, popieriui slenkant pro jį tik vieną kartą. Komercinės spaudos mašinos kiekvienos spalvos dažais spausdina atskirai. Antras skirtumas – į skaitmeninius spausdintuvus dedamos rašalo arba miltelių kasetės (angl. cartridges), iš kurių dažomoji medžiaga perkeliama tiesiai ant popieriaus. Ši kasetė yra vienintelis vientisas dažomasis mazgas, o komercinės spaudos mašinos gali turėti daug dažomųjų mazgų – tiek, kiek skirtingų spalvų dažų naudojama. Trečias skirtumas – skirtingų spalvinių modelių naudojimas. Kompiuterio ekrane matomą RGB (raudona, žalia, mėlyna) modelio vaizdą galima išspausdinti rašaliniu spausdintuvu, o komercinei spaudai reikia CMYK (žydra, purpurinė, geltona, juoda) modelio, nes čia visi įmanomi atspalviai gaunami įvairiomis proporcijomis suliejus ant popieriaus keturių spalvų dažus, o kartais – pridėjus dar dviejų papildomų spalvų dažų (šešiaspalvėse mašinose).

Jei naudojamos tik 1–3 spalvos, taupiau spausdinti iš anksto sumaišytais gatavų PANTONE spalvų dažais. Didelės skaitmeninės spaudos mašinos taip pat naudoja CMYK modelį, tačiau čia išryškėja skaitmeninės spaudos trūkumai: mašinos negali tiksliai išspausdinti PANTONE katalogo spalvų, nes verčia jas CMYK ekvivalentais, be to, spausdinant keliasdešimt egzempliorių, spalvos gali apie 10 proc. neatitikti. Miltelius naudojantys skaitmeniniai spausdintuvai paprastai įvairius atspalvius išspausdina labai gerai, prasčiau spalvas atkuria tie, kurie naudoja rašalą, pavyzdžiui, HP „Indigo“. Tačiau svarbiausias skirtumas – mechaninių spaudos formų naudojimas komercinėje spaudoje. Šios formos parengiamos taip, kad dažai prie jų priliptų tik tose vietose, iš kurių turėtų būti perkelti ant popieriaus. Kiekvienai spalvai paruošiama atskira spaudos forma, iš viso – iki 4 arba 6. Komercinių spausdinimo mašinų sparta labai didelė, todėl mažų tiražų jomis spausdinti neapsimoka – vos spėja įsibėgėti, o jau reikia stabdyti!

– Tai koks tiražas komercinei spaudai yra per mažas?

– Dažniausiai neapsimoka spausdinti mažiau nei 200 egzempliorių. Pavyzdžiui, jei parašysi vadovėlį, būtinai nešk jį į komercinę spaustuvę, naudokis leidyklos paslaugomis. Tik nepamiršk pateikti iliustracijų originalų arba jų kopijų TIFF formatu.

– Kam man ta leidykla? Aš ir pats galiu gauti leidybos teisę.

– Gali, bet tik vienai knygai. Be to, liksi vienas kaip pirštas su savo rūpesčiais. Gaudamas leidybos teisę, privalai pasirūpinti, kad knygos sakiniai atitiktų griežtus lietuvių kalbos reikalavimus, kad skelbiami faktai atitiktų tikrovę. Cituodamas svetimas mintis ar iliustracijas turi paisyti Autorių teisių įstatymo. Knygos dizainas taip pat turi būti nepriekaištingas. Leidykla, pirkdama tavo kūrinio „žaliavą“ už sutartą honorarą, nuima atsakomybės naštą nuo tavo pečių. Kur ir kaip spausdinti, rūpinasi leidykla. Knygos ir laikraščiai dažniausiai spausdinti ofsetu. Tai pats sparčiausias spausdinimo būdas. Juo pasaulyje pagaminama apie 55 proc. visos spausdintos produkcijos.

– Ką reiškia ofsetas?

– Offset išvertus iš anglų kalbos reiškia „atmušimas“, bet šis žodis neatspindi spaudos būdo esmės. Tai litografijos – rašybos ant akmens atmaina. Litografijos principas pagrįstas vandens ir riebalų savybe atstumti vienas kitą bei kalkakmenio savybe sugerti vandenį.

Spausdinamieji elementai riebaliniu litografiniu pieštuku nupiešiami ant akmens plokštės, tada plokštė nuplaunama vandeniu, kuris įsigeria į riebalais nepadengtas (nespausdinamas) vietas. Velenėliu užtepti aliejiniai dažai prilimpa prie plokštės tik nesudrėkusiose vietose. Prispaudus popierių prie nudažytos formos, gaunamas piešinio atspaudas. Šį būdą 1796 m. išrado bavaras Aloysius Senefelderis. 1906 m. JAV buvo pagaminta pirmoji ofsetinė spaudos mašina. Litografiniu būdu pagaminta metalinė spaudos plokštė pritvirtinta prie besisukančio būgno, tačiau dažai nuo spaudos plokštės ant popieriaus patenka ne tiesiogiai, o per tarpinį elastinės medžiagos (ofseto) būgną (1 pav.).

Dėl to vaizdas ant formos gali būti tiesioginis, o ne veidrodiškai atvirkščias kaip ant kitokios spaudos plokščių. Spausdinama ant vandeniui atsparaus ofsetinio popieriaus. Lietuvoje ofsetines spaudos mašinas pirmoji (1928 metais) įsigijo Kauno ,,Spindulio" spaustuvė. Ofsetu paprastai spausdinama ne mažesne nei 300 dpi raiška. Yra lapinių ir ruloninių ofseto spaudos mašinų.

– Ar yra ir kitokių spaudos būdų?

– Taip. Yra penki pagrindiniai tikrosios spaudos, kai atvaizdas gaunamas popierių prispaudus prie dažais pateptos spaudos formos, būdai: ofsetas, reljefinė iškilioji spauda, giliaspaudė, fleksografija ir šilkografija. Ne spaudimo būdu atvaizdai gaunami elektrografine (kserografine), termine, čiurkšline ir kitomis mažiau populiariomis technologijomis.

– Girdėjau, kad spaudos erą pradėjo Gutenbergas. Kokiu būdu jis spausdino?

– Gutenbergas tiražinei spaudai naudojo iškiliosios spaudos būdą. Šis metodas pagrįstas tuo, kad spausdinamieji elementai yra gerokai iškilę virš likusio spaudos plokštės paviršiaus, todėl plonas dažų sluoksnis ant popieriaus atsispaudžia tik nuo iškilusių vietų, o nuo giliau esančių nespausdinamų plotų popieriaus nepasiekia.

– Kaip ir ofsete?

– Ne, plonoje ofseto spaudos plokštėje spausdinamieji ir nespausdinamieji elementai yra beveik tame pačiame lygyje, o dažų prikibimas pagrįstas skirtingu šių chemiškai apdorotų dalių higrofiliškumu.

– Tai tikriausiai daug laikraščių ir knygų spausdinama iškiliąja spauda?

– Beveik atspėjai. Tik klasikinė iškilioji spauda nuo kietų metalinių plokščių – jau atgyvena. Ją pakeitė fleksografija (2 pav.) – pigiausias spaudos būdas. Kadangi fleksografinės spaudos plokštės gaminamos iš lanksčių medžiagų (gumos, plastiko, fotopolimerų), šis spaudos būdas nepakeičiamas spausdinant ant bet kokių paviršių: kartono, medžio, metalo, keramikos, stiklo, plastmasės. Galima spausdinti ant plonos polimerinės plėvelės ir folijos. Fleksografijoje naudojami tirpikliniai dažai gerai prikimba prie bet kokios medžiagos paviršiaus jį aptirpdydami. Tačiau dažniausiai spausdinama vandeniniais, greitai džiūstančiais dažais.

Fleksografija vis labiau populiarėja ir tobulėja: moderniomis fleksografinėmis spaudos mašinomis jau galima spausdinti 600 m/min. sparta, 12 spalvų vienu metu ir 175 lpi raiška. Nepriklausomų ekspertų kompanija „PIRA International“ prognozuoja, kad šiemet fleksografija nukonkuruos ofsetą (žr. grafiką).

– Manai nukonkuruos?

– Gal ir nukonkuruos, bet tikrai ne visose srityse. Reklamos (pakuočių) rinkoje – galbūt, bet daugiaspalvių knygų ir laikraščių – mažai tikėtina...

– Kodėl?

– Matai, net ir geriausi dalykai turi savų trūkumų. Fleksografijoje naudojamos tik grynosios spalvos, nesimaišantys, vienas kitą dengiantys dažai, todėl neįmanoma spausdinti tikroviškų daugiaspalvių vaizdų, pavyzdžiui, nuotraukų. Be to, ji labai neekonomiška, kai spausdinama ant higroskopinio popieriaus. Dar vienas trūkumas – fleksografija, panašiai kaip ir giliaspaudė, teršia orą kenksmingomis medžiagomis spausdinimo ir mašinų plovimo metu. JAV aplinkosaugos agentūra (EPA) nustatė, kad per metus jų šalyje šios spausdinimo technologijos išskiria maždaug 40 000 tonų teršalų.

– Paminėjai ekologinį giliaspaudės trūkumą. Ar ji turi privalumų?

– Taip. Giliaspaudė technologija (3 pav.) pasižymi aukščiausia spaudinių kokybe, ypač – daugiaspalvių vaizdų. Tačiau kokybė brangiai kainuoja! Ypač brangu parengti giliaspaudės spaudos plokštes, nors jas vėliau galima labai ilgai naudoti. Todėl šiuo būdu spausdinamos tik labai brangios knygos, meno albumai, atvirukai, pašto ženklai, pinigai. Giliaspaude apsimoka spausdinti tik labai didelius tiražus.

– Dar nepaaiškinai, kodėl ši technologija vadinama giliaspaude.

– Todėl, kad atspaudas gaunamas nuo įdubusių spausdinamųjų elementų. Metalo plokštėje raižomos arba ėsdinamos įdubos. Užtepti dažai vėliau nubraukiami nuo iškilių vietų, bet jie lieka įdubose. Prispaudus plokštę prie popieriaus, skirtingo gylio įdubose susikaupia skirtingas dažų kiekis, todėl spalvų sodrumo atžvilgiu gaunamas labai kokybiškas atspaudas. Giliaspaudė ypač praverčia tada, kai dažais vienoda spalva reikia padengti didelius spaudos plotus. Ją naudojant galima išgauti subtiliausius atspalvius, tonus, ploniausias linijas. Dabar giliaspaudės spaudos plokštės gaminamos ne tik fotocheminiu būdu, bet ir graviruojamos lazeriu.

– O kada naudojamas šilkografijos būdas? Kai reikia išspausdinti portretą ant šilkinių marškinių?

– Kartais – taip. Bet šio būdo pavadinimas susijęs ne su šilkiniais marškiniais, o su šilko tinkleliu, pro kurį tiršti dažai mentele išspaudžiami ant spausdinamo paviršiaus. Dažų sluoksnio storis priklauso nuo tinklelio tankio. Tai trafaretinės spaudos technologija.

Trafaretas daromas klijais užtepus tas tinklelio vietas, kurios turi nepraleisti dažų – daroma kaukė. Tinklelį prispaudus prie popieriaus ir užpylus dažų, šie patenka ant popieriaus tik pro neužteptas vietas. Spalvotam atspaudui daromas kiekvienos spalvos trafaretas. Šilkografija naudota Kinijoje ir Japonijoje dar 960–1280 m. pr. Kr. Šiuolaikinę technologiją 1907 m. Anglijoje išrado Samuelis Simonas. Šilkografija atliekama rankine, pusiau automatine ir automatine įranga ant bet kokio paviršiaus. Šilkografijos produkcija atspari atmosferos poveikiui, ją galima naudoti lauko sąlygomis. Tai svarbūs privalumai. Anksčiau šiuo būdu daugiausia būdavo gaminami tik kelio ženklai, tačiau dabar jo taikymo sritys labai padidėjo. Galima spausdinti ir efektingais dažais: fluorescenciniais, termoaktyviais, švytinčiais tamsoje, putojančiais. Šilkografijos būdu galima ką nors papildomai išspausdinti ant jau gatavų spaudinių – knygų viršelių, kalendorių.

– Ar galima taip išspausdinti vizitinę kortelę?

– Taip. Dėl storo, iškilaus reljefo dažų sluoksnio šilkografijos būdu pagamintos vizitinės kortelės atrodo puikiai.

– Ačiū už pokalbį. Dabar apie spausdinimą žinau kur kas daugiau.

Straipsnį pateikė Kompiuterija – PC World.