Vyresni fantastikos filmų gerbėjai greičiausiai prisimena gana jausmingą klasikinio filmo „2001: kosmoso odisėja“ sceną, kurioje superkompiuteris HAL prašo astronauto, šaltakraujiškai vieną po kito išjungiančio jo atmintinės modulius, pasigailėti: „Deivai, mano sąmonė dingsta. Aš tai jaučiu. Aš tai jaučiu“. Sunku patikėti, bet į minėtą frazę panašius žodžius interneto erdvėje šiuo metu galima išgirsti vis dažniau.
Vyresni fantastikos filmų gerbėjai greičiausiai prisimena gana jausmingą klasikinio filmo „2001: kosmoso odisėja“ sceną, kurioje superkompiuteris HAL prašo astronauto, šaltakraujiškai vieną po kito išjungiančio jo atmintinės modulius, pasigailėti: „Deivai, mano sąmonė dingsta. Aš tai jaučiu. Aš tai jaučiu“. Sunku patikėti, bet į minėtą frazę panašius žodžius interneto erdvėje šiuo metu galima išgirsti vis dažniau, tik šie žodžiai skirti ne kokiam nors mechaniniam įrenginiui, o kalbama apie mus pačius.
Gali būti, jog per pastaruosius kelerius metus jūs bent kartą patyrėte keistą jausmą, lyg kažkas keistų jūsų mąstymą, jo procesus ar atminties savybes. Labiausiai tai galima pajusti ką nors skaitant. Ar anksčiau lengviau įsijausdavote, įsigilindavote į knygą, ilgą straipsnį? Ar jūsų mintys lengvai priimdavo argumentus ir jūs praleisdavote valandų valandas skaitydami didelės apimties tekstus? O gal dabar visa tai dėl nežinomų priežasčių pasikeitė – jūsų dėmesys nukrypsta vos po dviejų ar trijų puslapių, jūs prarandate susidomėjimą ir turite sąmoningai prisiversti grįžti prie teksto? Ar skaitymas, anksčiau buvęs savaime suprantamas ir lengvas dalykas, tapo kur kas sunkesnis? Jei šie klausimai privertė jus bent trumpam susimąstyti, esate ne vienas. Tokių pokyčių priežastys nėra nežinomos.
Pasaulinis tinklas ir informacijos pateikimo revoliucija
Jau daugiau kaip dešimt metų internetas vienaip ar kitaip veikia milijonų žmonių įpročius. Mes praleidžiame daug laiko ieškodami informacijos ar patys ją įkeldami. Pasaulinis tinklas tapo neįkainojamu įrankiu tyrėjams ir rašytojams – informacijos paieška, anksčiau versdavusi kelias dienas praleisti bibliotekoje, dabar užima vos kelias minutes. Greitai mestas žvilgsnis į Google ar kitą paieškos sistemą, keletas nuorodų – ir prieš jūsų akis jau įdomus faktas ar citata, kurios autoriaus anksčiau būtumėte ieškoję labai ilgai. Nuorodos, anksčiau reikšdavusios knaisiojimąsi kitoje knygoje ar kokiame nors informacijos šaltinyje, šiuo metu skaitytoją per kelias sekundes nusviedžia į reikiamos informacijos sūkurį. Internetas paslaugiai pateikia ir margą pramogų spektrą, pradedant tinklaraščių rašymu ir baigiant vaizdo įrašų peržiūra.
Internetas tapo universalia informacijos perdavimo platforma, saugančia neįtikėtiną kiekį duomenų. Tačiau nauda turi savo kainą. Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje informacijos sklaidos priemonių teoretikas Marshallas McLuhanas pastebėjo, kad šios priemonės nėra tik pasyvios informacijos perdavėjos. Jos keičia šios informacijos apdorojimo būdą. Naudojimosi internetu kaina – koncentracijos ir apgalvojimo gebėjimų sumažėjimas. Mūsų sąmonė pamažu prisitaiko prie informacijos pateikimo būdo, egzistuojančio internete – greitai judančio informacijos srauto. Anksčiau mes buvome narai informacijos jūroje, o dabar pamažu tampame greitaeigių katerių vairuotojais.
Šį fenomeną pastebi ne vienas intensyviai internetu besinaudojantis žmogus: kuo daugiau laiko praleidžiame internete, tuo sunkiau susikaupiame palinkę prie ilgų tekstų. Pavyzdžiui, Scottas Karpas, garsus tinklaraščio apie interneto žiniasklaidą savininkas, pripažįsta jau kurį laiką visiškai neskaitantis knygų, nors anksčiau tai buvo vienas didžiausių jo pomėgių. S.Karpas iškelia klausimą: galbūt linkstame prie informacijos paieškos ir įsisavinimo internete ne dėl to, jog mums taip patogiau, o dėl to, kad pasikeitė mūsų mąstymo būdas?
Šią prielaidą patvirtina ir Mičigano universiteto dėstytojas, kuris teigia praradęs didesnę dalį gebėjimo lengvai perskaityti ir suvokti ilgą straipsnį internete ar spaudoje. Jis įprato informaciją sugerti savotišku „staccato“ būdu – greitai peržvelgdamas tekstą ir mintyse susidarydamas bendrą vaizdą: „Aš jau nebegaliu skaityti romano „Karas ir taika“. Aš jį tiesiog peržvelgiu“.
Dalykai, kuriuos mes keičiame, ilgainiui ima keisti mus?
Be abejo, vienetiniai pavyzdžiai dar nieko nerodo. Ilgalaikių neurologinių ir psichologinių eksperimentų, kurių metu tyrinėjamas naudojimosi internetu poveikis suvokimui, rezultatų dar reikės palaukti. Tačiau neseniai paskelbta internautų įpročių studija rodo, jog mes patiriame didelį skaitymo ir mąstymo pokytį. Penkerius metus trukusio tyrimo metu eksperimento autoriai analizavo internautų, besilankančių dviejose populiariose Anglijos mokslinės informacijos bazėse, elgesį. Jie nustatė, jog internautų įpročiai atitinka anksčiau minėtą greito peržvelgimo modelį – jie tarsi šokinėja nuo straipsnio prie straipsnio, retai sugrįždami atgal ir neskaitydami daugiau kaip vieno ar dviejų straipsnio ar knygos puslapių. Anot tyrimo autorių, akivaizdu, jog internautų skaitymo negalima lyginti su tradiciniu skaitymu – skaitytojai peržvelgia antraštes, turinius ir santrumpas, siekdami kuo greičiau gauti reikiamą informaciją.
Už spartą ir paprastumą reikia mokėti. Vystymosi psichologė Maryanne Wolf teigia, jog mūsų tapatybę atspindi ne tik tai, ką mes skaitome, bet ir tai, kaip skaitome. Interneto siūlomas skaitymo stilius, iškeliantis informacijos pateikimo spartą aukščiau visko, gali daryti didelį neigiamą poveikį mūsų gebėjimui skaityti „giliai“ ir mėgautis ilgais bei sudėtingais tekstais. Teksto interpretavimo, ryšių, susiformuojančių mūsų mintyse atidžiai skaitant tekstą, įgūdžiai internete pritaikomi itin retai.
Dar svarbiau tai, kad, anot M. Wolf, skaitymas nėra instinktyvus žmonių įgūdis. Mes patys išmokome savo sąmonę interpretuoti matomus simbolius. Dėl to technologiniai pokyčiai informacijos perdavimo srityje neišvengiamai keičia ir mąstymo procesus bei informacijos suvokimą. Galima pateikti ... 1882 metų pavyzdį. Apytiksliai tuo metu garsusis mąstytojas F. Nietszche dėl silpstančio regėjimo įsigijo rašomąją mašinėlę. Įvaldęs aklo spausdinimo metodą, F. Nietszche galėjo rašyti užsimerkęs. Tačiau įrenginys turėjo ir kitokį poveikį mąstytojo darbui. Vienas mąstytojo draugų netrukus pastebėjo, kad ir taip glausta jo kalba tapo dar glaustesnė, argumentus pakeitė aforizmai, aiškias mintis – kalambūrai, retoriką – telegrafo stilius. Su tuo sutiko ir pats F. Nietszche: „Mūsų rašymo įtaisai dalyvauja mūsų minčių formavimo procesuose“.
Technologijų, prisidėjusių prie mūsų intelektualinių, o ne prie fizinių gebėjimų, poveikis akivaizdus – ilgainiui mes patys perimame dalį šių technologijų savybių. Pavyzdžiui, net toks paprastas įtaisas kaip mechaninis laikrodis sukėlė tam tikrą šoką, privertęs mus laiko tėkmę susieti ne su žmonių veiksmais, o su nepriklausomu ir matematiškai tiksliu pasauliu. Polinkis į tokį tikslumą vėliau lėmė ir mokslo pergalę prieš religiją. Laikrodžio tiksėjimas pakeitė ir žmones: spręsdami, kada eiti valgyti, dirbti, miegoti ar keltis, mes nustojome pasikliauti savo pojūčiais ir ėmėme klausyti laikrodžio.
Šis pokyčių procesas atsispindi ir metaforose, kurias mes vartojame apibūdindami save. Paplitus mechaniniams laikrodžiams, žmonės ėmė teigti, jog jų smegenys veikia kaip laikrodžio mechanizmas. Kompiuterių eroje išgirdome metaforą „kaip kompiuteris“. Pokyčiai neapsiriboja vien metaforomis. Dėl itin didelio mūsų smegenų plastiškumo pokyčiai vyksta ir biologiniame lygmenyje.
Internetas tapo žemėlapiu, laikrodžiu, spauda, naujienų šaltiniu, skaičiuotuvu, telefonu, radiju, televizija ir dar daugeliu kitų dalykų. Jam sugėrus kokią nors technologiją, ji neišvengiamai pasikeičia. Pavyzdžiui, antikinės knygos straipsnyje ima mirgėti nuorodos, šalia atsiranda reklaminiai skydeliai ar skaitytojų komentarai. Tuo pat metu kompiuterio ekrane gali pasirodyti pranešimas apie naują el. pašto žinutę. Rezultatas – išskaidytas dėmesys, mažiau atidumo vienam dalykui.
Interneto poveikis neapsiriboja vien kompiuterio ekranu. Tradicinės žiniasklaidos priemonės perima dalį interneto savybių: televizijos ekrano apačioje bėgančios antraštės, trumpėjantys straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose, pateikiamos jų santrumpos, aiškios ir trumpos informacijos laukeliai tarsi atspindi internautų pamėgtą greitą informacijos tėkmę. Internetas keičia žaidimo taisykles – kitoms informacijos priemonėms tenka paklusti.
Google – tobulėjimui nėra ribų
Informacijos pateikimo modelį internete itin stipriai veikia didžiosios informacijos paieškos sistemos ir pirmiausia – dominuojančią padėtį užimanti Google. Pačios kompanijos teigimu, jos misija – „sutvarkyti pasaulio informaciją bei paversti ją visuotinai prieinama bei naudinga“. Google idealaus paieškos variklio vizija – technologija, visiškai tiksliai suprantanti, ko internautas ieško, ir pateikianti jam būtent tai. Informacija tampa tarsi bendra žmonijos vertybe, kurią reikia apdoroti ir pateikti kuo veiksmingiau. Kitaip tariant, kuo greičiau ir kuo daugiau informacijos mes galime gauti, tuo produktyvesniais mąstytojais tampame.
Tačiau kur tokio tobulėjimo pabaiga? Google įkūrėjai dažnai kalba apie troškimą paieškos variklį paversti savotišku dirbtiniu intelektu, „mąstymo“ gebėjimais prilygstančiu žmogui. Tokia ambicija suprantama, ir galima tikėtis, jog ji anksčiau ar vėliau bus įgyvendinta, atsižvelgiant į milžiniškus Google finansinius išteklius ir didelį talentingų programuotojų būrį.
Vis dėlto požiūris, jog žinios yra tik mechaninio proceso išdava, aiškių žingsnių, kuriuos galima apskaičiuoti, atskirti ir optimizuoti, seka, šiek tiek gąsdina. Google pasaulyje, į kurį mes pasineriame, nėra vietos miglotiems apmąstymams. Dviprasmybės ir neaiškumai interneto informacijos jūroje tampa ne svarstymų galimybėmis, o programine klaida, kurią reikia ištaisyti.
Idėją, jog mūsų sąmonė turėtų veikti kaip itin spartus duomenų apdorojimo mechanizmas, skatina ne tik paieškos varikliai, bet ir internete dominuojantis verslo modelis. Kuo greičiau mes naršome, kuo daugiau nuorodų spragtelime ir kuo daugiau puslapių peržiūrime, tuo naudingesni esame tiek Google, tiek kitoms komercinėms kompanijoms. Internautas, lėtai skaitantis ilgą straipsnį, jų požiūriu yra mažiausiai vertingas klientas.
Nauja sena dilema
Nepasiduodant vien skepticizmui reikia pastebėti, jog žmonija patyrė nemažai panašių pokyčių. Pavyzdžiui, Sokratas skundėsi dėl rašytinės kalbos paplitimo, baimindamasis, jog žmonės, įgiję galimybę užrašyti savo mintis, pamažu taps užmaršesni. Spausdinamosios mašinos atsiradimas sukėlė dar vieną priešiškumo bangą – buvo teigiama, jog knygų prieinamumas paskatins tinginystę, sumenkins religinių vadovų įtaką ir nuvertins mokslininkų darbą. Tačiau kritikai nenumatė daugybės teigiamų pokyčių, kuriuos atnešė šios technologinės naujovės.
Vis dėlto perspėjimai, jog mūsų mąstymas dėl itin didelio informacijos prieinamumo „plečiasi ir seklėja“, nėra tušti. Baigiant galima dar kartą prisiminti minėtą S.Kubricko filmą. Jame režisieriaus sukurti žmonių personažai savo neemocingumu ir beveik robotišku efektyvumu kontrastuoja su netikėta superkompiuterio emocine iškrova. Žmonių mintys ir veiksmai atrodo tarsi algoritminiai. Tai ir yra baugiosios S. Kubricko pranašystės esmė: kai mes imame taip pasikliauti kompiuteriais, jog jie pradeda keisti mūsų pasaulio sampratą, vertėtų stabtelėti ir susimąstyti. Susimąstyti, ar iš tiesų dirbtinis intelektas tampa vis panašesnis į mūsų mąstymą. O gal atvirkščiai?
Pagal „The Atlantic“ medžiagą parengė Gediminas Štikonas.
