Rytojus be interneto

Pabundi vieną rytą – o interneto nebėra. Nei darbe, nei namie. Mažiausiai metams, o gal – ir visiems laikams...

Skamba kraupiai, ypač tiems, kurie kasdien trina sėdynes kabinetuose prie kompiuterių? Tačiau iš tiesų nieko labai baisaus neatsitiktų, teigia rašytojas fantastas ir kompiuterinių technologijų profesionalas Giedrius Vilpišauskas.

Susitinkame su juo tvankią vasaros pavakarę picerijoje prie Seimo – lietuviško fantastinio siaubo romano „Vėjas nuo jūros“ autorius ir SEB banko informacinių technologijų (IT) specialistas laukia su pilnu alaus bokalu (namo žada parvežti žmona), o tik pradėjęs kalbėti ima sukti ūsą (ir tai ne lakus posakis, jis iš tiesų tai daro). Ir neįmanoma atskirti, kada jis kalba kaip informacinių technologijų specialistas, o kada – kaip fantazijos pasaulio atstovas: pasaulis jam yra vienas, kad ir kokiu kampu į jį žvelgtų (o dažnai pažvelgia net kaip gana garsus gurmanas ir kulinaras).

„Kad pasakytum, kas pasikeistų, visų pirma reikėtų žinoti, kodėl taip atsitiko, – pašnekovas stengiasi surasti realesnį interneto dingimo atspirties tašką. – Variantas, kad internetas tiesiog be paaiškinamos priežasties išnyko – netinka (kaži, o kaip dėl romano – ar irgi būta jame aprašytos nuo pasaulio atplėštos erdvės realios atspirties?). Tačiau sutariame: interneto nebėra. Dėl, tarkime, neseniai atrasto DNS stočių pažeidžiamumo, tuo kažkas pasinaudoja ir porai metų padaro internetą neįmanomą.“

„Ar lieka duomenys kompiuteriuose? Ar įmanoma kaip nors (ne internetu) sujungti kompiuterius? – dar pasitikslina rašytojas fantastas (o gal šiuo atveju – IT specialistas). – Na, bet iš esmės vis tiek likčiau bedarbis, nes visas mano darbas susijęs su banko komunikacijomis internete...“

G. Vilpišauskas ne visada pateikia tiesius atsakymus. Gražiai išsisuka nuo mėginimų pakalbinti, kas nutiktų jo romano herojams, atsidūrusiems pasaulyje be interneto, ar ką pats darytų nebegalėdamas darbe susirašinėti elektroniniu paštu. Tačiau jau įpusėjęs alaus bokalą, tebesukdamas rusvą ūsą ir žvelgdamas pro metalinius brangokų akinių rėmelius vis dėlto pradeda prognozuoti, kad interneto dingimas sukeltų „šiokių tokių realių nepatogumų“.

Labiausiai trūktų žinių paieškos

Keista, bet fantastas, kartais pavadinamas lietuviškuoju Stephenu Kingu, dėl interneto dingimo nepradeda kurti scenarijaus apie pasaulio pabaigą, visuotinę paniką ir panašiai. G. Vilpišauskas negąsdina paralyžiuotu geležinkelių darbu, nebeveikiančiu lėktuvų bilietų užsakymu internetu ir t. t. Na, nebent tik prabyla apie sunkumus, su kuriais susidurtų jo bankas – bet tik sunkumus, o ne nutrauktą veiklą (juk iš esmės visos svarbesnės įmonės turi parengusios krizių valdymo scenarijus interneto dingimo atveju). Jam svarbiausia – kad be interneto būtų sunku susirasti reikalingos informacijos.

Internetas dažnai pavadinamas žiniatinkliu – G. Vilpišauskas sutinka su tokiu apibrėžimu ir teigia iš interneto labiausiai ir trokštąs žinių (ne naujienų, kurias siūlo naujienų portalai, o specifinių, kitais būdais sunkiai gaunamų žinių).

„Jei nebebūtų interneto – informacijos paieška vėl virstų popierinių katalogų knaisiojimu, – praeitį prisimena G. Vilpišauskas. – Pagalvokime, kokią dalį mūsų kasdienybės užima „Google“ ir kitos paieškos sistemos. Ir šiaip – panorėjai, pavyzdžiui, sužinoti, kaip skamba kokių nors papuasų Naujųjų metų šventimo šokio melodija – įsijungei „Google“, panaršai ir visai realu, kad ką nors rasi. Na, kitas klausimas, ar tau tikrai šios informacijos reikia. Dabar ir taip vyksta nuolatinis bombardavimas informacija. O kaip kadaise džiaugdavomės, kai nuėję į knygyną rasdavome naują fantastikos knygą. Dabar tokių knygų – krūvos, tačiau, kai tokia pasiūla tapo savaime suprantama, jų nebevertiname. Taip ir internetas – kažkada jis džiugindavo, o dabar tampa kažkokia priklausomybe: daugeliui būtinai reikia prisijungti tiesiog iš įpratimo. Gal kas nors laiškelį parašė ar panašiai. O kažkada paštininkas atnešdavo laiškus kartą per dieną ir gyvenome, nenumirėme.“

„Pavyzdžiui, sudomino mane aviamodeliavimas, – prie žinių paieškos temos grįžta fantastas. – Nuėjęs į biblioteką rasiu joje porą knygų apie tai – t. y. dviejų specialistų nuomones, kaip reiktų gaminti lėktuvų modelius. Gal jos šiek tiek skirsis, bet informacijos jau turėčiau. Tačiau interneto pranašumas – kad jame gautumei nuomones ne tik poros specialistų, bet ir tūkstančių kitų žmonių, kurie nepatingėjo parašyti atsiliepimų nuo „šiandien pirmąkart pabandžiau ir man patiko“ iki „man atsibodo ir daugiau tuo neužsiimsiu“. Tokia nuomonių įvairovė leidžia pažvelgti daug įvairiapusiškiau. Galbūt faktą, kurį randi knygoje kaip aksiomą, kad aviamodelis būtinai turi turėti du sparnus, paneigs kuris nors atsiliepimas, kad tai nesąmonė – o kodėl negali būti keturi ar aštuoni.“

„Pavyzdžiui, rašant knygą man reikėjo bent jau įsivaizduoti, kaip reikia šaudyti iš ginklo, – prisipažįsta romano autorius, – kaip jis išardomas ir panašiai. Žinoma, galėjau eiti į šaudyklą, bet tai būtų tik mano asmeninis įspūdis, o ne įspūdis žmogaus, kuris 10 metų kasdien nešiojasi ginklą. O internete randi ir ginklų schemų, ir aprašymų, jų pakanka, kad suvoktum, kaip jie šaudo, kaip juos prižiūrėti, kurie geresni, kurie sunkesni ar lengvesni, kaip išsirinkti ir t. t.

Tą patį galiu pasakyti apie romane aprašytą nardymą – gyvenime nesu nėręs su įranga. Bet gana gerai įsivaizduoju, kaip tai daroma, nes skaičiau nardžiusių žmonių atsiliepimus internete.“

G.Vilpišausko nuomone, interneto prapultis galbūt virstų bibliotekų atgimimu.

„Labai gerą įspūdį paliko Amerikos bibliotekos, – prisipažįsta kurį laiką JAV gyvenęs rašytojas. – Ten veikia tarpbibliotekinių mainų sistema, ja pasinaudojęs gali gauti absoliučiai kokią nori knygą. Praktiškai kiekvieną, išėjusią daugiau nei prieš metus. Galbūt ne iš karto, gal po mėnesio, bet ją tau atsiųs, paduos ir tris savaites absoliučiai nemokamai galėsi naudotis. Lietuvos bibliotekos dar labai smarkiai skiriasi...“

Prastumti laiką

O kaip dėl bendravimo internetu – nuo elektroninių laiškelių iki „Skype“ balso pokalbių? Ar internetas dar nėra taip įsigalėjęs, kad jo dingimas paralyžiuotų tiek verslo, tiek asmeninę komunikaciją? G. Vilpišauskas, internetą atradęs dar 1995 metais, į tokį teiginį žvelgia gana skeptiškai: jei liktų telefono ryšys ir kitų galimybių sujungti kompiuterius tarpusavyje, niekas iš esmės nepasikeistų. Gal būtų pasiūlyta tokių naujų paslaugų, kaip megabaito dydžio SMS žinutės, gal sugrįžtų senas FIDO tinklas ir BBS stotys (seni IT vilkai prisimena), o gal atsirastų naujų komunikacijos kanalų, apie juos šiandien net nekyla minčių. „Jei tik nedingsta duomenys iš asmeninių kompiuterių ir serverių – panikuoti nėra ko, komunikaciją labai paprastai galima pakeisti“, – sako G. Vilpišauskas.

„Lieka televizorius, radijas – žinias gausi. Lieka laikraščiai. Telefonai lieka. Tai nebūtų žingsnis šimtą metų atgal kaip, pavyzdžiui, dingus elektrai. Gal žengtelėtume atbuli kokius 20 metų, kai ir mobiliųjų telefonų neturėdavome, bet juk kažkaip sukdavomės. Skambindavome iš būdelių gatvėse – gal nebuvo taip patogu kaip dabar, bet visai pakenčiama. Mano senelė prie interneto gyvenime nebuvo prisijungusi – ir nieko. Ir mobiliuoju, kurį neseniai gavo, prašneka tik 10 litų per du mėnesius. Taigi, įmanoma apseiti ir be interneto. Aišku, įmanoma ir iš pensijos pragyventi, bet ar tai gyvenimas – jau kitas klausimas...“

„Kai tik atradau internetą, kone pirmasis mano pašnekovas buvo kažkur Atlantos (JAV) universitete sėdinti mergina, – pasakoja G. Vilpišauskas. – Tada buvo tikras šokas: kad šiuo metu kažkur kitam pasaulio gale kažkas su manimi tiesiogiai bendrauja. Aišku, sužavėjo. „Užsikabinau“ – savo laiku buvo ir interneto draugų grupių, ir ilgų pokalbių internetu. Tačiau su laiku tai tampa daugiau ne būtinybe, o savotišku narkotiku. Sėdi žmonės, neturi ką veikti, nuobodu – vieni įsijungia televizorių, o kiti – internetą. Taip ir stumia laiką. Kita vertus, pasitaikydavo ir labai įdomių pokalbių internetu. Ypač įdomu, kai po kelerių metų kas nors parodo išsaugotą diskusiją – sunku patikėti, kad čia mes taip bendravome, kažkada visai kitokį požiūrį turėjome į tam tikrus dalykus.“

Ir šiandien interneto senbuviai vis dėlto kiurkso IRC kanaluose, jaunesnė karta – „Skype“, MSN ir panašiai. „Dabar, kai praėjo tiek metų, tai atrodo daugiau laiko gaišimas, – įvertina G. Vilpišauskas. – Šiandien dažniausiai internetu bendraujama, kad susirastum draugą, partnerį. Na, aš pats su savo žmona šitaip susipažinau, tačiau tai įvyko prieš 9 metus, kai bendravimas tinkle buvo kiek kitoks. Beje, ir šiandien su žmona irgi bendraujam internetu, bet kitaip – panašiai kaip SMS žinutėmis.“

„Anksčiau žmonės, neturėdami ką veikti, plepėdavo telefonu. Dabar – internetu. Niekas iš esmės juk nepasikeitė“, – daro išvadą rašytojas.

„Beje, dabar neturiu ir tiek laiko, kad reikėtų sukti galvą, kaip jį prastumti“, – šypsosi rašytojas. Ir vis dėlto internetinės komunikacijos jis nenorėtų atsisakyti – vien dėl to, kad jos labai patogios susiradus kokį nors hobį. Tada internetas suteikia išskirtinių galimybių bendrauti su bendraminčiais.

„Naujausias mano hobis – makrofotografija. Turėjau visai tam nepritaikytą fotoaparatą ir visai atsitiktinai kažkur internete perskaičiau, kad jeigu uždėsiu žiedų ant objektyvo, jis pavirs vos ne mikroskopu. Pasižiūrėjau, kad nėra labai brangu, – ir štai naujas hobis. Padarai nuotrauką, parodai internete, palauki nuomonės. Komentatoriai pasako – pavyzdžiui, čia gerai nufotografuota, bet galėtum dar tą ir tą padaryti – štai toks ir būna naudingas bendravimas konkrečia tema, o ne šiaip plepėjimas.“

Siaubo romano autoriui visiškai jokio siaubo nekelia tai, kas vestų iš proto daugelio įstaigų kabinetinius darbuotojus – t. y. išnykę elektroniniai laiškai. Daugelis juk gauname jų po keliasdešimt ar kelis šimtus per dieną. Anksčiau susitikimų koordinavimą ir panašius darbus sėkmingai atlikdavo sekretorės ar kiti už tai atsakingi darbuotojai, prisimena G. Vilpišauskas. Tiesa, jis pripažįsta, kad el. paštas sutaupo laiko: „Jei tektų pačiam vykti pas pašnekovus, daug ko tiesiog nebespėtum. Juk dabar pakaktų išsiųsti tik tris žinutes – sugaištum begalę laiko lakstydamas. Va, jei nebeliktų ir sekretorių, ir telefonų bei kitų komunikacijos priemonių – būtų daug liūdniau. Grįžtume į XIX amžių, kai norėdamas pranešti draugui, kad ateitų pas tave pietų, turėjai siųsti pasiuntinuką...“

Rašytojui būtų kiek gaila savo tinklaraščio (angl. blog): „Dienoraštis pavirstų susirinkimu su draugais paplepėti ir alaus išgerti vakarais. Gal tai būtų net ir geriau. Tačiau internetas skiriasi nuo pasisėdėjimo tuo, kad suteikia anoniminio bendravimo galimybę – tinkle gali būti kas tik nori. Galiu, pavyzdžiu, būti keturiolikmetė mergaitė ir rašyti atsiliepimus apie popžvaigždes – niekas nė neįtars, kas esu iš tikrųjų. Bet ar tai yra gerai – jau kitas klausimas.“

O internetiniai naujienų portalai G. Vilpišauskui – buvę nebuvę: „Lengvai išsiversčiau ir be jų. Na, gal būtų truputį bjauru, jei negalėčiau internete pasižiūrėti televizijos programų ir panašiai.“ Tačiau G. Vilpišauskas, kuris teigia šiaip popierinių laikraščių ir žurnalų neskaitąs, tada nubėgtų iki spaudos kioskelio, prie jo galbūt sutiktų pažįstamų, taigi, nei informuotumas, nei bendravimas asmeniniame gyvenime dėl interneto dingimo per daug nenukentėtų.

O jei dingtų dar daugiau...

Nuo pat pokalbio pradžios rašytoją fantastą domina ir kiek kitokios alternatyvos – o kas būtų, jei sugestų visi kompiuteriai ar išvis dingtų elektra. G. Vilpišauskas prisipažįsta galvojąs apie tokį apsakymą – dėl tam tikrų nanorobotų kaltės pasaulis lieka be elektros: „Mieste nebeapsimokėtų gyventi. Grįžtume į kaimą ir į XIX amžių – kai Lietuvos kaime elektros nebuvo ir nereikėjo. Ir gyveno žmonės. Įdomu tai, kad kažkada Jules'is Verne'as svarstė, kaip atrodytų pasaulis, jei jame visur būtų naudojama elektra. O šiandien jau galime svarstyti – kaip būtų, jei elektros neliktų. Beje, lygiai tas pats tinka ir internetui – dar visai neseniai būdavo fantazuojama, kaip gyvensime, kai internetas bus visur...“

Dingus elektrai ar nebeveikiant kompiuteriams, kiek liūdniau susiklostytų G. Vilpišausko profesinė karjera: „Mano specialybė – programuotojas, tad automatiškai likčiau be darbo. Turėčiau persikvalifikuoti. Turbūt į elektriką, tektų kokius nors šviesoforus reguliuoti.“

O iš rašytojo darbo užsidirbti G. Vilpišauskas per daug nesitikėtų: „Nežinau, ar tokia visuomenė be elektros išvis norėtų skaityti. Kažkada viduramžiais užtekdavo plakato, prikalto ant sienos, ar šauklio skelbimo, kad šiandien ką nors karsime. Čia tik dabar atsirado tiek reikalingos ir nereikalingos informacijos, kad jos jau net nebefiltruojame.“

Beje, finansinės naudos iš rašytojo darbo G. Vilpišauskas nesitiki ir interneto ar elektros nepraradusiame pasaulyje. Honorarai už straipsnius geruose žurnaluose pas mus turbūt kai kada didesni už romanų rašytojų atlygį, liūdnokai konstatuoja fantastas.

Paklaustas, ar žmonės be interneto, kompiuterių ar elektros nebūdavo geresni, pašnekovas trumpam susimąsto. „ Lygiai taip pat galima paklausti, ar jie buvo gražesni, – nusišypso G. Vilpišauskas. – Kaip kas tą grožį supranta. Ar tie seni geri laikai iš tiesų buvo tokie geri – abejočiau. Čia tik iš šiandienos pozicijų taip atrodo, senesni laikai savotiškai idealizuojami.“

Taigi, gerbiami kolegos biologiniai kompiuterių priedai, nuolat prilipę prie monitorių, net jei dingtų internetas, kuriuo gaunamos informacijos verte galima ir suabejoti, gyvenimas dėl to nesustotų, o jei ir pakistų, nebūtinai į blogąją pusę. Bet nebūtinai ir į gerąją. Populiaraus lietuviško siaubo romano autorius pavojų įžvelgia visai kitose srityse. Taip, jis mąsto apie naują kūrinį, tačiau kokia bus jo tema – dar neatskleidžia.