B. Terhal dirba IBM Votsono tyrimų centre Niujorke. Ji kartu su kolegomis iš Amsterdamo – Stefanija Vener (Stephanie Wehner) ir Kristianu Šafneriu (Christian Schaffner) – vykdo projektą, kurio tikslas – įrodyti tam tikros kriptografijos formos, vadinamos neaiškiuoju perdavimu, pagrįstumą. Jų darbas išspausdintas „Physical Review Letters“ žurnale. 
„Sunku pašalinti kvantinės informacijos triukšmus, – teigia Barbara Terhal (Barbara Terhal). – Taigi mūsų saugumo protokolas yra paremtas idėja, kad šiuolaikinėmis technologijomis kvantinius bitus apdoroti be jokio triukšmų poveikio yra sudėtinga.“
B. Terhal dirba IBM Votsono tyrimų centre Niujorke. Ji kartu su kolegomis iš Amsterdamo – Stefanija Vener (Stephanie Wehner) ir Kristianu Šafneriu (Christian Schaffner) – vykdo projektą, kurio tikslas – įrodyti tam tikros kriptografijos formos, vadinamos neaiškiuoju perdavimu, pagrįstumą. Jų darbas išspausdintas „Physical Review Letters“ žurnale.
Kvantinės kriptografijos idėją 1984 m. pirmieji pasiūlė Čarlzas Benetas (Charles Bennett) ir Gilsas Brasardas (Gilles Brassard). Pasak B. Terhal, kvantinė kriptografija yra protokolas, skirtas dviem dalyviams, kad šie galėtų apsikeisti atsitiktinių bitų eilute taip, kad joks trečiasis dalyvis negalėtų sužinoti bitų verčių. Atsitiktinių bitų eilutę galima panaudoti kaip raktą, kuriuo siuntėjas užšifruoja slaptą žinutę. Gavėjas žinutę tuo pačiu raktu gali iššifruoti.
B. Terhal ir jos kolegos siūlo įdiegti kitokį kriptografijos protokolą, vadinamą neaiškiuoju perdavimu. „Mes įrodėme šio protokolo saugumą remdamiesi prielaida, kad kol kas niekas negali įrašyti kvantinės informacijos be triukšmų“.
„Šiame protokole siuntėja Alisa turi du bitus, – aiškina mokslininkė. – Pagrindinis protokolo tikslas yra perduoti vieną iš šių bitų gavėjui Bobui taip, kad jis nustatytų, kokį bitą gavo, bet Alisa nežinotų Bobo išsiaiškintos informacijos. Be to, Bobui neleidžiama sužinoti nieko apie likusį Alisos bitą“.
B. Terhal pabrėžia, kad toks protokolas gali būti naudojamas, kai vienas iš dalyvių iš tikrųjų yra apgavikas. „Pavyzdžiui, Bobas gali pabandyti išsiaiškinti abu bitus, – pasakoja B. Terhal. – Alisa užšifruoja du kvantinių būsenų bitus. Kadangi Bobas negali patikimai išsaugoti šių kubitų, jis yra priverstas juos išmatuoti. Kvantinis šifravimas yra panašus Beneto ir Brasardo pasiūlytą metodą – užtikrinama, kad Bobas gali išsiaiškinti daugiausia vieną bitą“. Jeigu jis vis tiek sugalvotų išsaugoti kubitus, B. Terhal ir jos kolegoms pavyko parodyti, kad tokiu atveju susidarantys triukšmai neleis Bobui išsiaiškinti bitų.
Neaiškusis perdavimas domina mokslininkus, nes šis protokolas gali tapti saugaus atpažinimo sistemų pagrindu. Be to, B. Terhal siūlo konkretų jo pritaikymo būdą. „Yra sugalvota įvairiausių mokėjimo ir atsiskaitymo sistemų suktybių – įdėję savo banko kortelę į bankomatą galite padovanoti slaptažodį sukčiams. Naudojant mūsų nagrinėjamus kriptografijus metodus taip neatsitiks. Bankui reikia patikrinti, ar jūs žinote savo slaptažodį, tačiau jums irgi reikia patikrinti, ar bankas žino jūsų slaptažodį – taip bus aišku, ar čia neprikišo rankų sukčiai. Naudojant šį protokolą slaptažodžiu pasikeičiama ne atvirai, bet nustatoma, ar tiek jūs, tiek bankas žinote slaptažodį“.
Neaiškiojo perdavimo protokolas kol kas labiau nagrinėjamas teoriniu lygiu, bet B. Terhal ir jos kolegos įsitikinę, kad jį sėkmingai galima pritaikyti praktiškai. „Dabar tai yra labiau teorija, – sako mokslininkė. – Tačiau tai neblogas pradinių principų pagrindas, iš kurio galima šį bei tą išvesti.“
„Nemažai mokslininkų tobulina kvantines atmintis, ypač fotoninius kubitus, kuriuos galima pritaikyti šiam protokolui, – teigia B. Terhal. – Bet mes norėjome sukurti protokolą, paremtą dabartine technologija, tiksliau teiginiu, kad kvantinės informacijos įrašymas pasižymi triukšmais.“
