Pasidomėjau plačiau šiuo projektėliu, peržiūrėjau vos keletą filmukų ir išvydau spindinčias Afrikos vaikų akis. Nėra ko gėdytis, truputi susigraudinau. Nebėra jokių abejonių – šiandien rašau apie OLPC. Užtenka pažvelgti į skaičius, jog suprastum, kaip tai rimta: 2 mlrd. vaikų pasaulyje negauna pilno mokymosi galimybės arba negauna jokio mokymosi visiškai, iš trijų vienas vaikas nebaigia nė penkių klasių.
Pasidomėjau plačiau šiuo projektėliu, peržiūrėjau vos keletą filmukų ir išvydau spindinčias Afrikos vaikų akis. Nėra ko gėdytis, truputi susigraudinau. Nebėra jokių abejonių – šiandien rašau apie „One Laptop Per Child“ (toliau OLPC) ir pirmąją „juodukų“ pažintį su technologijomis.
Užtenka pažvelgti į skaičius, jog suprastum, kaip tai rimta: 2 mlrd. vaikų pasaulyje negauna pilno mokymosi galimybės arba negauna jokio mokymosi visiškai, iš trijų vienas vaikas nebaigia nė penkių klasių, vidutinė JAV šeima savo atžalos mokslui per metus vidutiniškai išleidžia 7500 JAV dolerių, tuo tarpu Afrikoje gyvenantys vaikai tenkinasi tik dvidešimčia dolerių.
Natūralu, kad atsiranda herojų, bandančių pakeisti status quo. 1982 m. būsimas OLPC šefas, Nicholas Negroponte kartu su Seymour Papert (LOGO programavimo kalbos vaikams kūrėju – Lietuvoje geriau žinomos „vėžliuko“ pavadinimu) aplankė dvi skurdžias šalis – Senegalą ir Dakarą. Kelionė patvirtino prognozę, jog ne tik ekonomiškai stiprių, bet ir „tamsesnio pasaulio“ vaikai sugeba naudotis kompiuterinėmis technologijomis ir prie jų prisitaikyti. Pirmoji vaikų pažintis buvo su legendiniu „Apple II“ kompiuteriu.
Praėjus lygiai dvidešimt metų, 2002 m. balandį Negroponte pakartotinai aplankė skurdžius kaimelius, tik šį syk nepagailėdamas atsivežti jau 20 kompiuterių. Nuo to laiko, pirmasis Afrikos vaikų išmoktas angliškas žodis tapo „Google“. Nepraėjus nei metams Negroponte pasidalino savo „100 dolerių vertės laptopo“ idėja su AMD vadovu, Hector Ruizu. Po šešių valandų el. paštu Hectoras atrašė „Mus jau gali įtraukti“. Per ateinančias savaites apie idėją teigiamai atsiliepė „News Corp.“ ir „Google“.
Po kelių mėnesių idėja buvo pristatyta elitiniame ekonomikos forume „Davose“, Šveizarijoje. Nicholas sužavėjo savo kalba dalyvius, o šie labai rimtai atkreipė dėmesį į projektą. 2005 m. liepą projekto eiga domisi daugiau nei 50-ies skurdžių valstybių piliečiai.
Tų pačių metų lapkritį pristatytas būsimo kompiuterio modelis – „žaliasis aparatas“ su rankenėlėmis. Rankenėlės atlieka ypatingą vaidmenį – pakėlus jas prisijungiama prie vietinio tinklo, iš kurio jungiamasi prie interneto (demonstracija). Tą patį mėnesį Nigerijos prezidentas taip susižavi produktu, jog iš kart užsako milijoną „žaliųjų aparatų“.
2006 m. vasarį projektas įgauna ir virtualią formą – susikuria oficiali projekto www.laptop.org svetainė. 2006 m. gegužę prie projekto prisijungia „eBay“ virtualus aukcionas. Rugsėjį „Red Hat“ ir „Pentagram“ pristato būsimą laptopo vartotojų sąsają (angl. interface) (nuotrauka 1; nuotrauka 2; virtuali demonstracija). Tų pačių metų spalį Libijos valstybė užsako 1,2 mln. „žalių aparatų“ kiekvienam mokyklinio amžiaus piliečiui. 2007 m. liepą prie projekto prisijungia „Intel“. Lapkritį prasideda masinė nešiojamų kompiuterių gamyba.
Šio projekto dėka milijonai skurdžių vaikų turi tai, ko niekada nesvajojo turėsią: beribes interneto jūras, muzikos ir filmų grotuvus, elektronines knygas – priemones, kurių dėka gali turtinti savo „žinių bagažą“. Žaliasis aparatas yra puiki saviraiškos priemonė: rašymas, piešimas, dizaino darbai ir pan. Bene labiausiai Afrikos vaikus stebina įmontuota kamera.
Puikiai žinote, jog nė vienas vaizdingas sakinys neturi tokios galios, kaip vaizdai. Siūlau įvertinti projekto naudą patiems, pasižiūrėjus BBC sukurtą filmuką (21 min).
