Dirbtinio intelekto technologijoms vis labiau veržiantis į mūsų gyvenimus, jų reguliavimas ir reglamentavimas tampa karšta diskusijų tema. Niekas neabejoja, kad dirbtinis intelektas atvers dideles galimybes tiems, kas mokės jį įgalinti, tačiau ne mažiau kalbama ir apie rizikas bei iššūkius.
Dirbtinio intelekto technologijoms vis labiau veržiantis į mūsų gyvenimus, jų reguliavimas ir reglamentavimas tampa karšta diskusijų tema. Niekas neabejoja, kad dirbtinis intelektas (DI) atvers dideles galimybes tiems, kas mokės jį įgalinti, tačiau ne mažiau kalbama ir apie rizikas bei iššūkius.
Asociatyvi DI sugeneruota „Pixabay“ nuotr.
Ar Lietuva sugebės išnaudoti šios technologijos sukuriamas galimybes ir potencialą, dalinai priklausys nuo to, kokias žaidimo taisykles nubrėš įstatymų leidėjai.
Europos taryba šių metų gegužę patvirtino Dirbtinio intelekto aktą – bendras Europos lygmeniu taikomas taisykles, kuriomis siekiama apsaugoti pagrindines žmogaus teises ir laisves, demokratiją bei aplinkos tvarumą, kartu skatinant inovacijas ir užtikrinant Europos lyderystę šioje srityje. Šis teisės aktas su tam tikromis išimtimis bus pradėtas taikyti šalyse narėse per 2 metus nuo jo įsigaliojimo. Tai reiškia, kad atsiras tam tikri reikalavimai ir apribojimai, kurie neabejotinai palies šio sektoriaus vystymąsi.
Lygina su BDAR
Europos Sąjungos Dirbtinio intelekto aktas neretai yra lyginamas su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu (BDAR). Pastarasis yra taikomas visoms įmonėms, organizacijoms ar piliečiams, kurie tvarko su ES piliečiais susijusius asmens duomenis. BDAR nustatė aiškias ir skaidrias taisykles, kurių visos organizacijos turi laikytis, ir tam tikra prasme nei vienam sektoriui nesuteikė išskirtinio pranašumo.
Skirtingai nei BDAR, Dirbtinio intelekto aktas iš esmės yra skirtas tik šios technologijos kūrėjams ir vystytojams. Žvelgiant globaliai, kai Europa kuria taisykles dirbtinio intelekto kūrėjams, tai sukuria ir tam tikrus apribojimus technologijos vystymui ir plėtojimui. Europa šiuo metu nėra DI technologijos lyderė, todėl jei būsimi apribojimai bus pernelyg griežti, Europos technologijų kūrėjai pralaimės konkurencingą kovą su likusio pasaulio kūrėjais.
O kur žiūri Lietuva?
Lietuvos teisėkūros labirintuose DI tema iki šių metų pradžios apskritai nebuvo keliama. Kaip neretai pasitaiko, mes laukiame, kol Europa nuspręs, o tada jau diskutuosime, kaip turėtume įgyvendinti priimtas taisykles Lietuvoje. Laimei, šį kartą iniciatyvių politikų dėka diskusijos prasidėjo anksčiau, nei Europa priėmė Dirbtinio intelekto aktą.
Išties sveikintina, kad Lietuvos Respublikos Parlamente buvo įkurtas dirbtinio intelekto pakomitetis, šia tema organizuota ne viena diskusija su akademikais ir ekspertais. Politikai siekė išsiaiškinti ir suprasti esamą status quo – kur Lietuva šiuo metu yra dirbtinio intelekto technologijų žemėlapyje ir kokia kryptimi turime eiti? Pradėjus analizę nuo viešojo sektoriaus, šį procesą vainikavo Seime priimtas pirmasis šiam sektoriui teisės aktas – Seimo rezoliucija dėl dirbtinio intelekto technologijų naudojimo viešajame sektoriuje principų.
Rezoliucija nustato vienuolika principų, kuriais turi vadovautis viešojo sektoriaus organizacijos, savo darbe naudodamos dirbtinio intelekto technologijas. Žmogaus interesų pirmenybė, lygiateisiškumas, atsakomybės už priimtus sprendimus, nepiktnaudžiavimo, skaidrumo ir kiti principai yra numatyti kaip kertiniai, kuriuos būtina užtikrinti viešojo sektoriaus atstovams.
Gali pasirodyti, kad Seimo rezoliucija, kuri nukreipta išimtinai į viešąjį sektorių, nėra ypač reikšminga technologijų kūrėjams, kadangi ji nustato taisykles tik technologija besinaudojantiems viešojo sektoriaus asmenims. Šiandien – taip, tačiau ši inciatyva parodo politikų interesą ir aiškų signalą, kad netrukus taisyklių gali atsirasti ir daugiau.
Lietuvoje bus priimami kertiniai sprendimai
Kaip ir Europoje, Lietuvoje keliami tokie patys klausimai dėl dirbtinio intelekto keliamų rizikų: nuo baimių, kad dirbtinis intelektas atims darbo vietas ar efektyvaus resursų ir išteklių panaudojimo, iki saugumo, etikos, diskriminacijos ir galimo technologijos šališkumo klausimų. Neturint aiškių atsakymų į šiuos klausimus, natūraliai gali kilti poreikis reguliuoti technologiją tam, kad būtų sumažintos potencialios ar menamos rizikos.
Ar Lietuvoje atsiras papildomų taisyklių ir kokios jos bus, priklausys nuo to, kaip bus priimami šį sektorių liečiantys reguliaciniai sprendimai. Jei sprendimai bus priimami už uždarų durų, tikėtina, kad jie atspindės labiau reguliatoriaus (pvz. galimybė apsaugoti žmones), o ne technologijų kūrėjų interesus (pvz. galimybė sukurti inovaciją). Šioje situacijoje itin svarbu, kad sprendimų priėmėjai būtų maksimaliai edukuoti ir informuoti apie technologijos veikimo principus. Priešingu atveju galime susidurti su situacijomis, kai detaliai nesuprantant, kaip veikia technologija, bus neišvengta teisėkūros ir reguliacijos klaidų.
Lietuva turi du metus, per kuriuos turi perkelti Dirbtinio intelekto akto nuostatas į esamą teisinę sistemą. Tai reiškia, kad artimiausiu metu bus priimami kertiniai sprendimai, kurie nubrėš gaires vystytis šiam sektoriui. Dėl šios priežasties norisi paskatinti technologijų kūrėjus aktyviai įsitraukti į būsimus klausimų svarstymus, nes geriausi sprendimai priimami tada, kai prie vieno stalo sėdi industrijos, visuomenės ir valdžios atstovai.
Gabrielė Andrašiūnienė, „Vento Nuovo“ partnerė, lobistė
