Lietuva išsikėlė tikslą iki 2030-ųjų visiškai apsirūpinti elektros energija iš atsinaujinančių išteklių, daugiausia – vėjo ir saulės. Turime Vyriausybės programas, energetikos strategiją, proveržio paketą, o saulės energetikos plėtros tempais pirmaujame pasaulyje. Atrodytų, tikslas – aiškus, o priemonių jį pasiekti – yra. Tik kodėl tuomet judėdami jo link iš tiesaus kelio nukreivojame į klystkelius ir aklavietes?
Lietuva išsikėlė tikslą iki 2030-ųjų visiškai apsirūpinti elektros energija iš atsinaujinančių išteklių, daugiausia – vėjo ir saulės. Turime Vyriausybės programas, energetikos strategiją, proveržio paketą, o saulės energetikos plėtros tempais pirmaujame pasaulyje.
Atrodytų, tikslas – aiškus, o priemonių jį pasiekti – yra. Tik kodėl tuomet judėdami jo link vis patys kišame pagalius sau į ratus ir iš tiesaus kelio nukreivojame į klystkelius ir aklavietes?
Asociatyvi Tautvydo Levinsko nuotr.
2020 m. Vyriausybės programoje buvo pabrėžta, kad „siekdami didinti vietinę elektros generaciją, pirmiausia plėtosime elektros gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių – vėjo ir saulės“. Šiame siekyje labai svarbus žodis yra „plėtosime“. Jis lyg ir suponuoja, kad dirbsime visi kartu, tarsimės, bendradarbiausime ir ieškosime geriausių sprendimų.
Liūdna, bet tenka pripažinti, kad tas „plėtojimas“ neretais atvejais yra sprendžiamas tyliai ir be visų suinteresuotų šalių įtraukimo. Taip įvyko su liberalizacijos atidėjimu ir antikonstitucine pripažinta 2 gigavatų (GW) bendra saulės energijos kvota. Dialogo ir konstruktyvumo trūksta ir dabar, sprendžiant nuostolių, kuriuos elektros tiekėjams generuoja gaminantys vartotojai, klausimą.
„Proveržis“ užtraukiant 2 GW stabdį
Energetinės transformacijos lūžio tašku 2022 m. tapo Rusijos karo sukelta energetikos išteklių krizė. Šis įvykis lėmė kertinį pokytį energetikoje ir sukūrė ryškų signalą investuoti į atsinaujinančius energetinius išteklius (AEI). Tais pačiais metais Lietuvoje buvo priimtas atsinaujinančios energetikos „proveržio paketas“. O kartu su juo – visą saulės energetikos rinką įaudrinęs 2 GW suminės įrengtosios galios apribojimas komercinėms saulės elektrinėms.
Anuomet niekas iki galo nesuprato, kodėl būtent 2 GW riba buvo pasirinkta, nors realūs tinklo pajėgumai yra didesni. Viena buvo aišku visiems – projektų įgyvendinimas, statybos, saulės energetikos plėtra sustojo ir tapo įšaldyta. Bendravimo trūkumas 2 GW klausimą atlydėjo iki pat Konstitucinio Teismo (KT). Pernai lapkritį KT pažymėjo, kad toks ribojimas komercinėms saulės jėgainėms prieštarauja Konstitucijai.
Net po šio sprendimo nebuvo prieita bendra pozicija – antikonstitucinį ir saulės energetikos plėtrą įšaldžiusį sprendimą Energetikos ministerija pateisino teigdama, kad taip gynė būsimų gaminančių vartotojų teisę įsirengti saulės elektrines. Verslas ir visuomenė buvo supriešinti.
Trijų kūnų problema
„Netflix“ platformoje šiuo metu didelius peržiūrų kiekius generuoja mokslinės fantastikos serialas „Trijų kūnų problema“ (angl. „3 Body Problem“). Panašiai šiuo metu galima būtų apibūdinti elektros tiekėjų, nebuitinių gaminančių vartotojų ir institucijų situaciją dėl nepratęsiamų sutarčių ir gaminantiems vartotojams taikomos apskaitos sistemos kilovatvalandėmis (angl. net-metering).
Elektros tiekėjai sako – net-metering schema yra netvari, ji tiko tol, kol gaminančių vartotojų buvo nedaug. Dabar, išaugus jų skaičiui, rinkos dalyviai patiria ženklių nuostolių. Reikia šią schemą keisti į grynojo atsiskaitymo (angl. net-billing).
Vartotojai sako – mums tinka taip, kaip buvo, norim gauti kilovatvalandę į kilovatvalandę. Nesvarbu, kad kilovatvalandžių kainos dieną ir naktį, vasarą ir žiemą skiriasi. Čia kaip su litų keitimu į eurus – vartotojas nori santykio „vienas prie vieno“, o ne pagal tikrąją vertę.
Institucijos sako – jūs, tiekėjai, neturit teisės nepratęsti sutarčių. Jei išties patiriate nuostolių, paskaičiuokite ir parodykite juos mums.
Paskaičiavome, pateikėme. Kas toliau? Ko lauksime šįkart? Juk ir be skaičiavimų turėtų būti aišku, kad nė vienas elektros tiekėjas neatsisakys sutarties su gaminančiu vartotoju, jei ši bus jam bent šiek tiek pelninga.
Šioje „trijų kūnų problemoje“ ir vėl pasigendame konstruktyvaus dialogo, įtraukiančio visas suinteresuotas šalis. O jis galėtų sparčiai išjudinti esamą situaciją.
Ko mums reikia?
Visų pirma – atviro bendravimo ir bendradarbiavimo. Atsakingoms institucijoms teikėme ir savo siūlymus dėl grynojo atsiskaitymo modelio įvedimo šalyje, tačiau kol kas bendrų diskusijų šiuo klausimų – mažoka. Per mažai, jog galėtume efektyviai spręsti kylančius iššūkius.
Antra – mums nereikia kompensacijų ar nuostolių atlyginimo už praėjusį periodą. Mes to neprašome. Kalbame apie aiškią ateitį ir prašome grynojo atsiskaitymo (čia tas pats „net-billing“) schemos.
O ji, pagal šiuo metu galiojančias nuostatas, nebuitiniams vartotojams bus privaloma tik nuo 2031 m. sausio 1 d. Vadinasi, elektros tiekėjai dar 7 metus turės prisiimti gaminančių vartotojų nuostolį. Gyventojams kol kas iš viso nėra jokių nuorodų, kada suksime grynojo atsiskaitymo kryptimi. Dabartinė schema yra netvari, o tiekėjai patys priversti ieškoti būdų, kaip tai spręsti. Mūsų siūlymas – paankstinti grynojo atsiskaitymo modelio įvedimą gaminantiems vartotojams.
Esame įsitikinę, kad saulės energetikos plėtra yra ypatingai svarbi Lietuvai, siekiančiai užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Saulės elektrinių tik daugės, o tai lems, kad jų gaminamos elektros kaina vis labiau artės prie 0 eurų už kilovatvalandę.
Perėjimas prie „net-billing“ atsiskaitymo schemos būtų ne tik grįstas gerąja kitų Europos šalių praktika, bet ir teisingesnis abiejų – tiek tiekėjo, tiek vartotojo – atžvilgiu, nes tarpusavio atsiskaitymas vyksta pagal rinkos sąlygas. Šiuo metu susidarančius kainų skirtumus, kai gaminantis vartotojas pagamina pigesnę energiją nei vėliau suvartoja, turi dengti arba tiekėjai, arba kiti vartotojai.
Tai nėra teisinga.
Todėl, jei norime pasiekti užsibrėžtų saulės energetikos tikslų, sprendimų ir dialogo reikia šiandien.
