600 mln. eurų „Vilniaus vandenų“ skaitmenizavimui ir plėtrai – toks „topas“ išsprūdo iš šios strateginės reikšmės įmonės vadovų lūpų. Kyla daugybė klausimų ar tikrai šiuo sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu būtina investuoti į išmanius vandens skaitiklius. Ar tai nėra tiesiogiai susiję su Kauno laisvojoje ekonomikos zonoje statoma būtent tokių skaitiklių gamykla.
600 mln. eurų „Vilniaus vandenų“ skaitmenizavimui ir plėtrai – toks „topas“ išsprūdo iš šios strateginės reikšmės įmonės vadovų lūpų. Kyla daugybė klausimų ar tikrai šiuo sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu būtina investuoti į išmanius vandens skaitiklius. Ar tai nėra tiesiogiai susiję su Kauno laisvojoje ekonomikos zonoje statoma būtent tokių skaitiklių gamykla.
 Gediminas Rainys / Asmeninio archyvo nuotr. |
|---|
Įdomu, kaip buvo skaičiuojama investicijų į išmanius vandens skaitiklius grąža? Ar buvo suskaičiuota principu: kuo daugiau išmanių skaitiklių – tuo mažiau vartotojų įsiskolinimų už patiektą vandenį.
Blaivi logika sufleruoja ką kita – išmanūs skaitikliai ir savalaikis mokėjimas už paslaugas nėra susiję. Bankinį pavedimą vis tiek teks daryti. Tad visgi kokiais rodikliais buvo skaičiuojamas masinis skaitiklių diegimas už šimtus milijonų. Nejučia peršasi išvada – atsiperkamumą skaičiavo statomos skaitliukų gamyklos ekonomistai. Jie tikriausiai samprotavo taip – įrengimas tikrai bus įkalkuliuotas į vandens kainą ir vartotojai apmokės.
Daug ekonomikos mokslų neragavę atokesnių Vilniaus rajonų Visorių, Salininkų ar Nemėžio gyventojai vandentvarkos strategus iš karto nuo dausų pasodintų ant žemės – apie kokius skaitiklius kalbate, kai Vilniaus pakraščiai aplipę tūkstančiais lauko tualetų.
Tie patys Grigiškių gyventojai užduotų ir dešimtis kitų klausimų – ar tikrai būtina keisti skaitiklius vos ne kasmet, ar būtinai jie turi būti išmanūs. Gal skaitiklių išmanumu ir lauko WC deriniu mes norime nustebinti Europą?
Gyventojai akivaizdžiai parodytų, kur būtinos trasos į sodų masyvus. Jie dar paliudytų, kad norint priduoti nuotekas srutovežiai prie valyklų stovi po 4–5 valandas. Ar tai nėra galima ekologinė bomba, ar tai ne prioritetinis taikinys investicijoms?
Tiesaus atsakymo kada tūkstančiai lauko WC bus palaidoti iš konservatorių bei liberalų valdomo Vilniaus nepavyksta išgirsti.
Inžinerinę nuovoką turintys šalia Neries besikuriantys Lazdynėlių gyventojai išmanumo rebusus galėtų pasukti kitais kampais – kas svarbiau: išmanūs skaitikliai ar atbuliniai vožtuvai ir diukeriai didžiosiose trasose, kad būtų eliminuotos galimos nuotekų avarijos. O jų būta kad ir pačiame Vilniaus centre netoli buvusio Pedagoginio instituto. Skaitiklių proteguotojai rėktų už išmanumą, blaivi nuojauta sufleruoja ką kita.
Švarios Neries išsaugojimas sufleruoja ir nacionalinius saugumo interesus – Vilnius „maitinamas“ 6 vandenvietėmis iš Neries baseino, kurio aukštupyje stovi diktatoriaus valdoma Astravo atominė elektrinė. Viešai daug kur skelbta, kad tik iš Merkio upės baseino išgaunamas galėtų būti tiekiamas vilniečiams. Bet kuris blaivo proto pilietis drąsiai sakytų, kad taip negali būti. Alternatyvos būtinos, ir būtent į tai reiktų investuoti.
Sostinės vandentiekiečiai galėtų kopijuoti Vilniaus miesto ar rajonų savivaldybės poros metų senumo patirtį – pusę sumos už kelių tiesimą susimokate patys, pusę sumokame mes. Asfalto volai tuomet zujo dieną naktį. Žmonių suinteresuotumas, atsakomybė tuomet padidėjo ir dvigubai daugiau projektų buvo „išjudinta“. Kodėl vandentvarkos įmonė nesukuria panašaus modelio?
Vadovai, atsakantys už strateginių įmonių veiklą, prioritetus turėtų dėlioti 15–20 metų į priekį. Visada jie turėtų atsiminti – kad jų veikla finansuojama paprastų piliečių įmokomis.
Dr. Gediminas Rainys, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas
