Kiek laiko ištvertumėte be mobiliojo, turėdami tik fiksuoto ryšio telefoną darbe ir galbūt namie? Valandą, dieną, savaitę, per atostogas? Pamėginkite patikrinti ir dėl to, kad likote „be ryšio“, labiausiai graušitės ne jūs, o kolegos, draugai ir artimieji. Aš tai išbandžiau ir galiu pasakyti: gyvenimas be mobiliojo, kaip skelbė vienos TV laidos reklama, neskanus, bet tikras.
Trečdalis DELFI skaitytojų tvirtina, jog be mobiliojo telefono galėtų ištverti keletą dienų. Penktadaliui kantrybės užtektų gal net mėnesiui. Maždaug tiek pat galėtų „atsijungti“ savaitgaliui ar atostogoms. Užtat kas penktam bent diena be mobiliojo atrodo neįmanoma.
Du žmonės – trys telefonai
Kurį laiką pagyventi be mobiliojo telefono nusprendžiau po diskusijos su kolegomis apie kuklią kinų ir ne tokį kuklią lietuvių „mobilizaciją“. Kinijoje, sako, mobiliųjų telefonų yra apie 500 mln., taigi mažiau nei po vieną dviem gyventojams. Pas mus, Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, metų pradžioje buvo per 4,7 mln. aktyvių mobiliojo ryšio abonentų (naudojamų SIM kortelių), arba 7 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Įsivaizduojate? 140 telefonų šimtui žmonių!
Diskusija nuvinguriavo iki vieniems senų, kitiems – nelabai laikų, kai mobilusis telefonas buvo tam tikro statuso ženklas, didelių pinigų mėtymo į balą būdas, pasipuikavimo prieš draugus, klasiokus arba bendradarbius priemonė ar šiaip „kažkas tokio“. Kitaip tariant, kai didelė dalis žmonių jo DAR neturėjo. „Būtų visai nieko pagyventi be mobiliojo“, – garsiai pasvajojau. Kai viena kolegė atitarė ketinanti tai padaryti, pagalvojau, kad prisijungti neprošal būtų ir man.
DELFI (E. Digrytės nuotr.) |
Mobilusis telefonas mano gyvenime atsirado dar praėjusiame tūkstantmetyje, kai atsikrausčiusi studijuoti į Vilnių tėvams vaizdžiai nupasakojau bendrabutyje prie taksofono nusidriekiančias eiles. Taip teisinausi, kodėl skambinu ne kas vakarą, o kartą per savaitę. Nepraėjo nė mėnuo ir gimtadienio proga buvo „suorganizuotas“ mobilusis.
Tada iš draugų vos keli turėjome šį civilizacijos stebuklą. O dabar jau nebesistebiu, kai savaitgalio žurnale skaitau interviu su kokia nors prašmatnia ponia ir randu frazę: „Mano sūneliui – tik treji, bet nupirkau telefoną… Juk jam kartais labai norisi paskambinti mamai“. Ilgokai sukau galvą, bet neprisiminiau nė vieno pažįstamo, kuris neturėtų mobiliojo (išskyrus draugų atžalas, kurie dar gali visuomeniniu transportu važinėti nemokamai).
Žinoma, galiu pasiteisinti, kad tokia jau mano profesija – mobilusis telefonas yra viena iš reikalingiausių darbo priemonių. Tačiau turiu pripažinti, kad šitas aparatėlis (tiksliau, du – asmeninis ir gautas darbe) yra įgijęs kur kas daugiau svarbos, nei jam derėtų suteikti. Džiaugiuosi tik, kad dar nesusirgau moderniausių modelių vaikymosi manija – iš visų turėtų pats geriausias ir patogiausias buvo toks modelis, kurio jau seniai nebegamina.
Be laikrodžio, radijo, skaičiavimo mašinėlės, žaidimų…
Su siaubu suvokiau, kad kartu su telefonu neteksiu laikrodžio (kažkur namie slapstosi rankinis, bet jau seniai sustojęs), „priminimų“ (turint tokią šlubuojančią atmintį kaip mano jie tiesiog neišvengiami), skaičiavimo mašinėlės (o kažkada buvau beveik geriausia klasės matematikė…), radijo (padeda kratantis sausakimšuose autobusuose), diktofono (kartais praverčia, kai pamirštu tikrąjį diktofoną), telefonų knygelės ir „tetrio“ (kasdien gerinu rekordą – nesinori prarasti įgūdžių).
Vargeli, kiek daug dalykų šiais laikais galima nuveikti su mobiliuoju telefonu. Betrūksta, kad jis atstotų dulkių siurblį ir soliariumą.
Kad nesijausčiau beviltiškai, stengiuosi galvoti apie privalumus. Pirštai pailsės nuo SMS rašymo. Naktį galėsiu ramiai miegoti – nereikės bendrauti su netikėtai pasiilgusiais draugais. Pailsinsiu ausis nuo garsios muzikos. Susipažinsiu su kaimynais, jei netyčia prireiks skubiai paskambinti greitajai, policijai ar panašioms tarnyboms. Išlavinsiu bendravimo su nepažįstamais žmonėmis įgūdžius – juk kartais reikės gatvėje paklausti, kiek valandų.
(Ir dar tyliai pridursiu, kad pailsėsiu nuo kolegų – kam, jei ne jiems labiausiai užsinori patrukdyti savaitgaliais).
iš tiesų daugiausia, ką prarasiu, – laimėtą milijoną, apie kurį kas nors netikėtai gali bandyti pranešti mobiliuoju telefonu. Laimė, kad nežaidžiu loterijose…
Pirmoji diena: pamiršta prekybos centre
Apmąstau, ką reikėtų artimiausiomis dienomis pasveikinti su gimtadieniu. Atrodo, tokių nėra. Perverčiu telefonų knygą (tą tradicinę, popierinę) – atrodo, visi esminiai numeriai ten surašyti. Kolegas įspėju, kad ne darbo metu manęs neieškotų. Draugus ir tėvus įspėju, kad apskritai manęs neieškotų. Toli nuo Lietuvos gyvenantis draugas iš karto atrašo piktą laišką – įtariu, kad pasukiojęs pirštą prie smilkinio.
Dar audringesnė kolegų reakcija. Jiems iš karto kyla klausimas, kaip reikės mane pasiekti, kai kurie net bando garsiai protestuoti. Išgirstu kažką panašaus į „telefonas yra žurnalisto smegenys“. O kaip pasiekdavo prieš 10 ar 20 metų? Bandau prisiminti, kada kolegos paskutinį kartą man skambino. Buvo sekmadienio vakaras. Išvada Nr. 1 – mobilusis yra pirmas poilsio priešas.
Visa laimė, kad dar lieka tokios bendravimo priemonės kaip tradicinis telefonas darbe (bet namo jo, deja, neišsineši), elektroninis paštas, MSN, ICQ ir „Skype“. Tyliai pasidžiaugiu, kad nepasisiūliau atsisakyti ir kompiuterio ar bent jau interneto – garantuotai kolegos būtų priploję kaip įkyrią musę.
Abu telefonus išjungiu ir įgrūdu į stalčių. Paskui juos keliauja telefonų knyga – vis tiek jos neprireiks. Štai dar vienas džiaugsmas – iš karto gerokai palengvėja rankinė.
Gyvenimas be trukdžių prasideda! Kol kas esu pasiryžusi taip pagyventi kokią savaitę, bet nesu tikra, kad pakaks valios. Bent jau pasistengsiu ištempti kaip įmanoma ilgiau.
Kolegos iš karto paprašo palikti jiems mobiliuosius, kad turėtų kontaktus. Pamojuoju išjungtais telefonais ir vėl sumetu juos į stalčių. Darbas trumpam nutrūksta – prasideda diskusija, ar aš nepradėsiu sukčiauti ir kaip būtų galima mane pričiupti. Pati primenu seną gerą gudrybę: nusiųsti SMS su taško simboliu ir palaukti pranešimo, kad „telefonas įjungtas“. Arba įjungti funkciją, kad telefonas informuotų apie gautas trumpąsias žinutes, ir – pirmyn rašyti SMS.
Vakare su broliu nukankame į „Akropolį“. Susitariame susitikti po 20 min. Deja, mano laiko nuojauta išėjusi atostogų, taigi esu gėdingai paliekama be ryšio priemonės vidury Vilniaus. Susirandu bankomatą – jis kartu su laiku ant popierėlio brūkšteli ir sąskaitos likutį. Dviguba nauda.
Galiausiai gaunu pasivaikščioti iki namų, taigi dar ir pasportuoju. Užtat nusprendžiu į „Akropolį“ nebekeliauti. Bėda tik ta, kad pramogų ir prekybos Meka neteks kelių mano litų. Bet argi tokiam gigantui svarbu?
Gatvėje ir parduotuvėje atkreipiu dėmesį, kiek daug žmonių kalba mobiliaisiais – su kažkuo pykstasi, įspėja, kad vėluos, aptarinėja vakarykščio pasilinksminimo detales. Bet dar daugiau nekalba. Gal ir visai neturi?
Antroji diena: laikas pagal autobusus
Naktis praėjo ramiai – kojos neišsisukau ir kaimynai vandeniu neapliejo, taigi nei medikams, nei avarinei tarnybai skambinti neprireikė. Tiesa, pasigirdus įtartinam garsui puldavau ieškoti telefonų – gal kas nors skambina ar rašo SMS? Reikės pasistengti atsikratyti šio įpročio.
Iš ryto stotelėje ilgokai tyrinėju autobusų tvarkaraštį, kol suvokiu, kad tai beprasmiška – juk vis tiek nežinau, kiek valandų. Praslenka 35 maršruto autobusas. Užmetu akį į tvarkaraštį – spėju, kad turėtų būti 8.06 val. Po kelių akimirkų atvažiuoja man reikalingas autobusas. Laikrodis jo viduje patvirtina, kad apsirikau vos pora minučių. Dėkui vairuotojams už tai, kad važinėja pagal tvarkaraštį.
Pakeliui į darbą prisimenu dar vieną tokio gyvenimo privalumą – nesulauki skambučių su siūlymais pakeisti operatorių ir panašiomis nesąmonėmis. Netgi niekas negali prisistatyti sūnumi (kurio dar neturiu) ir paprašyti kokio tūkstantėlio, kuris ištrauktų jį iš bėdos. (Kai šį atradimą pagarsinu kolegoms, jie pasišauna šitą kiaulystę iškrėsti mano tėvams – juk neprisiskambinę man jie tikrai pagalvos apie kokią nors bėdą).
Be to, mano smegenys nepatiria pavojingo spinduliavimo, apie kurį kartais įspėja mokslininkai. Nors, įtariu, per beveik dešimtmetį jo patyriau tiek, kad kažkada čigonės Vilniaus centre išpranašautų 84 metų tikriausiai nesulauksiu.
Per pietus įsiveliu į karštą ginčą su kolega, kuris užsakinėja maisto iš kinų restorano. Kai paprašau užsakyti ir man, kad nereikėtų skambinti atskirai, jis pasiūlo pasiskambinti pačiai. Tačiau kažkaip pavyksta įtikinti nepalikti manęs be pietų (prisiskambinti į kinų restoraną nėra taip paprasta…)
Negaliu patikėti. Ištisa diena be jokių skambučių. Užtat kolegos, pliurpiantys mobiliaisiais pasislėpę už kompiuterių ekranų, kažkodėl kalba taip garsiai ir net šiek tiek trukdo… O gal aš tik per jautriai reaguoju?
Prieš išeinant namo viena kolegė priekaištingai primena, kad tais laikais, kai nebuvo mobiliųjų, kiekvienas žurnalistas namie turėjo laidinį telefoną: „Net jei kils atominis karas, neturėsiu kaip tavęs įspėti“. Abejoju, ar tokiu atveju ji norėtų mane įspėti apie pavojų – greičiausiai prašytų padirbėti. Kuo skubiausiai dingstu.
Trečioji diena: be telefono – lyg Viduramžiais?
Na ką. Jau yra išvada Nr. 2: atsisakius mobiliojo telefono, pašlyja ne tik santykiai su kolegomis (jie vis dar šnairuoja į mane), bet ir su draugais. Kai paprašai kurį laiką nesivarginti bandyti prisiskambinti, jie gali įsiusti lyg buliai koridoje ir pagrasinti daugiau niekada to nebedaryti. Maždaug „kas čia per kvaili eksperimentai“.
Sulaukiu ir tokių komentarų, kad gyvenu ir mąstau lyg Viduramžiais. Kaip greitai pamiršome laikus, kai ne tik mobilusis telefonas, bet ir kompiuteris atrodė lyg aštuntasis pasaulio stebuklas.
Mobilusis neleidžia patirti tikro bendravimo su draugais ir artimaisiais malonumo. Anksčiau, būdavo, laukdavau savaitgalio ar atostogų, kad galėčiau juos pamatyti. Dabar pakanka nuspausti porą mygtukų. Ak, dar internetas turi šitą ydą, bet jo irgi galima atsisakyti – bent jau namie.
Jei galėčiau, uždrausčiau nemokamus pokalbius. Kiek laiko iššvaistome tuščiai. Neseniai valandą pliurpiau su vienu pažįstamu jaunuoliu. Kalbėjome ne niekus – apie darbą, bet IŠTISĄ VALANDĄ! Vien todėl, kad jis galėjo skambinti nemokamai. O galėjau įveikti gabalą knygos…
Ryte baisiai užsimanau parašyti SMS. Deja, neturiu kuo. Stotelėje keli žmonės kalba telefonu. Kažin, ar leistų man parašyti žinutę arba paskambinti? Esu girdėjusi milijoną istorijų, kaip vagišiai, paprašę telefono „trumpam ir mirtinai būtinam“ skambučiui, pasipusto padus, todėl vargu ar kas nors manęs pasigailės. Bet jei tikrai reikėtų būtinai paskambinti – sakykime, prasidėtų apendicito priepuolis?
Lyg tyčia ir interneto prieš keletą mėnesių atsisakiau – vis tiek kompiuteris atiduotas broliui. Jei dar atjungtų elektrą, jausčiausi lyg balanos gadynėje. Kažkada atrodė, kad be mašinos negalėčiau ištempti nė savaitės. Niekai – štai jau beveik metus neturiu ir džiaugiuosi galėdama dažniau pasivaikščioti pėsčiomis po Vilnių bei neteršti gamtos. O kiek pinigų sutaupau… Gal ir be mobiliojo išgyvenčiau?
Kartais atrodo, kad visur paskui mane keliaujančio telefono reikia ne man, o mano draugams, kolegoms ir giminiečiams. Nuolat kam nors norisi mane patrukdyti. O jei man reikia šiek tiek privatumo ir ramybės? Galėčiau, žinoma, kuriam laikui išjungti mobilųjį, bet tada pradėtų ieškoti su dvigubu įkarščiu – kad patikrintų, ar nieko neatsitiko.
Ketvirtoji diena: atgal į ateitį
DELFI (E.Digrytės nuotr.) |
Prisiminiau – kartą kolegė pasiskundė bandanti surasti kažkokį valdininką, kuris neturi mobiliojo telefono. Tada stebėjomės – lyg XIX amžiaus atgyvena… Dabar galvoju – na ir kas? Juk, būna, žmonės neturi mašinų, nemoka naudotis kompiuteriu, bet išgyvena. Remdamasi savo beveik keturių dienų praktika, galiu pasakyti, kad be mobiliojo tai irgi įmanoma.
Bičiulis iš Gvatemalos sunkiai supranta naujausią mano gyvenimo pokytį. Jis pasiūlo tiesiog nekelti ragelio, jei skambina koks nors nepageidaujamas žmogus. Sunkiai sekasi išaiškinti, kad bandau gyventi visai be mobiliojo telefono. Kai kurie juk neturi skalbimo mašinų, televizorių, indaplovių, namų kino sistemų… Skalbyklė, mano nuomone, gal net naudingesnis daiktas nei telefonas.
Į darbą paskambina vienas pažįstamas. Iš karto spėju, kad „neprisibeldė“ į mobilųjį, ir pradedu teisintis, kad šiek tiek eksperimentuoju. „A… O galvojau, kad gal kur išvykusi“, – nutęsia ir perklausia, ar taip kvailioju „dėl darbo“. Puiku – žmonės sužinos, kad mane galima pasiekti ir tradiciniu telefonu bei duos šiek tiek uždirbti telekomui.
Dar anksčiau kažkas iš pažįstamų, kuriam pasigyriau naujovišku būdu ugdanti valią, su užuojauta pasiteiravo: „Tai per daug prakalbėjai ir išjungė?..“
Nusprendžiau save išbandyti pačia žiauriausia kankinimo priemone – išeidama iš redakcijos į rankinę įsimetu telefoną. Žinoma, išjungtą. Pažiūrėsiu, ar nekils noras slapčia jį įsijungti. Rezultatas pateisina viltis – grįžtu apie telefoną nė karto net nepagalvojusi. Atrodo, jau baigiu išgyti.
Kažkada nuvažiavusi į Maskvą suvokiau, kad pamiršau pasikrauti mobiliųjų baterijas. Žinoma, kuprinės buvau neapsunkinusi krovikliu, taigi telefonais teko naudotis taupiai. Jaučiausi lyg būčiau be paso ar piniginės. Dabar tik nusispjaučiau ir telefonus nugrūsčiau kuo giliau.
Deja, šioje vietoje eksperimentas ir baigiamas. Jį, neištempusi nė savaitės, nutraukiu ne dėl to, kad pasiilgau mielo garso, kai ateina SMS ar kas nors paskambina (šioje vietoje turėtumėte pajusti ironiją), bet dėl kolegų. Nuolatiniai priekaištai nervina labiau, nei kokio nepageidaujamo pašnekovo balsas.
Ką gi. Vienas telefonas paslaugiai informuoja, kad praleidau 10 skambučių (visai nedaug – galima išgyventi). Kitas tyli – laimė, kad kai kurie operatoriai neteikia tokios paslaugos.
Spėkite, ką pirmiausia padarau, kai suskaičiuoju praleistus skambučius? Taip, einu paskambinti. Kad išaiškinčiau, jog iš Viduramžių grįžau į XXI amžių.
Paskutinė išvada: mobilusis telefonas – kaip kūno kultūros įskaita pirmame kurse. Kreditų už ją neduodavo, o parašo vis tiek reikėdavo, kitaip įsūdydavo skolą. Kitaip tariant, be mobiliojo telefono lyg ir galima gyventi (bent jau aš ištverčiau), bet kartais jis tiesiog būtinas. Dėl kitų.