Matematikos mokytojų trūkumas mūsų šalies mokyklose, rodos, jau ima siekti kritinę ribą. Visgi, pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentės, Informatikos fakulteto prodekanės Sigitos Urbonienės, tai ne pabaiga – ateityje ši problema tik dar labiau didės ir aštrės.
Matematikos mokytojų trūkumas mūsų šalies mokyklose, rodos, jau ima siekti kritinę ribą. Visgi, pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentės, Informatikos fakulteto prodekanės Sigitos Urbonienės, tai ne pabaiga – ateityje ši problema tik dar labiau didės ir aštrės.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Vyriausybės strateginio analizės centro (STRATA) tyrimų duomenimis, iki 2025-ųjų matematikos mokytojų mūsų mokyklose trūks bent 700.
„Ši liūdna tendencija ypač išryškėja prieš pat vasaros periodą, kai mokyklos pradeda komplektuoti savo personalą naujiems mokslo metams ir mokyklų vadovai kreipiasi į mus su užklausomis dėl ieškomų matematikos mokytojų. Būsimų pedagogų, kurie pilnai išklauso matematikos mokymo modulį ir yra pasirengę būti ne tik matematikais, bet ir dirbti su vaikais mokyklose, per pastaruosius keletą metų paruošta tik apie 30, vadinasi, kasmet – mažiau nei po 10“, – nedžiuginančia statistika dalijasi S. Urbonienė, dirbanti su VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: matematikos krypties studentais.
Paklausta, kokių pokyčių reiktų imtis, kad šių specialistų būtų daugiau, pašnekovė prisiminė vieną eksperimentą, kurio metu 5 skirtingose pasaulio šalyse buvo apklausta 500 pagrindinės mokyklos mokinių: jų paprašyta nupiešti, kaip jie įsivaizduoja matematiką savo darbo vietoje. Daugiau nei pusė mokinių nupiešė suaugusį žmogų, kuris laiko įrėmęs ginklą mokiniams į galvas ir liepia jiems mokytis matematikos, likusioji dalis – išsiblaškiusį žmogų, kuris sprendžia nesudėtingus matematikos uždavinius, ir tą daro dažnu atveju su klaidomis.
„Štai taip vaikai įsivaizduoja matematikus ir matematiką. Manau, kad Lietuvoje, jei atliktume tokį pat eksperimentą, rezultatai būtų panašūs. Tenka pripažinti, kad vaikai mokosi algoritmų, formulių ir taisyklių, tačiau nelabai supranta, kam jiems matematika reikalinga, kur ji taikoma, kokia jos mokymosi prasmė. Juk ir mes, suaugusieji, norime matyti prasmę, kai kažką darome, ką jau kalbėti apie vaikus – nematant prasmės ir nesidomint dėstomu dalyku, formuojasi ydingas uždaras ratas. Vaikams ima rodytis, kad matematika – neįdomi, sunki ir ji yra tarsi savotiškas jų kankinimo įrankis“, – pastebi pašnekovė.
Gaila, kad mokyklose susiformuoja tokie stereotipai
Tai, kad vieni mokiniai matematika nesidomi ir jos nesupranta, o kiti ją myli ir jiems sekasi su ja susidraugauti, didžiąja dalimi, pasak pašnekovės, priklauso nuo dalyką mokančio pedagogo – kiek jis geba mokinius sudominti, pritraukti, motyvuoti, kiek jo paties akys dega meile dėstomai disciplinai.
Būna ir taip, kad, tarkime, pradinėse klasėse matematiką visai neblogai mokęsis moksleivis staiga ima jos nebesuprasti. Matematika yra iš tų mokslų, kuriame, jei tam tikrą dalį praleidai nesimokydamas ar nesuprasdamas, atsiranda spraga ir laikui bėgant ta praraja tik gilėja.
„Kai savo studentų paklausiu, kodėl jie, spręsdami uždavinius ir gavę atsakymus, rėmėsi vienu, o ne kitu metodu, jie dažnai: automatiškai pakeičia savo pasirinkimą, nes galvoja, kad yra neteisūs. Nors aš netvirtinu, nei kad jie teisūs, nei kad neteisūs, tik prašau pakomentuoti savo veiksmus. Tai, kad užduodu jiems klausimą, juos priverčia manyti, kad jie suklydo. Mokantis matematikos normalu klausti, kodėl taip išsprendei, kodėl taip manai? Labai gaila, kad mokyklose susiformuoja tokie stereotipai“, – sako S. Urbonienė.
Būtinos išsamios diskusijos ir konkretūs veiksmai po jų
Nors yra įvairių šalių, iš kurių švietimo srityje galėtume daug ko pasimokyti ir pasisemti jų patirties, visgi S. Urbonienė nebūtų linkusi kažko aklai kopijuoti. Būtina vertinti kontekstą: kas tinka vienoje šalyje, jos kultūroje, nebūtinai tiks kitoje. Juo labiau, kad ugdymo procese greitų pokyčių nebūna – sistema nepasikeičia nei per metus, nei per dvejus ar trejus.
Anot pašnekovės, tai ko reiktų mūsų šalyje, visų pirma yra išsamios diskusijos įvairiais lygmenimis apie matematikos mokymą, o ir konkrečių veiksmų plano sudarymas bei jo įgyvendinimas po diskusijų. Svarbu, kad prie vieno stalo susėstų tiek matematikos mokytojai ekspertai, tiek tiesiogiai su vaikais mokyklose dirbantys pedagogai, tiek universitetų dėstytojai, besispecializuojantys būsimųjų pedagogų ruošime, tiek grynieji matematikai, kurie išmano taikymus, fundamentaliąją matematiką, žino, kaip modifikuoti reikiamus procesus.
Tai, kad dauguma moksleivių nemėgsta matematikos, nėra tik Lietuvos problema. Tai aktualu ir kitose šalyse. S. Urbonienė sako, jog vilties suteikia tai, kad pastaruoju metu matematikos populiarinimui ir kalbėjimui apie jos mokymosi prasmę skiriama vis daugiau dėmesio: mokslininkai rašo knygas ir kalba apie matematiką visuomenei suprantama, patrauklia, populiariąja kalba. Tai vienas iš šaltinių, skatinančių pradėti mylėti matematiką.
„Lietuva yra krepšinio šalis, o krepšininkai turi stiprų fizinį pasirengimą. Jie kasdien daug treniruojasi, atlieka daug šuoliukų ir pritūpimų, kurių varžybų metu jiems galbūt ir neprireiks, tačiau tai padeda jiems tinkamai pasirengti varžyboms, sumažinti traumų riziką, ištvermingai atlaikyti visas intensyvias rungtynes. Panašiai ir su matematika: jei nori modeliuoti, taikyti matematinius metodus ir keliauti į vis sudėtingesnį lygį, turi gebėti išspręsti lygtis, įvaldyti įvairius algoritmus, tai yra žinoti ir suprasti bazines sąvokas, kad nereiktų kaskart iš naujo išradinėti dviračio. Šis pagrindas turėtų būti klojamas mokykloje“, – sako S. Urbonienė.
Negaili kritikos profiliavimo sistemai
Nors pati S. Urbonienė, mokydamasi Jurbarko Naujamiesčio vidurinėje mokykloje (šiuo metu – progimnazija), iki dešimtos klasės buvo pasiryžusi studijuoti mediciną ir tam uoliai ruošėsi, visgi baigusi mokyklą nusprendė rinktis matematiką. Tai, ko gero, buvo ją mokiusios matematikos mokytojos nuopelnas, kuri gebėjo sudominti ir motyvuoti.
Pašnekovė negaili kritikos profiliavimo sistemai: dešimtoje klasėje didelė dalis vaikų dar tvirtai nežino, ką norės veikti ateityje, tad privalomas vienų dalykų pasirinkimas, o kitų atsisakymas užveria duris jų galimybei persigalvoti ir vėliau rinktis kitą studijų kryptį. Profiliavimas būtų atėmęs galimybę ir pačiai S. Urbonienei paskutiniaisiais mokyklos metais vietoje medicinos mokslų pasirinkti matematikos studijas.
„Visų pirma, aš myliu matematiką, – paklausta, kas jau 20 metų skatina ją dirbti su matematikos mokslu, sako pašnekovė. – Antra, dirbdama prodekane, turiu įvairių administracinių funkcijų, taip pat vykdau ir mokslinę tiriamąją veiklą. Iš visų šių veiklų, pedagoginė man yra pati mieliausia širdžiai. Kai matau, kad studentai susidomi, išmoksta, jiems pradeda matematika patikti, tai man yra pats geriausias įvertinimas ir varikliukas, skatinantis tęsti pradėtus darbus“.
