Šiandien mintis, kad norint su kuo nors pasikalbėti telefonu reikėtų eiti iki mieste esančio taksofono, turbūt kelia šypseną, tačiau dar ne taip seniai telefonų būdelės vaidino išties svarbų vaidmenį ir buvo aktyvūs miesto gyvenimo taškai. Lietuvoje daugiau nei šimtmetį trukusi taksofonų era baigėsi pernai, kai Vilniaus autobusų stotyje atliktas paskutinis skambutis. Nepaisant to, telefonų būdelės iš viešosios erdvės visiškai neišnyks ir jau dabar ruošiamasi jų prikėlimui naujam gyvenimui, rašoma pranešime žiniasklaidai.
J. Auškelio nuotr.
Daugiau nei 100 metų trukusi istorija
XIX a. pabaigoje pasaulyje sukurta mokamo viešojo telefono technologija į Lietuvą atkeliavo 1913 m., kai pirmasis taksofonas buvo įrengtas Vilniaus centriniame pašte. Visoje Lietuvoje ši ryšio priemonė ėmė sparčiai plisti ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tuomet taksofonus pradėta įrenginėti paštuose, stotyse, ligoninėse, valstybės įstaigose, gamyklose, gatvėse. Norint jais paskambinti tereikėjo vos keleto monetų, tad taksofonų populiarumas augo.
Po Antrojo pasaulinio karo taksofonų tinklas Lietuvoje buvo toliau aktyviai plečiamas. Tais laikais vietiniai pokalbiai monetiniais taksofonais kainavo dvi, o tarpmiestiniai skambučiai – 15 kapeikų. Visgi tikrasis taksofonų suklestėjimo laikotarpis buvo aštuntasis praėjusios amžiaus dešimtmetis, kai ši ryšio priemonė tapo neatsiejama kasdienio žmonių gyvenimo dalimi.
„Iki 8-ojo dešimtmečio svarbiausia ir skubiausia informacija vis dar buvo perduodama per kitus žmones arba naudojantis laidiniais namų telefonais, tačiau pastarųjų tinklas Lietuvoje dar tik augo. Taksofonai iš pradžių taip pat buvo naudojami tik skubiais atvejais ir buvo įrengiami pagrindinėse viešosiose vietose – centriniuose paštuose, stotyse, ligoninėse, valstybės įstaigose. Vėliau jų atsirado gatvėse ir kai kuriose pramonės gamyklose. Aštuntajame dešimtmetyje gerokai padidėjusį taksofonų poreikį, lėmė besikeičiantys žmonių įpročiai – pokalbiai viešaisiais mokamais telefonais trukdavo vis ilgiau ir vis rečiau apsiribodavo tik trumpos, skubios informacijos perdavimu“, – pasakoja kultūros istorikė Sonata Šulcė.
Poreikį panaikino mobiliosios technologijos
Nepaisant smarkiai išaugusio populiarumo aštuntajame dešimtmetyje, taksofonų tinklo plėtra Lietuvoje savo piką pasiekė gerokai vėliau – XXI a. pradžioje. Iki to laiko ir patys taksofonai spėjo gerokai pasikeisti. Devyniasdešimtųjų pabaigoje Lietuvoje pasirodė pirmieji naujos kartos taksofonai su kortelėmis, tad norint paskambinti nebereikėjo monetų. Dar kiek vėliau į šalį atkeliavo ir pirmieji modernūs mėlyni taksofonai.
Apie 2000-uosius metus visoje Lietuvoje buvo apie 7,5 tūkst. būdelių – daugiausiai per visą taksofonų gyvavimo istoriją. Visgi, vis labiau įsigalint mobiliojo ryšio technologijoms, taksofonų aktualumas mažėjo, tad atitinkamai traukėsi ir jų tinklas. 2018 m. Lietuvoje veikė 989, 2019 m. – 392, 2020 m. – 213 taksofonų. Praėjusių metų pradžioje šalyje dar buvo galima naudotis 99 taksofonais, tačiau iš visų jų bendrai per metus buvo atlikta vos 2000 skambučių. Vidutinė jų trukmė neviršijo 30 sekundžių, o šia ryšio priemone pasinaudodavo vos 1 proc. šalies gyventojų – ir tik kartą ar kelis per metus. Todėl galiausiai praėjusių metų vasarą visi Lietuvoje veikę taksofonai buvo išjungti.
Ieško naujų taksofonų būdelių įveiklinimo būdų
Nors šiandien taksofonai kaip susisiekimo priemonė yra iš esmės nebereikalingi, tačiau jie neabejotinai yra tapę miestų kultūros dalimi, gerai atpažįstamais architektūriniais objektais ir laikmečio simboliais. Dėl to telekomunikacijų bendrovė „Telia“ į viešas erdves planuoja grąžinti 15 taksofonų būdelių. Kokią funkciją jos atliks, priklausys nuo aktyvių ir kūrybingų piliečių.
„Taksofono būdelės neabejotinai yra mūsų kultūros istorijos dalis. Įveiklintos jos gali tapti ir dabarties dalimi. Manau, kad kiekvienos kartos potencialas iš dalies slypi gebėjime interpretuoti ir panaudoti seniau sukurtus dalykus, nebeatliekančius savo pirminės funkcijos. Tad mintis prikelti taksofonų būdeles naujam gyvenimui yra išties sveikintina. Pasaulyje nebenaudojami taksofonai virsta netikėčiausiais objektais – meno kūriniais, pilietinės raiškos priemonėmis, pramogų vietomis. Tikiu, kad įdomių idėjų turės ir lietuviai“, – sako S. Šulcė.