Mes linkę portaluose visus rusakalbius išvadinti komunistais ir paskui dar suversti ant jų kaltę už visas pasaulio bėdas. Kartais komunistais išvadinam sąžiningus žmones, kartais nesąžiningus, kartais šiaip sau, nes nesugalvojam ką daugiau pasakyt. Mes nekenčiam Rusijos, sovietų ir komunistų. Mums tai suprantama ir natūralu. Ir labai patogu. Nežiūrint į tai, kad patys elgiamės kaip patys šlykščiausi tarybiniai žmonės.
Štai vėl įlindau į naujienas ir paskaitinėjęs komentarus radau kaip kažkas, kažką norėjusi pasielgti sąžiningai, išvadino komunistu. Šiaip mes linkę tiek games.lt, tiek kituose portaluose visus rusakalbius išvadinti komunistais ir paskui dar suversti ant jų kaltę už visas pasaulio bėdas. Kartais komunistais mes išvadinam sąžiningus žmones, kartais nesąžiningus, kartais šiaip sau, nes nesugalvojam, ką daugiau pasakyt. Mes nekenčiam Rusijos, sovietų ir komunistų. Mums tai suprantama ir natūralu. Ir labai patogu. Nežiūrint į tai, kad patys elgiamės kaip patys šlykščiausi tarybiniai žmonės.
Mums nelygis mokėti mėnesinį mokestį už mums patinkantį MMO. Mums nelygis susimokėti pinigų už norimą žaidimą. Nelygis eiti į kiną (nors šioje situacijoje padėtis ženkliai gerėja), o juo labiau pirkti patikusio filmo DVD. Sakydamas mums, kalbu bendrai apie tautoje vyraujančias tendencijas. Maža to mes visada pasiruošę „pagaidinti“ visus tuos, kurie perka originalią produkciją. Tokie žmonės grubiai šnekant laikomi arba absoliučiais debilais, neturinčiais kur dėt pinigų, arba asilais, nemokančiais parsisiųst. Ir, tiesą sakant, dėl to man gėda. Ir jau ne pirmi metai.
Pirma kartą tikrą gėdą patyriau prieš trejetą metų, vaikštinėdamas su svečiu iš „Vivendi“ po Kauno Urmo bazę. Tuo metu dar dirbau spaudoje ir buvau šioks toks gidas pasakojantis dėdei iš vakarų kokia žaidimo kultūra Lietuvoje, ką žmonės mėgsta ir aišku kokio lygio mūsuose piratavimas. Kad piratavimas klesti, niekam nebuvo paslaptis. Jis daugiau ar mažiau klesti visur. Tačiau tai nusikalstama veikla ir ji nėra labai atvira. Tuo tarpu mūsuose piratai stumdė „fufliakus“ ant kiekvieno kampo ir jų buvo ko gero net daugiau nei bobučių su čeburekais. Iš pradžių gėdos kažkaip nejutau, prašė parodyti… rodau. Tegu sau žinosi, kokia padėtis.
Vėliau pradėjau jaustis nejaukiai, kadangi visi piratų prekystaliai, kiek jų radom, buvo atviri ir gausiai užgulti įvairaus amžiaus žaidėjų. Kai žmogus iš „Vivendi“ angliškai paklausė kada galima tikėtis „Jurassic Park: Operation Genesis“ pasirodymo (originali versija turėjo pasirodyti prekyboje po poros mėnesių) pardavėjas apgailestaudamas atsakė „Ai hav it nau bat in rusky“ (turiu dabar, bet rusiškai). Kažkaip nejučia išraudau. Stebėdamas nusiminusį žmogaus iš „Vivendi“ veidą ėmiau gailėtis, kad sutikau būti gidu ir susigėdau.
Manęs klausė ar šalyje kas nors daroma, kad piratavimas mažėtų. Prisiminiau istoriją apie kaimyną prekiaujantį piratiniais žaidimais vienoje maisto prekių parduotuvėje. Jis paprasčiausiai mokėjo „algelę“ kažkam iš vietinės policijos nuovados. Jei kokio didesnio reido metu įkliūdavo (taip berods nutiko du sykius) konfiskuodavo jo prekes (kurių kaip taisyklė jis prie savęs laikė mažai, pardavęs 1 diską iš „sandėliuko“ atsinešdavo kitą) ir jis susimokėdavo kažkur kažkam, kad viskas tyliai pasibaigtų. Prekyba nutrukdavo daugiausiai porai dienų. Vėliau reidam intensyvėjant (vis tik tai maisto prekių parduotuvė) jis persikraustė šiek tiek giliau, tad priekyje baterijas parduodanti moteriškė jį įspėdavo apie „įtartinus“ asmenis, jis užrakindavo savo kioskelio grotas ir eidavo namo. Prisiminęs šią istoriją į klausimą, ar kas nors daroma su piratavimu, atsakiau trumpai. Ne. Pasidarė dar labiau gėda.
Vėliau panašią ekskursiją rengiau ir žmonėms iš EA. Dar vėliau, dalyvaudamas susitikime su I. Livingstonu (Eidos) raudonavau klausydamas kaip apvaliojo stalo diskusijose pasakojama apie „Tako“ HDD. Kiekvienas metais „gatvinių piratų“ mažėja ir šiandien jau reikia daugiau ar mažiau žinoti kur jie yra (pažanga), bet kiekvienais metais kažkodėl darosi vis labiau gėda. Kodėl? Ogi todėl, kad šiandien jau nebeliko jokių įrankių kaip švelninti padėtį.
Prieš kelis metus aš pats turėjau nuomonę, kad žaidimai per brangūs, jų pasirinkimas nykus, pirkti internetu ypač sudėtinga. Taip buvo prieš keletą metų ir tai buvo argumentacija kalbant su užsienio svečiais. Beje… Jie ją suprato ir tam tikra prasme mus pateisino. Šiandien… Šiandien parduotuvėse apstu žaidimų. Aišku, visko ko širdis geidžia gal ir nerasi, tačiau absoliuti dauguma hitų pasirodo lentynose. Jų kainos įvairios, kai kurie žaidimai praėjus kuriam laikui pinga kelis sykius.
Užvakar nusipirkau visą „Prince of Persia“ trilogiją. Originalioje pakuotėje 3 DVD diskai – 3 originalios žaidimo dalys. Kainavo 59,99 Lt. Čia ką, kosminiai pinigai? Visi tris žaidimai išties puikūs. Tokių pavyzdžių apstu. „Bestseller“ serijoje kai kurie žaidimai jau pasirodo nė pusmečiui nepraėjus, EA pradėjo aktyviai leisti savo „classic“ ir „deluxe“ versijas parduodami 2–3–4 senesnius žaidimus už vieno kainą. Nepamirškime ir „Akelotės“ ir jų žaidimų nuo 9,99 iki 59,99 Lt. Aišku pasipils tuntas komentarų, kad jie leidžia mėšlą, tačiau taip buvo prieš keletą metų. Šiandien tiek jie, tiek „Marikonas“ atveža naujų AAA klasės žaidimų ir jų kainos nesikandžioja.
Prisiminkime vien tai, kad prieš keletą metų kai siųstis žaidimus nebuvo taip paprasta (o ir internetas dar buvo ganėtinai retas) mes mokėdavome 12–15 litų už piratinį diską. Žaidimas iš 4 CD tada kainavo daugiau nei šiandien naujas žaidimas įrašytas į DVD. Ir nieko. Pirkome. Visi tik ir kalba, kad mūsų pragyvenimo lygis kyla, tačiau šiandien sumokėti už originalų žaidimą tiek, kiek prieš 5 metus mokėjome už piratinį, mes nesugebame. Man gėda už mus.
Didžiausia gėda, kad mūsų interneto tiekėjai (tampantys kabelius į miegamuosius rajonus) klientų ieško ne siūlydami patikimą aptarnavimą, stabilią greitaveiką, greitą reakciją į gedimus. Jie mums nesiūlo natūralių dalykų simbolizuojančių „pagarbą ir rūpestį klientu“. Jie paprasčiausiai lenktyniauja. Pas ką didesnis tinkle kabantis HDD prigrūstas piratinio „softo“ ir kino. Kuris turi geriau veikiančią ir daugiau vartotojų turinčią „torrentų“ programą. Kažkoks absurdas.
Nežiūrint į tai, mes (klientai) kaip banda avinų einam ten, kur vogto gėrio daugiau, o ten nuėję, noriai dalinamės tuo, ką pavogėm patys. Turėti daug vogto „stuffo“ tai jau prestižo reikalas. Vėlgi, tai nevyksta „oficialiai“, tačiau tuo pat metu tai yra visiškai atvira ir visi apie tai žino. Be abejonės, apie tai žino ir tie, kas turėtų ginti autorių teises, tačiau artimiausius keletą metų jie dar kovos su Grūto parku.
Mums tai natūralu. Kai papasakoji apie tai žaidimų pramonės atstovui iš užsienio, jie paprasčiausiai atsisako tuo tikėti. Na taip, juk jie atvyksta į šalį, kurioje visi laikome save labai svarbiais ir išsivysčiusiais Europiečiais. Išdidžiai vadiname savo šalį Europos centru ir nepraleidžiam progos pasityčioti iš trečiųjų šalių ar artimiausių savo kaimynų (nesvarbu iš kurios jie pusės). Galų gale, mes jau net trijuose miestuose turime po Akropolį! Ir dar keletą dangoraižių. Mes jaučiamės Europiečiais ir nepraleidžiam progos tai pabrėžti. Tačiau elgiamės toli gražu ne taip.
Aišku. Mes visada galim pradėti teisintis. Ir mūsų pasiteisinimai paprastai būna tokie, kad nori nenori prisimenu tai, nuo ko ir pradėjau savo rašliavą. Komunizmą. Mes sakome „kodėl aš toks vargšas ir turiu mokėti už žaidimą kompanijai kuri varto milijonus?“, o juk tai taip primena revoliucines idėjas apie „buržujus“.
Kita vertus, naftos ir tabako kompanijos irgi varto milijonus. Bet rūkantis trylikametis ar vos 18-os sulaukęs vairuotojas pilantis kurą į savo 10-ies metų, 3 litrus šimtui kilų ryjantį, „golfą“ yra kasdienis vaizdelis. Kompanijos varto milijonus, naftos ir tabako kainos irgi ne iš mažųjų, bet kažkodėl noriai mokam litus. Nevagiam, nes bijom, kad pagaus? Tai jau primena primatus gyvenančius vadovaujantis instinktais „jei skauda vadinas negalima“.
Klausimas tada, kam mums duotas mąstymas? Kitas pasiteisinimas „neperku nes neturiu pinigų, o žaisti noriu“. O kuris iš jūsų nenorėtų naujo „Aston Martin“, nuosavo namo su baseinu ir kokteilius nešiojančiomis patarnautojomis? Ko gero visi norėtume. Visi norėtų ir naujų džinsų iš „Armani“, galingo fotoaparato ar naujo mobilaus telefono. Didžiausi padugnės šioje vietoje sugeba ir apsivogti, bet didžioji dauguma pasitenkina sena „Canon“ muiline, „Nokia“ gauta už litą su operatoriaus sutartim ir džinsais iš „Maksimos“.
Kodėl gyvenime nešiojame ir valgome ką turime, perkame senus automobilius ir dėvėta aparatūrą ir laikome tai normaliu dalyku, tačiau kai kalba pakrypstą apie kiną, žaidimus ar programinę įrangą, nesusimastydami pradedam vogti? Jei vadovautumėmės savo kasdienybe, žaistume tai, ką įperkame, naudotumėmės „dėvėtais“ žaidimais arba lauktume pigaus leidimo (dažniausiai tam pakanka pusmečio, daugiausiai metų). Bet taip nedarome. Mes paprastų paprasčiausiai pasivagiam. Man gėda už mus.
Beje, pats šlykščiausias pasiteisinimas „Visi siunčiasi tai ir aš siunčiuos“. Mes ką, avinai, kad ganomės bandomis? Na, jei galite sau pripažinti, kad mažai kuo skiriatės nuo gyvulio auginamo pietums, tai jau problema.
Kaip ir rašydamas bet kurį tekstą iš serijos „pamąstymai raštu“, taip ir dabar nelabai tikiuosi, kad bus daug įsiklausiusių žmonių. Čia dar vienas mūsų, tik jau bendravimo, ypatumas. Mes nelabai linkę klausyti (skaityti) ką sako kiti. Vis tik, jei jau perskaitėte iki galo, mano siūlymas būtų susimastyti ir pabandyti, bent jau dalinai pasikeisti (sumokėkime, bent už tai kas mus nudžiugino, paliko įspūdį ar tiesiog labai patiko). Esame žmonės (o ne banda) ir trokštame būti Europiečiais, norime būti gerbiami kitų Europiečių.
Iš žaidimų kūrėjų reikalaujame geresnių kainų savo šalyje ir viso įmanomo aptarnavimo. Mes norime, kad Lietuvą įtrauktų į „XBox Live!“ ir „Playstation Network“ tarnybas. Mes norime konkursų, nuolaidų ir žaidimų pristatymų kaip ten… vakaruose. Bet ar mes ką nors darome dėl to? Ar bent kiek prisidedame prie savo norų išsipildymo? Nejaugi tikrai naiviai manome, kad kažkas varginsis investuoti ir taikytis prie rinkos, kurioje naujausių hitų parduodamos vienetinės kopijos nors juos žaidžia kone kas antras žaidėjas? Pripažinkime, niekam mes neįdomūs. Ir tai mus siutina. Bet ar darom ką nors, kad taptume įdomesni?
