Europa išgyvena energijos kainų šoką, kurį lėmė daugelis veiksnių. Svarbu panagrinėti, ar kai kurių aplinkybių yra įmanoma išvengti ir užkirsti kelią tolesniam neapibrėžtumo augimui energetikos sektoriuje, kuris galiausiai lemia bendro kainų lygio augimą.
Europa išgyvena energijos kainų šoką, kurį lėmė daugelis veiksnių. Svarbu panagrinėti, ar kai kurių aplinkybių yra įmanoma išvengti ir užkirsti kelią tolesniam neapibrėžtumo augimui energetikos sektoriuje, kuris galiausiai lemia bendro kainų lygio augimą. Pats kainų augimas savaime nėra nei geras, nei blogas reiškinys, tačiau gali atsirasti konkurencinių pranašumų skirtumai tarp įvairių regionų, jei energijos kainos sistemingai skiriasi tarp tų regionų ilguoju laikotarpiu ir jie konkuruoja gamindami tuos pačius produktus. Šiuo atveju galime paminėti trąšų gamybos atvejį.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kaip ir kiekvienoje prekių rinkoje, energijos kainas lemia pasiūlos ir paklausos santykis. Paklausos požiūriu pastarieji dešimtmečiai Europos Sąjungai galėjo būti palankūs, nes mažėjo energijos poreikis. Pavyzdžiui, ES 28 valstybių sunaudojamas naftos kiekis (bendroji pasiūla) 2010–2017 m. sumažėjo nuo 574 mln. tonų naftos ekvivalentu (tne) iki 526 mln. tne, o gamtinių dujų – nuo 448 mln. tne iki 379 mln. tne. Atrodytų, kad tokie pokyčiai turėtų skatinti energijos išteklių tiekėjų (trečiųjų valstybių) konkurenciją dėl ES rinkos. Tokių pokyčių akivaizdoje vyko Nord Stream I ir II statybos. Suprantama, kad dujotiekiais ir naftotiekiais tiekiamų produktų kaštai yra mažesni nei gabenamų jūra. Tačiau ilguoju laikotarpiu per didelis prisirišimas prie vieno šaltinio (Rusijos) peraugo į įvairias energetinio šantažo formas ir didelius kainų svyravimus 2021–2022 m.
ES priklausomybė nuo importuojamos energijos augo 1990–2008 m., kai buvo pasiekta 58,4 proc. priklausomybė (importuojamo ir reikalingo energijos kiekio santykis). 2008–2013 m. priklausomybė sumažėjo iki 54 proc., tačiau vėliau vėl pradėjo augti ir 2020 m. pasiekė 58 proc. Tai rodo, kad nebuvo užtrintas energetinės nepriklausomybės įgyvendinimas mažėjant energijos poreikiui. Tą lėmė ekonominės ir politinės priežastys.
Energijos pasiūloje taip pat vyko reikšmingi pokyčiai. ES buvo atsisakoma atominės energetikos. Esant žemoms gamtinių dujų kainoms, toks žingsnis galėjo atrodyti naudingas ekonominiu požiūriu. Vis dėlto kritiniais atvejais apsirūpinimas strateginiais ištekliais tampa ypač svarbus ir energijos šaltinių kainos gali gana greitai pasikeisti. Net ir neuždarant atominių elektrinių yra svarbu užtikrinti, kad būtų diversifikuojami urano ar plutonio šaltiniai. Šiuo metu ES yra įtraukusi atominę energiją (ir gamtines dujas) į taksonomiją kaip tvarios energijos šaltinius. Tai leidžia plėtoti šią energetikos šaką naudojantis ES parama. Mažoms valstybėms šiuo metu gali būti aktualūs mažieji atominiai reaktoriai, kurie galėtų sumažinti energetinę priklausomybę ir nesudarytų perteklinių generavimo pajėgumų.
Vienintelė energijos rūšis, kurios suvartojimo apimtys ES 2010–2017 m. padidėjo, yra atsinaujinantys energijos ištekliai. Didėjantys atsinaujinančios energijos pajėgumai leidžia sumažinti energetinę priklausomybę, tačiau jie reikalauja technologinių ir vadybinių sprendimų. Lietuvoje veikia hidroakumuliacinė elektrinė, kurios pajėgumų didinimas būtų naudingas atsinaujinančios energetikos plėtrai. Be to, gyventojams skirtos paramos priemonės (pvz., išlaidų atsinaujinančios energijos gamybos įrenginiams kompensavimas) taip pat yra gana veiksmingos, tačiau jomis visų pirma naudojasi labiau energetikos problemomis besidomintys gyventojai. Padidinus tokių priemonių taikymo aprėptį būtų galima mažiau dėmesio skirti energetikos kainų kompensavimui.
Siekiant užtikrinti atsinaujinančios energetikos plėtrą reikalinga elektros tinklo plėtra ir gaminančių energijos vartotojų įtrauktis. Šie pokyčiai turi vykti tiek Lietuvoje, tiek kartu su kitomis valstybėmis didinant tarptautinių jungčių pajėgumus. Beje, vis dar lieka neišspręstas BRELL klausimas. Šiemet naujienų portaluose matėme daug „skandalingų“ tyrimų apie elektros energijos kainas ir tokių įmonių kaip „Litgrid“ ar „Ignitis grupė“ veiklą. Pavyzdžiui, dėl perkrovos pajamos buvo vadinamos įmonės pelnu. Taip pat galima rasti priekaištų, kad šios pajamos nebuvo skirtos vartotojams (elektros kainų kompensavimui), o panaudojamos elektros tinklo plėtrai. Būtent elektros tinklo plėtra ir leistų išvengti elektros kainų svyravimų ateityje. Tokiems ilgalaikiams projektams reikalinga politinė valia. Neabejotina, kad minėtiems projektams priešintis visais būdais skatins tokios valstybės, kurios siekia parduoti savo turimus iškastinio kuro išteklius. Šiuo atveju labai svarbus yra visuomenės sąmoningumas ir atsparumas.
Net ir sėkmingai padidinus atsinaujinančių energijos išteklių „svorį“ energijos išteklių struktūroje svarbu užtikrinti vietos gamintojų apsaugą. Dėl to ES priėmė Anglies sienų nustatymo mechanizmą, kuris numato mokesčių už anglies dvideginio emisijas taikymą į ES importuojamiems gaminiams. Tai leis apsaugoti ES rinką nuo pigius iškastinius energijos šaltinius naudojančių gamintojų kainos konkurencijos. Vis dėlto ES gamintojai negalės konkuruoti kainomis už ES ribų (kalbant tik apie energijos kaštus). Tačiau tikėtina, kad ilguoju laikotarpiu atsinaujinančios energijos kainos taps konkurencingesnės ir šiuo metu aktualios energijos išteklių kainos nebekels galvos skausmo gamintojams ir vartotojams.
VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto prof. Tomo Baležen čio komentaras
