Kokia bus mokykla 2050 metais?

Kokia mokykla bus 2050-aisiais? Grįsta rinkos dėsniais ar individualizuotu mokymu? Mokys tradicinis mokytojas ar jį pakeis holograma? Ugdymas vyks lietuvių ar užsienio kalba? Lietuvos mokslininkai, remdamiesi apklausomis, sustygavo keturis scenarijus, kaip galėtų keistis mokykla mūsų šalyje.

Dominuojantis kūrybiškumas, mokyklų pasitelkiami mokslininkai ir dėl informacinių kompetencijų stygiaus atleidžiami mokytojai? Namų mokymas ir mokymasis socialiniuose burbuluose? Nesaugumo (pandemijų ar karo) suformuotos virtualios mokyklos, pamokos užsienio kalba? Dominuojančios informacinės technologijos ir mokytojus galimai pakeisiančios hologramos?

„Robotizacija, dirbtinis intelektas, informacinės technologijos turbūt dominuos mokykloje. Tuomet mokytoju galės būti jaunas žmogus, kuris spėja su technologijomis ir padeda siekti jaunuoliams kompetencijų. Bet vargu ar jis bus tas autoritetas, kuris turimas galvoje, kai kalbama apie 2025 metus“, – kalbėjo scenarijus kūrusių mokslininkų grupės vadovė Vilniaus universiteto profesorė Lilija Duoblienė.

Su L. Duobliene dirbo mokslininkai Simona Kontrimienė, Justina Garbauskaitė-Jakimovska, Jogaila Vaitekaitis.

Savo darbą, kuris kol kas vadinamas projektu, jie dar tobulins. Mokslininkų įžvalgos pristatytos per „Consilium educationis“ seminarą „Lietuvos bendrojo ugdymo mokykla 2050 metais: galimi išsipildymai ir ekspertų norai“, kurį moderavo profesorė Vilija Targamadzė.

– Kuo mokykla 2050-aisiais skirsis nuo šiandieninės? – LRT.lt paklausė L. Duoblienės.

– Atsakyti vienareikšmiškai labai sunku. Viskas priklausys nuo situacijos, nuo to, kokia bus lokali, kokia bus globali padėtis, kaip pasiskirstys, susidėlios politinės jėgos. Jei mes tęsime dabartinį kursą, tuomet, man atrodo, mokykla įvairės, kitaip tariant, bus justi įtampa tarp to, kad norima alternatyvų, skirtingų, įdomių, progresyvių mokyklų ir siekio gyventi pagal standartą – globalų, europinį, spaudimo vykdyti reikalavimus, įsipareigojimus.

Bet įsivaizduoju, kad, nepaisant visų ribojimų, tos jėgos, kuri norės dirbti kitaip – alternatyviai, savaip, įdomiai, motyvuotai, rasis vis daugiau. Tad galime matyti mokyklų pasiskirstymą pagal interesus, įsitikinimus, galbūt netgi tėvų pajėgumą mokėti už mokslą, galime turėti didesnę įvairovę, nei kad dabar yra.

– Užsiminėte, kad priklausytų ir nuo tėvų pajėgumo mokėti. Vadinasi, išliktų valstybinių, nemokamų, ir mokamų mokyklų sistema?

– Mūsų tyrimas parodė, kad dauguma mano, kad mokykla liks valstybinė. Privatus sektorius nedominuos. Galbūt pagal tą scenarijų, kuris orientuotas į rinką, būtų daugiau privačių iniciatyvų. Bet iš esmės visi respondentai mano, kad valstybinė mokykla išlaikys savo statusą. Nebent galime tikėtis, kad prasidės didesnės derybos tarp privačiojo ir valstybinio sektoriaus.

– Grįžkime atgal, į mūsų atkurtos nepriklausomybės pradžią. Tuomet aiškiai linkome prie tautinės mokyklos. Kiek mes 2050-aisiais mokykloje galimai išsaugosime tautiškumą, lietuvių kalbą?

– Pagal vieną iš scenarijų, kuris labiau orientuotas į rinką, lietuvių kalbos praktiškai neliktų, dominuotų užsienio kalba, nes būtų norima eiti į tarptautinę rinką, klausytis paskaitų virtualiai, pasitelkti pasaulio mokytojus, bendrauti su geriausiomis pasaulio mokyklomis, tad reikėtų sustiprinti gebėjimus kalbėti užsienio kalba. Tada, žinoma, silptų lietuvių kalba.

Jei žiūrėtume į antrąjį, atskirčių scenarijų, tai akivaizdu, kad kurtųsi nacionalinės ar net nacionalistinės oazės, jos stipriai puoselėtų kalbą ir, matyt, valstybė padėtų tai daryti. Bet puikiai suprantame, kad valstybė, norėdama įsilieti į tarpvalstybinę konkurenciją Europoje ir pasaulyje, prisiimtų tuos iššūkius ir vis didesnį dėmesį skirtų jaunuolio globalioms kompetencijoms, kad jis atitiktų tarptautinį standartą.

Žinoma, nelygu, kokia bus mūsų valdžia – labiau konservatoriška, labiau socialdemokratiška, kairioji ar dešinioji, nuo to taip pat labai priklausys. Matome, kad pasaulyje stiprėja dešiniosios jėgos, su nacionalizmu susijusios jėgos. Tad automatiškai ir dėmesys nacionaliniam tapatumui didėtų, juoba kad šiandien didėja ir dėmesys nacionaliniam saugumui. Tad gali ir taip pasvirti, kad prioritetas bus nacionalinis identitetas, saugumas, kalba, vertybės.

Gali būti ir priešingas scenarijus, kad mokykla neišsilaikys lokalioje erdvėje ir pasiduos didesniam tarptautinimui – tokių didelių organizacijų, kaip Pasaulio Bankas, UNESCO, EBPO, skatinimams dalyvauti globalioje erdvėje.

– Kalbėjote apie užsienio kalbos dominavimą, jei apsistotume prie vieno iš keturių scenarijų. O ar atlikdami tyrimą svarstėte, kokia tai galėtų būti užsienio kalba?

– Mes tokio klausimo nekėlėme. Šiuo metu aišku, kad anglų kalba yra dominuojanti. Tiesą pasakius, nesuprantu, iš kur tiek baimių ir pavojų kyla dėl kalbos. Tarkime, suomiai, kurie mums atrodo kaip pavyzdys, kaip modernios, į vaiką orientuotos mokyklos pavyzdys, vyresnėse klasėse kai kuriuos kursus turi tik anglų kalba. Jiems tai netrukdo išlaikyti nacionalinį tapatumą ir būti moderniems. Nežinau, kodėl mes to nesugebame suderinti.

Minėjote tautinę mokyklą. Išties Meilė Lukšienė labai gražiai siūlė sujungti tautinį branduolį, bet neužsidaryti, atsiverti pasauliui ir inovacijoms. Bet, užuot bandę išlaikyti dermę, mes traukiame antklodę į vieną ar į kitą pusę. Atrodytų, kad, į vieną pusę patraukus, kita pusė labai nukentėtų. Bet juk yra praktikų, kai nenukenčia. Gal mes per mažai pasidomime, kaip kitos valstybės susidoroja su tomis problemomis.

– Paminėjote profesorę M. Lukšienę. Tai, kad minite jos vardą ir pavardę kalbėdama apie 2050-uosius, rodo, kad ji savo požiūriu peršoko nuo nepriklausomybės užuomazgų iki tolimos ateities?

– Taip. Mes neturime bijoti kartais sugrįžti atgal, nes ten būna unikalių įžvalgų.

Tarkime, domėjausi suomių mokykla, kuri yra įdomi ir garsėjanti savo laimėjimais. Jie kaip modelį sau pasiėmė praėjusio šimtmečio prancūzų pedagogo Célestino Freinet metodiką.

Jo mokykla buvo garsi, vėliau pamiršta, ir staiga suomiai ją atgaivina. Jos mokymas grįstas praktika, patyriminiu ugdymu, kūryba. Suomiai nebijo išsitraukti 70–80 metų senumo pedagogikos, netgi ne savo šalies, ir ją apdoroję pritaikyti, išplėtoti.

O kodėl mes, jei turime unikalią profesorę M. Lukšienę, negalime jos idėjomis pasinaudoti, nors prabėgo trisdešimt metų. Juk vizionieriškos įžvalgos galioja ir 50 metų, ir ilgiau.

– Kadaise klausiau diskusijos, kur vizionieriai aptarė, kokie bus darbuotojai 2050-aisiais. Ten buvo pabrėžiama, kad tuometės kartos dirbs, tik jei jaus prasmę, jei joms nebus nuobodu. Ar paralelę įžvelgtumėte ir mokykloje?

– Ketvirtasis scenarijus – individualių prasmių mokykla – ir yra orientuotas į tai. Vaikas, jaunuolis, jaunuolė turi jausti džiaugsmą mokydamiesi, o ne galvoti apie rezultatus. Šiame scenarijuje mums pristigo bendruomeniškumo, jame daugiausia kalbama apie individualią pažangą individualiu, ramiu, lėtu, netgi meditatyviu ritmu.

Tiesa, nemanau, kad tai galėtų apimti visą Lietuvą, mat dalis Lietuvos yra orientuota į konkurenciją. Yra aktyvių, norinčių konkuruoti jaunuolių, jiems patinka varžytis, siekti karjeros, rezultatų. Kita dalis vaikų yra ramesni, jautresni, orientuoti į kūrybiškumą, tad jiems tas modelis netiktų. Būtų logiška, kad ir vieni, ir kiti rastų sau vietą. Ne visi juk gali būti lyderiai. Ne visi tam sukurti, dalis sukurti ramiai, prasmingai gyventi, ką nors kurti.

Užsienio literatūroje netgi rašoma, kad kartais reikia mokyti, kaip pralaimėti, kaip būti nesėkmingam, kaip elgtis, kai nepasiseka, kad nereikia graužti savęs, nėra privalu būti sėkmingam, labiausiai matomam, labiausiai geidžiamam, reikia gyventi pagal savo prigimtį. Man šito trūksta mūsų dokumentuose, tiesą sakant, tokio sveiko požiūrio į normalų žmogaus gyvenimą, be didžiųjų varžytuvių. Galbūt ir psichologai apie tai turėtų išsakyti savo požiūrį.

– Kai kalbama apie darbo rinkos ateities vizijas, pabrėžiama, kad kai kurių profesijų ateityje tiesiog neliks. Mokytojui lemta visuomet išlikti?

– Taip. Tyrimas rodo, kad mokytojo profesija išliks. Bet mokytojo funkcija bus truputėlį kita. Bent keliuose scenarijuose mokytojas yra labiau technologijų valdytojas. Technologijų, kurios padeda administruoti mokyklos darbą. Truputį liūdnai skamba, kad tai labiau robotas nei mokytojas.

Taip yra ne visuose scenarijuose, kituose labiau vertinama komunikacinė kompetencija, kūrybinė kompetencija, bet visur pirmiausia pabrėžiama, kad mokytojas turi turėti aukštą informacinių technologijų kompetenciją. Ir čia gali kilti įtampa, kad jei mokytojas to neturės, jis nebebus mokytojas, jis tiesiog bus šalinamas iš mokyklos kaip nepakankamai kompetentingas.

Robotizacija, dirbtinis intelektas, informacinės technologijos turbūt dominuos mokykloje. Tuomet mokytoju galės būti jaunas žmogus, kuris spėja su technologijomis ir padeda siekti jaunuoliams kompetencijų. Bet vargu ar jis bus tas autoritetas, kuris turimas galvoje, kai kalbama apie 2025 metus. Manau, kad nei 2025, nei 2030, nei 2050 metais tokio autoriteto, apie kurį mes svajojome, nebus. Jis bus kitoks, su kitokiomis funkcijomis, kitokiomis kompetencijomis.

Įdomu ir tai, kad tyrimas parodė, kad vietoj mokytojo į mokyklą bus kviečiamas mokslininkas, universiteto dėstytojas, ekspertas specialistas – ekonomistas, neuromokslininkas. Manau, kad tai būtų pažangus, modernus, inovatyvus, sveikintinas dalykas. Galima tikėtis mokytojo ir įvairių specialistų, kurie gali padėti, kooperacijos.

Pirmasis scenarijus – ekorūpesčio mokykla

Sociokultūrinis kontekstas. Mokykla taps atvira pokyčiams ir naujovėms, ypač susidūrus su krizėmis – klimato kaita, epidemija, netoliese vykstančiu karu. Bus orientuojamasi į mokyklos bendruomenės sutelktumą, bendrą kritinių situacijų sprendimą. Alternatyvų paieškos ir išbandymai. Tinklinis bendradarbiavimas.

Ekoklausimas bus dominuojantis, visus suvienijantis. Šalia socialinio teisingumo įsivyraus ekoteisingumas. Virtualūs užsiėmimai gana dažni taupant degalus ir galvojant apie gamtą, aplinką, žemę, ne tik žmogų. Natūralus bendravimas labai vertinamas.

IT praktikuojama kaip priemonė darnai ir tvarumui užtikrinti. Mažina atskirtį. Daugėja skaitmeninio turinio. Praktikuojamas piliečių mokslas, didinantis mokinių smalsumą.

Erdvė ir laikas. Mokomasi praktiniu ir virtualiu būdu, mokykla išlieka kaip fizinė erdvė, bet daugėja užsiėmimų miškuose, laukuose, soduose ir gamyklose, muziejuose. Mokyklos pastatas apsaugo nuo kataklizmų.

Ugdymo turinys orientuotas į klimato kaitą, pasitelkiamos universitetų generuojamos naujausios idėjos ir žinios. Dominuoja kritiškumas ir kūrybiškumas, sveikos gyvensenos ir komunikacijos kompetencija. Daug komunikuojama socialiniuose tinkluose dalijantis atradimais. Svarbi įvairių grupių įtrauktis per ugdymo turinį. Orientuojamasi į sveiką gyvenseną ir tuometes aktualijas. Stiprėja dėmesys nacionaliniam saugumui. Pažanga įsivertinama individualiai per savo darbų aplanką. Žinios konstruojamos.

Neformalusis ugdymas pripažįstamas kaip teikiantis inovatyvias mokymo alternatyvas. Formalusis ir neformalusis sektorius suartėja.

Mokinių ir mokytojų santykiai ir komunikacija. Takoskyra mažėja, nes veikiama dėl bendros idėjos. Mokiniai dalyvauja aktyvistų judėjime ir siekia įtraukti mokytojus.

Įtampa. Mokytojai patiria spaudimą iš mokinių dėl klimato kaitos ir didesnio mokytojų įtraukimo. Priešinamasi IT dominavimui, jei IT varžys mokyklų savarankiškumą ir jei mokytojus ims atleisti dėl IT kompetencijos stokos.

Antrasis scenarijus – atskirčių mokykla

Sociokultūrinis kontekstas. Daugėja imigrantų, jie buriasi pagal tapatybę ir įsitikinimus. Kuriasi atskiros skirtingų kultūrų migrantų mokyklos arba multikultūrinės migrantų mokyklos. Didėja socialinė atskirtis, o su ja ir mokyklų pagal tėvų socialinį pajėgumą skirtumai. Kai kurios šeimos pereina prie namų mokymosi. Bendruomenės užsidaro socialiniuose burbuluose pagal socialinį, įsitikinimų ar kultūrinį kriterijų.

Ekoklausimas sprendžiamas kiekvienos grupės individualiai, visuotinai ekologija mažai kam rūpi. Tai dažnu atveju suprantama kaip mados reikalas ir būdas gauti finansavimą.

IT maksimaliai įsigali ir dominuoja. Ugdymo proceso dehumanizavimas. Pamokos įrašomos ir lengvai pasiekiamos šimtams, tačiau jomis dalijamasi bendruomenėse ar mokyklų grupėse jas buriant pagal įsitikinimus. IT dominavimas žemiausiu lygiu, taikant elementarias operacijas – dalintis, skleisti informaciją ir pan. Tik elitinėse mokyklose naudojamos moderniausios IT programos.

Erdvė ir laikas. Mokomasi daugiausia virtualiai, nors vyksta užsiėmimai ir realiai, jei atskirų bendruomenių mokyklos mažiau technologizuotos. Kai kurių kultūrinių grupių vaikai mokosi namuose. Ugdymo turinys skaitmenizuotas, tradicinis, mokomasi klasikinių mokomųjų dalykų, ugdymo turinys koreguojamas pagal mokyklos profilį ar mokykloje susibūrusias atskiras grupes. Jis veikiamas socialiniuose burbuluose skleidžiamų teorijų, kurios gali būti artimos nepamatuotai informacijai ar sąmokslo teorijoms.

Neformalusis ugdymas integruojamas į formalųjį rezervuotai, vengiant didelių inovacijų.

Mokytojo ir mokinio santykiai ir komunikacija. Dėl technologijų mažės tarpmokyklinis bendravimas (išskyrus savo burbulus), taip pat bendravimas tarp mokytojo ir mokinio. Mokytojai gali būti atleidžiami dėl to, kad neatitinka mokyklų profilio ar negeba valdyti turinio tinkamu būdu. Valstybinis sektorius dominuoja ir kontroliuoja procesą panaudodamas IT.

Įtampa. Mokytojai su mokiniais priešinasi „negyvam“ mokymo(si) būdui.

Trečiasis scenarijus – mokykla rinkos poreikiams

Sociokultūrinis kontekstas. Mokykla keisis pagal laisvosios rinkos poreikį, orientuosis į svarbių problemų sprendimą, ypač modernias tendencijas – pereiti prie ugdymo turinio vaizdumo, įtraukti į ugdymo turinį ne tik žmogų, bet ir technologijas ir gyvūnus. Mokykla bus atvira įvairioms kultūrinėms patirtims. Tolerancija ir įtrauktis stiprėja, jei rodomas pakankamas dėmesys aukštiems ekonomikos ir mokyklos siekiniams. Mokyklų privatus tinklas stiprėja, didelis ryšys su ekonomika. Per STEM ugdymą turinyje atsiras didesnis dėmesys ekologijai, be to, ekologijos srities finansavimas taip pat didins interesą ekoproblematikai. Riba tarp to, ar tai bus rimtas ugdymo problemų sprendimas, ar pinigų panaudojimas, išsitrins.

IT panaudojimas stiprės, mokykla bus daugiausia virtuali dėl dažnėjančių nesaugumo (pandemija, karas) problemų. IT stiprinimas padės mažinti atskirtį. Fizinis mokymasis taps retas. IT leis smarkiai kontroliuoti mokinių judėjimą / pasirinkimus ir tam tikra prasme IT jau bus nevaldomas žmogaus. IT leis bendradarbiauti su viso pasaulio mokyklomis, mokytis jų patirties ir dalytis sava patirtimi.

Erdvė. Mokymasis vyksta visur: mokykloje, virtualiai kitose erdvėse. Mokymasis hibridinis, mokinys pats pasirenka erdvę. Į mokymosi procesą įtraukiami įvairūs ugdymo veikėjai (kitų specialybių profesionalai, mokslininkai ar ekonomistai) ir priimamos jų siūlomos mokymosi sąlygos. Atsiskaitymai, rezultatas, pasiekimai yra svarbesni nei erdvė ir laikas, pastarieji gali būti lanksčiai pakeičiami.

Neformalusis ugdymas vertinamas ir įtraukiamas dėl savo atvirumo inovacijoms, ribos tarp formaliojo ir neformaliojo ugdymo nyksta.

Ugdymo turinys – tarpdisciplininis, transdisciplininis – laisvai pasirenkamas, vizualizuotas. 50 proc. privalomas ir 50 proc. pasirenkamas. Formos ir būdai laisvai pasirenkami, daug projektinio mokymosi, problemų sprendimo. Dėmesys neuromokslų inovacijoms. IT kompetencija itin svarbi. Siekiama rezultatyvumo. Mokyklose dėstoma užsienio kalba.

Mokytojų ir mokinių santykiai ir komunikacija. Virtualus bendravimas dominuoja, svarbu ne dalykinis grynumas, kurio galima išmokti iš kitų šaltinių, o tarpdisciplininės jungtys ir inovacijos, įtraukiami į ugdymo procesą įvairūs kiti profesionalai, kad padėtų mokytojui. Siekdami pamokos įtaigumo mokytojai mokosi retorikos.

Įtampa. Rezultatai nustelbia procesą, mažiau sėkmingi mokiniai patiria įtampą.

Ketvirtasis scenarijus – individualių prasmių mokykla

Sociokultūrinis kontekstas. Mokykla kaip multifunkcinis centras. Joje vertinamos įvairios kompetencijos, įgyjamos mokykloje ar atskiruose centruose („hub“), įskaitomi kitur įgyti sertifikatai. Dabartinė gyva mokykla tampa alternatyvi, nes tokių mokyklų nėra, dabarties mokyklos tampa egzotika, prabanga. O būsima mokykla tampa tradicinė, administruojanti mokinių mokymąsi savitu tempu ir būdu.

Ekoklausimas mažai rūpi, nebent savisaugai ir asmeninei sveikatai.

IT dominuoja, naudojamos administruoti ir individualizuoto mokymosi kontrolei. Mokytojus daugeliu atvejų pakeičia dirbtinis intelektas.

Laikas ir erdvė. Yra vienas centrinis pastatas, skirtas ugdymui administruoti, o visa kita vyksta virtualiai arba centruose. Mokykla didelė, bet pagal individualius pasirinkimus buriasi mažos laikinos grupės, erdvės keičiamos, sienos lengvai stumdomos. Laiko klausimas nesvarbus: nei mokslo metų skaičiaus, nei klasių skaičiaus atestatui gauti nepaisoma, mokomasi blokais, kurie įskaitomi pagal nustatytą pasiekimų lygį.

Ugdymo turinys. Orientuojamasi į modulinį mokymąsi, galima rinktis ir individualizuoti turinį, ieškoma prasmės, gero ir malonaus jausmo. Ugdymo turinio ašis siejama su dvasingumu (religiniu ar nereliginiu), gera savijauta, o ne konkrečiais dalykais ir rezultatais. Tradicinis dalykinis turinys „čipuojamas“. Amžiaus ir lygio atitikimas suardomas. Svarbus moksleivio individualaus turinio pasirinkimas ir individualus pakopiškumas. Žinios atrandamos.

Neformalusis ugdymas padeda įgyti kompetencijas, pasiekti centrus („hub“), mokytis pagal personalizuotą modelį.

Mokytojo ir mokinio santykis. Mokytojai tik padeda administruoti technologijas, tradicinio mokytojo vaidmuo nyksta, galbūt juos pakeis hologramos. Mokytojai, naudodami IT, kontroliuoja procesą, įskaito mokinių veiklas ir kompetencijas. Į procesą kišasi tėvai, jie reikalauja paisyti jų pageidavimų ir šeimų režimo, kur yra darbas, o kur poilsis.

Įtampa. Siekiama natūralumo, dvasingumo ir autentiškumo, bet prioritetas atiduodamas IT, kurios lemia mokyklos klimato režimą. Individualizmas kelia bendravimo problemų.