Mokymasis yra dinamiškas procesas, kintantis kartu su aplinka. Bet ar tikrai? Mokyklose iki šiol vaikai daugiausiai mokosi skaitydami vadovėlius, mokydamiesi, kas užduota ir pagal tai vertinami. Švietimo ekspertų nuomonė vieninga – ugdant ateities kartas, vien praeities metodų nepakanka. 
Mokymasis yra dinamiškas procesas, kintantis kartu su aplinka. Bet ar tikrai? Mokyklose iki šiol vaikai daugiausiai mokosi skaitydami vadovėlius, mokydamiesi, kas užduota ir pagal tai vertinami. Švietimo ekspertų nuomonė vieninga – ugdant ateities kartas, vien praeities metodų nepakanka.
Asociatyvi nuotr.
„Yra tam tikri baziniai dalykai, kurie kartojasi visose kartose, pavyzdžiui, visada buvo mokinių, kuriems mokytis neįdomu, ir tokių, kurie tai labai mėgsta, visos kartos mokykloje ne tik įgyja žinių, bet ir socializuojasi. Kita vertus, kadangi keičiasi aplinka, keičiamės mes, keičiasi ir mokykla. Svarbu, ką mokykloje bandoma daryti su šia kaita – kurti dialogą su mokiniais ar ignoruoti dialogo poreikį. Neatsižvelgti į jaunosios kartos poreikius ir galimybes būtų neteisinga, nes negalime ateities mokinių mokyti praeities metodais“, – komentuoja Europos socialinio fondo agentūros pažangos programos „Tūkstantmečio mokyklos“ STEAM srities ekspertė Vaida Ambrasaitė.
Mokiniams rūpi, kodėl jie mokosi
V. Ambrasaitė sako, kad dabar mokiniai turi daug daugiau įvairių žinių, nes informacija yra pasiekiama lengviau nei prieš keliasdešimt metų. Tai nebūtinai chemijos ar matematikos žinios, bet jei mokiniai kažkuo susidomi, jie gali apie tai susirasti informaciją įvairiomis kalbomis ir tą galimybę išnaudoja. Iš to kyla kitas bruožas – šiandienos mokiniai gyvena greitai. Paspaudę mygtuką jie iškart sulaukia reikiamos informacijos, tad bet kokia lėta, laiko reikalaujanti veikla, kaip knygos skaitymas, parašyto darbo perrašymas, koregavimas, refleksija, dažnai susilaukia prieštaravimų.
Šiandienos karta taip pat yra vizualinės kultūros karta – jiems labai rūpi vaizdas, o mokytojų ir mokinių vaizdo svarbos samprata skiriasi, tad atsiranda iššūkis pateikiant informaciją jaunajai kartai.
Pašnekovė pastebi, kad dabartinės kartos mokiniai itin vertina nuoširdžius pokalbius su mokytojais. Jeigu mokytojams pavyksta pasiekti pasitikėjimą, tada moksleiviai yra linkę jiems atsiverti. Kartu pastebimas ir nomadiškumas – šiandien mokiniai taip nebeprisiriša prie žmonių ar vietos, jų nebestebina, o dažnu atveju ir džiugina, aplinkos pasikeitimai.
„Mokiniams svarbu suprasti, kodėl jie mokosi vieną ar kitą dalyką, kuo tai jiems naudinga, kokios to dalyko sąsajos su aplinkiniu pasauliu. Todėl jiems įdomiausia ir lengviausia mokytis, kai pamato tas sąsajas, nes tokiu būdu išnyksta linija, skirianti mokyklą ir gyvenimą“, – akcentuoja V. Ambrasaitė.
Būtent todėl pasikliauti vien tradicine ugdymo paradigma šiandien nebeįmanoma, nors visiškai jos atsisakyti nebūtina. Keičiantis pasauliui kažkiek turi keistis ir mokymo metodai, tad nors mąstymas, kad tradicinis ugdymas yra blogis, nėra tiesa, manyti, kad vien to pakanka, irgi klaidinga.
„Mokinių yra įvairių – nuo tų, kuriems tradicinis mokymasis iš vadovėlio patiks ir tiks, iki tų, kuriems geriausia mokytis piešiant, projektuojant ar braižant minčių žemėlapius. Svarbu, kad mokytojai atkreiptų į dėmesį į jų individualumą“, – tikina ekspertė.
Mokymas tampa individualizuotas
Kalbėdama apie šiandieninei kartai tinkamus ugdymo būdus, pašnekovė sako, kad reikia tartis su mokiniais ir susitarimų laikytis, taip pat į mokymosi procesą įvesti netikėtumo ir žaismės efektą, ypač gerai veikia erdvės pakeitimas, pavyzdžiui, kaip ugdymo erdvę išnaudojant mokyklos koridorių. Dar vienas svarbus dalykas – praktinis patyrimas ir vizualinės priemonės: mokiniams daug įdomiau, jeigu mokytoja kaip ugdymo priemonę panaudoja buityje sutinkamus daiktus. Tinkamos ir praktikos, kurios gali nepatikti mokiniams, bet skatina jų gebėjimų ugdymą: viešasis kalbėjimas, darbo korekcijos, darbas komandoje, problemų sprendimas.
Mokyklų tobulinimo centro steigėja, projektų vadovė Eglė Pranckūnienė mano, kad kartų skirtumai yra šiek tiek pervertinti, labai skirtis gali net vienoje klasėje besimokantys mokiniai. „Ir kuo toliau, tuo labiau šie skirtumai yra pastebimi, didėja, nes yra susiję su labai skirtingomis vaikų gyvenimo patirtimis, šeimomis. Mokytojams išties kyla iššūkis, kaip veikti aplinkoje, kur yra tiek daug pačių įvairiausių skirtumų“, – teigia ji.
E. Pranckūnienė atkreipia dėmesį į daug tyrinėjamą ir į praktiką ateinančią universalaus mokymosi dizaino strategiją, paremtą neuromokslais. Vienas iš itin joje akcentuojamų aspektų – labai individualus mokinių mokymosi stilius.
„Kiekvieno vaiko mokymasis yra toks pat skirtingas, kaip ir jų pirštų antspaudai. Procesai, mokantis vykstantys smegenyse, veikia labai skirtingai. Todėl mokytojams į pagalbą ateina strategijos ir įrankiai, leidžiantys skirtingais būdais pateikti tą pačią informaciją, atsižvelgiant į skirtingus mokinių mokymosi stilius. Pavyzdžiui, Lietuvoje daug mokyklų taiko „Eduten playground“ matematikos mokymosi priemonę, kuri leidžia atidžiai sekti ir analizuoti kiekvieno vaiko individualų mokymąsi pagal įvairius parametrus, o dirbtinis intelektas padeda parinkti kiekvienam mokiniui tokias užduotis, kurios skatintų jo tolesnį mokymąsi“, – dalijasi ji.
Pasak pašnekovės, ne mažiau svarbu leisti mokiniams skirtingais būdais pristatyti savo mokymąsi, labai individualizuotai sekti kiekvieno mokinio pažangą.
Naujai kartai reikia naujos mokyklos?
E. Pranckūnienė sako daug dirbanti su mokyklomis ir matanti, kad jos šiandien yra labai skirtingai pasirengusios ir pasiruošusios įgyvendinti naujus ugdymo metodus.
„Tikrai nemažai mokyklų orientuojasi į mokinių kompetencijų ugdymą, yra kokybiškai ir kūrybiškai įvaldžiusios šiuolaikiškas skaitmenines priemones, turi sistemas, kaip padėti mokiniams, mokytojai dirba darniai, seka kiekvieno mokinio pažangą, teikia individualią pagalbą. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Svarbu, kad mokytojai ir mokyklos nebijotų pripažinti moksleivių skirtumų, turėtų galimybę ir norą taikyti įvairius mokymo įrankius, ir šiame darbe nebūtų palikti vieni, jaustų visos švietimo sistemos palaikymą ir pagalbą“, – vardija ji.
Anot V. Ambrasaitės, padėti mokykloms keistis padeda ir „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, kurios tikslas – ugdymo proceso kaita, įvairiapusė pagalba ir mentorystė mokytojams, įvairesnių ir šiuolaikiškesnių ugdymo veiklų pasiekiamumo didinimas, aprūpinimas reikiamomis priemonėmis.
„Metas atsisakyti šabloniškų problemų sprendimo būdų. Kiekviena savivaldybė, o kartu ir kiekviena mokykla, turi galimybę pačios išsigryninti savo problemas ir siekius, o tada ieškoti kelių jas išspręsti arba įgyvendinti per keturias sritis, padengiančias didžiąją dalį ugdymo turinio ir proceso: lyderystę veikiant, įtraukųjį ugdymą, kultūrinį ugdymą ir STEAM (gamtos, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos) ugdymą“, – pasakoja ji.
Pasak pašnekovės, visoms naujovėms, taip pat ir STEAM ugdymo principams, įsitvirtinti reikia laiko, tad yra labai reikalingos iniciatyvos, populiarinančios šio ugdymo galimybes. Viena tokių – šiuo metu Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) vykdoma informavimo kampanija. Ne mažiau svarbus ir pačių STEAM centruose apsilankiusių mokytojų ir moksleivių indėlis skleidžiant informaciją iš lūpų į lūpas, pasakojant apie savo patirtį ir įspūdžius.
E. Pranckūnienė pritaria, kad mokyklose atskirų dalykų mokymas turėtų tapti labiau integruotas ir ugdyti moksleivių kompetencijas: pažinimo, kūrybiškumo, pilietiškumo, komunikavimo, kultūrinę, skaitmeninę bei socialinę, emocinę ir sveikos gyvensenos. Atskiri dalykininkai kompetencijų neišugdys, mokykla turi ieškoti, kaip integruojant mokomuosius dalykus persiorientuoti kompetencijų ugdymo link.
„Lietuvoje dar trūksta aiškumo, ko siekiama, yra prieštara tarp deklaruojamų tikslų ir jų matavimo būdų. Mokiniai vertinami pasitelkiant griežtą testavimo sistemą, testai rengiami pagal mokomuosius dalykus, nors ugdymo procese skatinamas įtraukusis ir patyriminis mokymas. Tad mokytojai visai pagrįstai kelia klausimą – kam ugdyti moksleivių kompetencijas, jei per testus bus matuojamos tik jų akademinės žinios. Kad pokyčiai vyktų sparčiau, švietimo politikai turėtų imti labiau pasitikėti mokytojais ir jų gebėjimu tinkamai ugdyti vaikus. Ir patys mokytojai turi kelti šį klausimą bei rodyti, kad jais galima pasitikėti“, – svarsto ji.
