Svarstydami tiek apie Lietuvos, tiek apie pasaulio universitetų ateitį, aukštojo mokslo vadovai puikiai supranta, kad ne tik vietinės tendencijos gali turėti įtakos jų institucijų veiklai. Yra ir išorinių, globalių veiksnių, tokių kaip klimato kaita, galinčių pakeisti trajektoriją. Kokių pokyčių aukštojo mokslo sistemoje galime laukti 2050-aisiais?
Svarstydami tiek apie Lietuvos, tiek apie pasaulio universitetų ateitį, aukštojo mokslo vadovai puikiai supranta, kad ne tik vietinės tendencijos gali turėti įtakos jų institucijų veiklai. Yra ir išorinių, globalių veiksnių, tokių kaip klimato kaita, galinčių pakeisti trajektoriją. Kokių pokyčių aukštojo mokslo sistemoje galime laukti 2050-aisiais?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
2050-aisiais į Lietuvos aukštąją mokyklą įstojęs žmogus vienu metu galės studijuoti keliuose universitetuote. Modernios technologijos išlaisvins didelę dalį žmonių nuo rutininio darbo. Mažės teorinių paskaitų, trumpės studijų programos. Tokiomis įžvalgomis dalijosi aukštojo mokslo atstovai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto kartu su Vilniaus universitetu (VU) surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Aukštasis mokslas: pasiekimai, iššūkiai ir galimybės“.
Lietuvos universitetų perspektyva: ko trūksta?
„Valstybėje dabar turėtų būti trys esminiai prioritetai – saugumas, energetika, švietimas, užtikrinantis ilgalaikį šalies tvarumą ir konkurencingumą“, – kalbėjo VU rektorius, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentas prof. Rimvydas Petrauskas. Jis išskyrė problemas, kurias reikia spręsti, norint gerinti aukštojo mokslo kokybę Lietuvoje. Pirma problema, anot jo, yra tyrėjų kokybė ir skaičius.
„Lietuva negali pasigirti nei pakankamu tyrėjų skaičiumi mokslo ir studijų institucijose, kuris būtų palankus pasiekti proveržį, nei konkurencingu atlyginimu. Lietuvoje tyrėjai 2019 m. sudarė 0,68 proc. ir tai yra 27 proc. mažiau nei Europos Sąjungos (ES) šalių vidurkis, o skiriamas finansavimas yra smarkiai mažesnis“, – vardija VU rektorius. Dėl to, pasak jo, universitetams reikalingas aiškumas dėl finansavimo modelio, auginama biudžeto dalis, skiriama moksliniamstyrimams finansuoti.
Antras dalykas, prof. R. Petrausko teigimu, yra ir toliau menkai konsoliduotas Lietuvos mokslo potencialas, kuris itin išskaidytas ir veikia ne tik išorinės, bet ir perdėtos vidinės konkurencijos sąlygomis. Pasak jo, tarpdalykiškumo skatinimas ir parama institucijų konsolidacijai yra dar viena sąlyga tarptautinio lygio mokslo plėtrai.
Trečia, teigia prof. R. Petrauskas, Lietuvai laikas parengti valstybinę aukštojo mokslo tarptautiškumo politiką.
„Demografiniu požiūriu Lietuvai dar aktualus talentų pritraukimas ir jų integracija į šalies ekonomiką. Tik 7 proc. studijas Lietuvoje baigusių užsienio studentų lieka šalies darbo rinkoje. Bet ir pasklidę po pasaulį absolventai tampa natūraliais šalies „ambasadoriais“, palaiko pažintis, užtikrina ryšius, grįžta su projektais. Lietuvos universitetai yra pasirengę, kad aukštasis mokslas taptų vienu iš mūsų eksporto prioritetų („eksporto šaka“)“, – svarsto VU rektorius.
Galiausiai, prof. R. Petrausko manymu, reikalingas didesnis pasitikėjimas universitetais, kuris leistų mažinti biurokratijos procedūras, perteklinį reguliavimą ir kontrolę, keisti mokslo ir studijų veiklų pobūdžiui nepritaikytas viešųjų pirkimų taisykles bei procedūras ir kt.
„Universitetas nėra darbo rinkos užpildytojas, o idėjų ir talentų kalvė. Iš viešosios valdžios laukiame sistemingos politikos, orientuotos į mokslo ir studijų kokybę, bei stabiliai augančio mokslo finansavimo. Tuo tarpu visuomenėje siekiame, kad įsivyrautų įsitikinimas, jog gerovę pasieksime tik stiprindami žmonių pažintines ir kūrybines galias“, – tvirtina VU rektorius.
Lietuva vis dar atsilieka aukštojo mokslo finansavimo srityje
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Švietimo ir įgūdžių direktorato vadovas Andreas Schleicheris savo pranešime atkreipė dėmesį į Lietuvos atsilikimą aukštojo mokslo finansavimo srityje.
„Lietuvoje situacija gan sudėtinga. Matome, kad Lietuvoje skiriama mažai ne tik švietimui, bet ir moksliniams tyrimams. Europoje yra valstybių, kurios skiria labai daug išteklių. (…) Pavyzdžiui, Švedija. Pusė išteklių nukeliauja švietimui, o pusė – moksliniams tyrimams. Mokslinius tyrimus jie laiko didžiuliu sėkmės varikliu“, – pasakojo A. Schleicheris.
Lietuvos aukštosios mokyklos daugiausia finansavimo gauna iš valstybės biudžeto, todėl, anot EBPO atstovo, Lietuva turėtų galvoti kaip visą tą naštą universitetai galėtų pasidalyti su visuomene. Pasak jo, būtina rasti kuo įvairesnių finansavimo šaltinių.
A.Schleicherio teigimu, trumposios programos taps vis svarbesnės ateityje: „Man atrodo, kad tai – viena iš sričių Lietuvai. Šiandien mokomės ilgose studijose, bet rasite būdų, kaip žmonės galėtų persikvalifikuoti. Galbūt dabar tai nėra populiaru, bet ateityje galėtų būti modeliu Lietuvai.“
EBPO Švietimo ir įgūdžių direktorato vadovo manymu, reikalinga daugiau įvairovės, turi būti užtikrinama, kad jauni žmonės patys galėtų nuspręsti, kaip mokytis, ką mokytis, turėtų galimybes persikvalifikuoti. Anot jo, taip pat reikėtų konsoliduoti kolegijų tinklą ir galiausiai galvoti, kaip pritraukti daugiau visuomenės išteklių švietimui.
Ministrė J. Šiugždinienė: išnyks teorinės paskaitos
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė mano, kad 2050-aisiais studijos nebus siejamos su viena institucija. Tai reiškia, kad studentai patirs įvairių aukštųjų mokyklų gyvenimą ir įvairių šalių kultūrą.
„Tai turbūt vienas iš labai didelių pokyčių, kuriam mes turime ruoštis“, – sakė ministrė.
Pasak jos, studijų procesas ateityje bus kur kas įvairesnis nei dabar, išnyks teorinės paskaitos.
„Kadangi informacijos yra labai daug, visas ugdymas bus sutelktas laboratorijose, į eksperimentus, į konsultacijas su dėstytoju, į komandinį darbą. Manau, šito bus daug daugiau nei dabar“, – kalbėjo J. Šiugždinienė.
Ji pabrėžė, kad tuomet švietimo grandys bus kur kas labiau susijusios nei dabar. Tai reiškia, kad profesinis mokymas glaudžiau siesis su aukštuoju mokslu. Be to, J. Šiugždinienės manymu, ateityje universitetas turės pagrindinį vaidmenį perkvalifikuojant ir tobulinant suaugusiųjų kompetencijas.
Ministrė pritarė minčiai, kad aukštųjų mokyklų mūsų šalyje yra per daug. Ji minėjo, kad vienai mokyklai vidutiniškai tenka apie 2500 studentų: „Tai yra labai maži skaičiai. Jei pažiūrėtume aplinkui, tai pažangesnėse EBPO valstybėse kolegijose studentų skaičius yra maždaug 4, 5, 6 tūkst. studentų.“
D.Burgienė: reikia galvoti, kad pinigų reikia ne duoti, o investuoti
„2050 metai ateis labai greitai. Turime jau dabar galvoti ne tik apie viziją, bet ir apie planus. Iš verslo perspektyvos, matyt, svarbiausia yra pasižiūrėti į pagrindinę priemonę, kuri skatina pokyčius bet kokioje organizacijoje, įskaitant ir universitetus. Sakyčiau, pinigai. Tiek versle, tiek kitose organizacijose finansavimas yra kraujotaka, aprūpinanti veiklas, kurių reikia“, – kalbėjo verslo atstovė Dovilė Burgienė.
Pasak jos, būtina identifikuoti tai, kas dabar pas mus yra blogai, lyginant su tais, į kuriuos norime lygiuotis. Vienas iš neigiamų dalykų – per mažai pinigų ir per daug studentų, per daug nenaudojamos infrastruktūros.
„Tikrai ta kryptimi buvo mažai judama. Estai sugeba triskart daugiau pinigų vienam studentui skirti, Lietuvoje esame apsileidę“, – kalbėjo D. Burgienė.
Anot jos, pinigų kiekį galima padidinti suefektyvinus išlaidas, labiau specializuojantis. Verslo atstovė taip pat išskyrė pagrindines reikalingas kompetencijas universitetams: skaitmeninio raštingumo įgūdžiai, tinklaveika, konkurencija.
Anot D. Burgienės, jeigu universitetų vizija – mokytis visą gyvenimą, tai jau dabar Lietuvoje sėkmingi žmonės nuolat mokosi.
„Tai didžiulė rinka. Nežinau skaičių, bet jei išmatuotume, kiek išleidžiame lektoriams, kursams, mokymams, tikriausiai bent vieno didelio universiteto metinį biudžetą surinktume. Žodžiu, tie pinigai guli ant stalo ir universitetai juos gali pasiimti. (…) Reikia galvoti, kad pinigų reikia ne duoti, o investuoti. Alga profesoriui yra investicija ir reikia kryptingai siekti, kad ji atsipirktų keleriopai. Tikrai verslas užsakytų paslaugas čia, bet joms reikia tarptautiškumo“, – įsitikinusi D. Burgienė.
Ji pabrėžė, kad reikėtų labiau svarstyti apie ėjimą į naujas rinkas, o į iniciatyvas reikėtų žiūrėti kaip į investicijas, kurios turi generuoti pajamas. Universitetai turi išmokti save parduoti.
„Kiekvienas universitetas turi įrodyti, kad kiekvienas „atėjęs“ euras bus investicija ir duos grąžą. Nebūtinai pelno pavidalu, bet kokybės, grąžos visuomenei pavidalu“, – sakė ji.
Prof. A. Žukauskas: universitetai taps pagrindiniu darbdaviu
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, buvęs VU rektorius prof. Artūras Žukauskas prognozavo, kad, plečiantis dirbtiniam intelektui, virtualiai, dirbtinei, mišriai realybei, robotikai, ryšiams, daiktų internetui, 2050 m. modernios technologijos išlaisvins didelę dalį žmonių nuo rutininio darbo.
„Kadangi joms nereikės mokėti pensijų, valstybė turės pakankamai išteklių investuoti į universitetus. Universitetuose studijos taps mokamu darbu. Universitetuose bus kuriama ateitis. Žmonės trumpam išeis į verslą, kur realizuos universitetuose sukurtas idėjas. Kadangi technologijos greitai sensta, jie labai greitai grįš į universitetą. Tad universitetai taps pagrindiniu darbdaviu. Didžiąją dalį gyvenimo žmonės praleis universitetuose. Manau, kad universitetų ateitis yra labai šviesi ir gera“, – vardijo A. Žukauskas.
Pasak profesoriaus, demografiniai dalykai, kuriuos dabar matome, yra trumpo periodo. Daugiausia jie susiję su tuo, kad mes iš kaimiečių tautos tampame miestiečių tauta. Šis procesas dar nėra pasibaigęs.
„Kaime vaikai yra darbo jėga. Kaime patriarchalinėje visuomenėje stengiamasi turėti daugiau vaikų, nuo to priklauso šeimos potencialas. Kai kaimietis persikelia į miestą, vaikai jam pasidaro prabanga, tad sumažėja gimstamumas.
Mes dabar išgyvename tą periodą, kai dar ne visai esame miestiečiai. Bet ateityje, jei universitetai taps pagrindiniais kūrybinės minties centrais, pagrindine žmonių darboviete ir išteklių pakankamai uždirbs robotai, dirbtinis intelektas ar kitos naujos technologijos, manau, demografinė situacija pagerės, nes šeima suvoks savo vertę visų pirma per kūrybą. O tos šeimos, kurios turės daugiau vaikų, atitinkamai bus kūrybiniu požiūriu stipresnės. Ir tai skatins žmones turėti daugiau vaikų“, – savo vizija dalijosi A. Žukauskas.
Profesorius įsitikinęs – universitetai išliks lietuviški, išliks jų įvairovė, įstoję į vieną universitetą žmonės galės studijuoti ne viename universitete ir ne tik Lietuvos.
„Jie klajos po universitetus tiek tikroje, tiek virtualioje realybėje. Nuo to kils žmonių kūrybiškumas ir gebėjimas dirbti kūrybinį darbą“, – kalbėjo A. Žukauskas.
Ši konferencija – tai vienas iš renginių, skirtų paminėti 2022 metus, paskelbtus Lietuvos universitetų metais.
