Prasidėjus naujiems mokslo metams į vienas pamokas moksleiviai keliauja su džiaugsmu, į kitas – tarsi prisiversdami. Paprastai tokiomis nemėgstamomis tampa tiksliųjų mokslų – matematikos, fizikos, chemijos pamokos, laikomos neįdomiomis ir „sausomis“. Mokslininkai įsitikinę, kad situaciją pakeistų ne vertimas moksleivius „kalti“ iš vadovėlio, o mokymasis tyrinėjant ir kuriant.
Prasidėjus naujiems mokslo metams į vienas pamokas moksleiviai keliauja su džiaugsmu, į kitas – tarsi prisiversdami. Paprastai tokiomis nemėgstamomis tampa tiksliųjų mokslų – matematikos, fizikos, chemijos pamokos, laikomos neįdomiomis ir „sausomis“. Mokslininkai įsitikinę, kad situaciją pakeistų ne vertimas moksleivius „kalti“ iš vadovėlio, o mokymasis tyrinėjant ir kuriant.
Asociatyvi „Pexels“ nuotr.
Pasak dr. Henriko Mykolaičio, „Vilnius Tech“ nuotolinio ugdymo platformos „Ateities inžinerija“ (AI) koordinatoriaus, švietime savaime yra užprogramuotas vidinis konfliktas, darantis įtaką moksleivių suvokimui apie dalykų įdomumą – mokykloje jie mokosi dalykų, daugelio kurių panaudoti iš karto negali.
„Mokymo ir mokymosi procesas turėtų moksleiviams suteikti galimybę gautas žinias ir gebėjimus ilgai nelaukiant pritaikyti jiems įdomiu būdu, tarkime, per chemijos pamoką jie galėtų išmokti ne tik teoriją apie medžiagų maišymą, bet ir pasigamintų gimtadienio fejerverką ar dirbtinį sniegą, po to galėtų parodyti draugams ar šeimai. Kai vaikas pamato mokomojo dalyko taikomąją vertę sau pačiam, kai suvokia, kad tai žinoti ar gebėti jam naudinga, tuomet atsiranda ir įdomumas. Taip moksleiviai supranta, kad fizika, chemija ir matematika iš tiesų kalba apie juos supančią aplinką. Pavyzdžiui, trinties jėga. Teoriškai atrodo nuobodoka, bet jei nebūtų trinties jėgos, žmonės nepaeitų, subyrėtų visos mašinos, nes atsisuktų visi jų varžtai ir veržlės, kuriuos laiko trintis, o pastatai sugriūtų. Jau įdomiau, ar ne?“, – retoriškai klausia dr. H. Mykolaitis.
Kuriant tampa įdomu
Pašnekovas kalba, kad vykstant pažangai mūsų aplinkoje atsiranda vis „išmanesni“ nauji daiktai, o jų galimybės jauniems žmonėms iškart tampa įprastu dalyku, dažnai lengviau suprantamu, negu tikslieji mokslai, kurių pagrindu tie įrenginiai sukurti ir kurių juos moko mokykloje.
„Pateiksiu pavyzdį. Prieš kurį laiką savo anūkui Jonui, kuriam tuo metu buvo 9 metai, demonstravau triuką su gimnastikos lanku – įsuktas ir mestas į priekį lankas, kiek pabuksavęs, atrieda atgal. Išmetęs lanką garsiai sakau „grįžk atgal!“ – ir lankas grįžta. Vieną kartą taip, antrą, o anūkas stebi stebi ir klausia: tai ką, lankas turi balso funkciją? Taip jauni žmonės dabar mąsto“, – aiškina jis.
Išmokti nežinomų dalykų jauniems žmonėms yra nesunku ir netgi įdomu, jei jie tai susieja su to dalyko verte sau ir savo aplinkai, todėl ir tiksliųjų mokslų mokymas turi būti derinamas su šių žinių panaudojimu šiuolaikinių technologijų pagalba sukuriant mokiniams įdomų ir naudingą rezultatą.
Atrasti mokslo įdomumą per kūrybą padeda AI platforma, kuri nuo 2017 m. nemokamai sudaro galimybes 7-12 klasių mokiniams atlikti integruotus projektinius ar brandos darbus inžinerijos ir kitų STEAM dalykų srityje, orientuotus į realių gyvenamosios aplinkos problemų tyrimą ir praktinį sprendimą. Šiais mokslo metais platforma projektiniams darbams siūlo 20 tematikų – pradedant aplinkos tyrimais bei statyba ir baigiant virtualios realybės ar kriptovaliutų technologijų taikymu ir verslo planų rengimu.
Mokiniai, padedami mokytojų ir AI konsultantų, iškelia aktualią problemą, sugalvoja, kaip ją galima išspręsti, AI platformoje įregistruoja darbo temą ir komandą, jiems suteikiama metodinė medžiaga, IT įrankiai, konsultacijos, organizuojamos kūrybinės dirbtuvės mokykloje arba universiteto laboratorijose, ir, galiausiai, viešas darbų pristatymas – konkursas.
Dr. H. Mykolaičio teigimu, stengiamasi, kad vaikai su mokytojais darytų projektus, kurie yra jiems artimi, įdomūs ir naudingi: pvz., tirtų savo mokyklos pastato energinį efektyvumą, savo klasės oro kokybę – kaip pamokos metu patalpos ore kinta anglies dioksido kiekis, savo apylinkės vandens telkinių arba šulinių vandens kokybę ir t.t. Tokia veikla parodo tiksliųjų mokslų pritaikomumą ir leidžia juos padaryti įdomesniais.
„Pavyzdžiui, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos mokiniai savo mokyklos kieme suprojektavo ir baigia statyti pavėsinę, Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijos mokiniai baigia įrengti išmanųjį suoliuką su saulės moduliais, kuris leidžia pasikrauti mobiliuosius telefonus, Ukmergės Antano Smetonos mokyklos mokiniai sumodeliavo ir iš surinkto žalvario laužo išliejo suvenyrinę knygą – dovaną mokyklai 100 metų jubiliejaus proga“, – pavyzdžiais dalijasi pašnekovas.
Kas bendro tarp bambuko ir tiksliųjų mokslų?
Kalbėdamas apie tai, kodėl tikslieji mokslai vaikams atrodo neįdomūs, Kauno STEAM centro direktorius Giedrius Vaidelis mano, jog skirtingai nuo kitų dalykų, šie mokslai reikalauja daugiau pastangų, įdėto darbo, nuoseklumo, gal dėl to ir kyla stereotipas apie nuobodumą. Be to, vien tik įprastas vadovėlinis ugdymas be patyriminių praktinių užsiėmimų irgi neprisideda prie patrauklumo.
„Mokymo metodai, kurie tiko prieš 20 metų, nebūtinai tinka šiandieniniams vaikams, todėl sudominimas tiksliaisiais mokslais ir kelia iššūkių. Vien su knyga vaikų nepatrauksim, turim ieškoti kitokių būdų, mažinti takoskyrą tarp vadovėlinio ir žaidybinio ugdymo. Tai jau vyksta – važiuojama į edukacines išvykas, vykdomos projektinės veiklos. Matome, kad vaikus tai domina, tad negalime sakyti, kad mokslas yra neįdomus, greičiau gal neįdomios yra pamokos“, – sako jis.
Parodyti įdomiajai tiksliųjų mokslų pusei yra taikomi įvairūs inovatyvūs ugdymo principai, tokie kaip STEAM (angl. science, technology, engineering, art, maths), kur akcentuojamas dalykų integralumas, platesnis požiūris į ugdymą, kuo mažiau takoskyros tarp atskirų dalykų, nuoseklumas.
„Nesusidūrusiems gal sudėtinga suvokti, kaip veikia STEAM ugdymas, todėl pasidalinsiu pavyzdžiu. Dalyvaujant vienoje tarptautinėje konferencijoje maždaug 10 metų vaikų grupė užlipo ant scenos ir skudučiais sugrojo kūrinį. Pasirodo, tai jų su mokytojomis vykdyto STEAM projekto dalis. Vaikai pavasarį pasodino bambukus, juos augino, rudenį su technologijų mokytoju tuos bambukus nukirto, iš jų padarė skudučius ir išmoko sugroti kūrinį“, – pasakoja G. Vaidelis.
Patarimas tėvams – nelipinti etikečių
G. Vaidelis įsitikinęs, kad šiuo metu švietimo sistemoje moksleiviams tikslieji, gamtos, technologiniai mokslai pristatomi per vėlai – juk mažesnį vaiką lengviau sudominti nei paauglį.
Tokiai minčiai pritaria ir dr. H. Mykolaitis – vaikui reikia laiku suteikti įrankius pažinti aplinką. Jei pradedame polinkius turinčius vaikus ugdyti toje srityje nuo mažens, galime iš jo tikėtis pasaulinio lygio profesionalo.
„Pavyzdžiui, Lietuvoje veikia visa krepšininkų ugdymo piramidė – vaikai nuo mažens žaidžia kieme, lanko būrelius, krepšinio mokyklas, dalyvauja čempionatuose. Panašiai yra ir su muzika ar kitais menais – nuo mažų dienų nuosekliai vyksta reali ugdymo veikla realiomis sąlygomis. Įsivaizduokit, kaip atrodytų, jei moksleiviui paskutiniais mokslo metais profesinio orientavimo konsultantas patartų, kad jis, nors ir nebandęs groti, galėtų stoti į konservatoriją ir būti pianistu, nes jo pirštai yra ilgi? Muzikoje ar sporte tai neįsivaizduojama, o su tiksliaisiais mokslais, deja, dažnai taip ir vyksta, susidomėjimą imama skatinti tik paskutinėse klasėse. Nors ir čia žingsnis po žingsnio judame teisinga kryptimi – pernai Seimas pakeitė Švietimo įstatymą, neformaliojo ugdymo srityje STEAM ugdymą statusu prilygindamas menų ir sporto ugdymui“, – teigia pašnekovas.
Tuo tarpu G. Vaidelis pataria nepamiršti ir visuomenės bei šeimos vaidmens. Vaiko susidomėjimas tam tikra sritimi nemažai priklauso nuo šeimos, kaip namuose apie tai diskutuojama, kur šeima vaiką kreipia.
Jis pataria tėvams nuo ankstyvojo amžiaus matyti ir girdėti vaiką, kartu su juo žaisti. Turėti kantrybės ir neskubėti atkalbinėti vaikų frazėmis „vis tiek mokslininkas nebūsi“, neklijuoti vaikams etikečių. Be to, tėvams jų vaikai dažnai tampa neišsipildžiusių svajonių poligonais, bet nereikėtų savo svajonių perkelti į vaikus, geriau leisti domėtis tuo, kas domina juos.
„Nereikėtų bijoti, jei domėjimosi objektai ne sykį keičiasi, tai natūralu, vaikas ieško savęs. Pradėjo domėtis gamtos reiškiniais – užrašyti į būrelį, nuvesti į muziejų, edukaciją, nupirkti knygą. Jei po pusės metų domisi kažkuo kitu – tegu pabando ir tai. Daug didesnė žala daroma, kai vaikui neleidžiama bandyti. Ir dar linkėčiau susidraugauti su švietimo sistema, nes dabar kartais jaučiamos dvi barikadų pusės – mokykla ir tėvai. Norint, kad vaikams būtų įdomu mokytis, reikia daugiau abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo“, – įsitikinęs jis.
