Nors asociacija „Infobalt“ jau keletą metų muša pavojaus varpais dėl IT specialistų trūkumo, stojančiųjų į IT ir inžinerines specialybes Lietuvoje iš esmės nedaugėja, rodo LAMA BPO duomenys. Esami specialistai, šiandien jau padedantys rengti namų darbus savo atžaloms, siūlo padėtį pradėti keisti nuo mokyklų.
Nors asociacija „Infobalt“ jau keletą metų muša pavojaus varpais dėl IT specialistų trūkumo, stojančiųjų į IT ir inžinerines specialybes Lietuvoje iš esmės nedaugėja, rodo LAMA BPO duomenys. Esami specialistai, šiandien jau padedantys rengti namų darbus savo atžaloms, siūlo padėtį pradėti keisti nuo mokyklų, nes jose vis dar yra nuobodu, o metodika nesikeitė du dešimtmečius, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Mokyklinio amžiaus sūnų auginantis „Omnisend“ vyresnysis programinės įrangos inžinierius Paulius Indriūnas sako, kad, būtent mokykloje pasireiškia atmetimo reakcija tiksliesiems mokslams, o kartu ir IT sričiai. Taip yra dėl to, kad mokymo programos nuobodžios, o dalis mokytojų negeba vaikų sudominti ir įtraukti.
„Kasdienės pamokos ir namų darbai daugelyje mokyklų atrodo gana nykiai. Štai, prieš keletą dienų padėjau sūnui ruoštis fizikos atsiskaitymui. Vos pradėjus skaityti vadovėlį kilo noras jį kuo greičiau užversti ir eiti žaisti „CounterStrike“. Nieko nuostabaus, kad ir vaikai taip jaučiasi“, – sako P. Indriūnas.
Nuskęs arba išplauks
Mokiniai, anot pašnekovo, kaip ir jo paties mokyklos laikais, daug kur toliau verčiami perrašinėti vadovėlius, užsirašinėdami tai, ką mokytojai iš jų skaito. Trūksta skaitmeninių resursų ir vaikams įdomių mokymo metodų. Dėl to didelė dalis jaunų žmonių, mokykloje nemėgusių matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų, vėliau gyvenime net nežiūri į informacinių ar inžinerinių specialybių pusę.
„Nutarėme padaryti kitaip: sėdome prie kompiuterio, suradau septintokų darytą įrašą „YouTube“, ir taip sūnų „užkabinau“. Tame vaizdo įraše vaikai atlieka kažkokio inovatyvaus mokytojo užduotį – aiškina, kaip jie supranta šešėlį. Tokios užduotys sudėtingus fizikinius reiškinius, įskaitant dangaus kūnų judėjimą, vaikams leidžia pamatyti per gyvenimišką prizmę, o ne iškalant formules ar mintinai išmokstant visą skyrių apie šešėlius ir pusšešėlius“, – tęsia pašnekovas.
Pasak jo, Lietuvoje yra mokyklų ir mokytojų, kurie geba vaikus įkvėpti atlikti tokius projektus. Bet tai ne programos, o greičiau pavienių talentingų mokytojų nuopelnas. Bendrai tikslieji mokslai mokykloje pateikiami sausai ir be konteksto. Todėl vaikai nemato pamokose dėstomų dalykų ryšio su gyvenimu.
„Nesu švietimo ekspertas, bet esu matęs mokyklų, kuriose organizuojami tarpdisciplininiai projektai, skirti parodyti vaikams, kam gyvenime reikalinga ta matematika ar fizika. Pavyzdžiui, demonstruojama, kaip apskaičiuoti arbatpinigius arba kaip pasigaminti elektros variklį. Deja, daugelyje mokyklų Lietuvoje nuo senovės viskas dar vyksta kažkaip militaristiškai. Tarsi bandoma jauną žmogų perlaužti: va tau medžiaga – privalai ją sukramtyti ir gauti gerą pažymį“, – dėsto „Omnisend“ vyresnysis programinės įrangos inžinierius.
Anot jo, einant šiuo keliu, galimi tik du variantai – tie, kuriems sekasi tikslieji mokslai, išplauks ir greičiausiai šia sritimi domėsis toliau. O tie, kuriems nesiseka, atkris.
Pašnekovas tiksliuosius mokslus lygina su muzika – turintys įgimtų gabumų lengvai viską perpranta, jiems matematika sekasi net labai nesistengiant. Todėl jie natūraliai įsitraukia į tą sritį. O tie, kurie neturi įgimto potraukio, ieško kažko, kas sekasi. Tačiau jis pabrėžia, kad kaip ir muzikos atveju, įgūdžius galima išugdyti ir lavinti.
Pandemija paskatino pokyčius
„Pokyčių yra, matau juos. Bet to nepakanka. Negalima šiais laikais mokytis iš vadovėlio, parašyto 98-aisiais. Reikia keisti metodiką, kaip mokoma“, – sako P. Indriūnas.
Dėl nuotolinio mokymo, į kurį vaikus ir mokytojus įstūmė karantinas, metodika natūraliai ėmė keistis, pradėtas kurti skaitmeninis interaktyvus turinys, sukurta nuotolinio mokymo platforma.
Kone dvejus metus trukęs pasaulinis nuotolinio darbo ir mokymosi eksperimentas tiek vaikams, tiek suaugusiems leido suformuoti skaitmeninio raštingumo įgūdžius. Tai didžiulis pasiekimas. Tiesa, buvo raginimų eiti dar toliau.
Štai technologijų įmones vienijančios asociacijos „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas, auginantis tris vaikus, siūlė steigti ne tik platformą, bet visą skaitmeninę mokyklą internete. Anot jo tai išspręstų skirtingų mokytojų kompetencijų ir nevienodo ugdymo kokybės lygio klausimus.
„Pats laikas padaryti tai, ką seniai reikėjo padaryti – atidarom pirmą visuotinę online mokyklą! Ne „apps‘ą“, ne užduočių teikimo ir tikrinimo modulį, ne pažymių knygelę, o tikrą internetinę mokyklą! Nušautume krūvą zuikių vienu pokštelėjimu. (...) Aš svajoju, kad kiekvienas vaikas bus skatinamas daugiau kurti, taikyti tai, ką mokosi, o ne tik mintinai atkartoti“, – sako „Facebook“ paskyroje rašė M. Ubartas.
Anot jo, skaitmeninė mokykla leistų ne tik įgyti naujų skaitmeninių įgūdžių, bet ir sumažintų atskirtį tarp geriausių Lietuvos mokyklų ir regioninių ugdymo įstaigų. Būtent jose pastebimas didžiausias skaitmeninių įgūdžių trūkumas.
Tai atspindi ir naujausias žurnalo „Reitingai“ sudarytas kasmetinis bendrojo ugdymo mokyklų reitingas. Jo autoriai pastebi, kad daugėja gimnazijų, kurių abiturientai neįstoja nei į universitetus, nei kolegijas, nei mokosi profesinėse mokyklose, nei dirba. Daugelyje šalies savivaldybių yra bent viena tokia gimnazija.
Tokiose mokyklose skaitmeninėmis priemonėmis kilstelėjus mokymo kokybę galima būtų tikėtis antrosios bangos susiformavimo – skaitmeninius įgūdžius pagerinę regionų gyventojai galėtų integruotis į darbo rinką, dirbti nuotoliniu būdu.
„Technologijų naudojimo prasme sutinku, kad kiekviena karta jas įsisavina ir naudoja geriau. Tačiau tarp naudojimo ir kūrimo yra skirtumas. Kūrybai mūsų švietimo sistemoje, mano nuomone, skiriama per mažai dėmesio. Deja, šiuo metu tikrai ne visose ugdymo įstaigose vaikai turi galimybių gauti kokybišką informacinių technologijų išsilavinimą. Dažnai mokymo priemonės pasenusios arba ne itin patrauklios paaugliams. Tad nenuostabu, kad ir mokytojams sudėtinga šiuo mokslu sudominti jaunąją kartą. Daugelis vaikų nemotyvuoti gilinti IT žinias universitete dėl informatikos pagrindų trūkumo“, – teigia „Infobalt“ vadovas.
Dalis įstojusių nebaigia studijų
M. Ubartas priduria, kad dėl tos pačios priežasties apie pusė įstojusiųjų IRT studijų nebaigia.
„Lietuvoje yra išties puikių programavimo ekspertų, tačiau, siekiant šioje srityje išlikti lyderiais, būtina investuoti į jaunosios kartos ugdymą. Mūsų vaikai privalo gauti moderniausią išsilavinimą nepriklausomai nuo to, kur gyvena, jei norime, kad Lietuva sėkmingai varžytųsi globalioje rinkoje ir sukurtų gerovės valstybę. Pandemija įrodė, jog įmanomas ir nuotolinis mokymas, jei tik yra tinkamas technologinis sprendimas ir tinkama mokymo metodika“, – konstatuoja M. Ubartas.
Kaip gerą šiuolaikinio IT švietimo pavyzdį jis pateikia projektą angis.net, kuris į nuotolinius programavimo kalbos „Python“ mokymus jau įtraukė apie 15 000 merginų.
Lietuvoje švietimo kokybę siekiama gerinti vadinamuoju „Tūkstantmečio mokyklų“ susitarimu (jame – idėjos nuo mokymo programų keitimo iki mokyklų tinklo optimizavimo). Tačiau susitarimas, nors pasirašytas tik pernai, jau kelia aistras ir politikų nesutarimus. Yra žadančių blokuoti jo vykdymą.
Universitete nemoko dirbti
Kalbėdamas apie aukštąsias mokyklas, „Omnisend“ vyresnysis programinės įrangos inžinierius mini, kad ir universitetų vadovų bei dėstytojų požiūris kadaise buvo netinkamas.
„Universitetą baigiau maždaug prieš 15 metų. Esu dėkingas už išsilavinimą, bet patirtis, žiūrint retrospektyviai, buvo šiaip sau. Kai įstojau, pamenu, atėjo prodekanas, ir pasakė: „jūsų čia yra 400. Po pusmečio pusės jūsų neliks“. Šią frazę dalis ten buvusių pakartojo savo tėvams, draugams ir pažįstamiems. Taip sudaromas įspūdis, kad tos informatikos studijos yra kažkoks uždaras išrinktųjų klubas. Ar elitinių specialiųjų pajėgų būrys, kuriame turi iškęsti skausmą, perlipti per save psichologiškai ir būti geriausias, kad išliktum ir galėtum eiti toliau. Tai siunčia signalą: geriau nestok į IT ir kitas technines specialybes – ten labai sunku“, – prisimena P. Indriūnas.
Jis sako tikintis, kad situacija ir aukštųjų mokyklų požiūris jau pasikeitė. Bet priduria, kad po universiteto baigimo darbo ieškančius žmones vis dar reikia mokyti elementarių dalykų. Daugelis nežino nei technologijų, nei įrankių pavadinimų, nėra susipažinę su IT produktų kūrimo eiga ir procesais.
Tiesa, programinės įrangos inžinierius užsimena, kad dabar nemažai į IT sritį ateinančių žmonių yra savamoksliai praktikai, kurie pasižiūri „YouTube“ ir imasi patys eksperimentuoti su technologijomis.
„Tai labai gerai, nes taip jie labiau įsitraukia ir yra labiau motyvuoti. Bet jiems dažnai trūksta fundamentalių žinių pagrindo. Kita vertus, pavyzdžiui, pas mus, svarbios yra ne tik techninės žinios, bet ir asmeninės savybės bei vertybės. Svarbu, kad jos sutaptų su įmonės kultūra ir vertybėmis. Taip pat reikalingas gebėjimas dirbti komandoje, nes mes ir esame komanda, o ne šeima“, – konstatuoja pašnekovas.
Jis teigiamai vertina ir universitetų bendradarbiavimą su įmonėmis bei pačio verslo kuriamas mokymo ir perkvalifikavimo akademijas. Gerą darbą, sudominant jaunimą atlieka ir auganti žaidimų industrija. Bet to nepakanka. Perkvalifikavimo ir mokymo programos nėra tai, kas gali iš esmės pakeisti situaciją IT darbo rinkoje. Ją reikia imtis keisti nuo 6 klasės.
„Bendrai tokios iniciatyvos yra naudingos, net jei dalis to tėra viešieji ryšiai, nes jaunimas sužino apie galimybes. Jiems tai padeda atverti akis ir suprasti, kad ne viskas IT yra tik matematika, fizika, vienetai ir nuliai. Yra specifinis „way of work“, vadyba, dizainas ir kt., ši sritis yra labai plati. Svarbiausias yra loginis mąstymas. Jei moki žaisti šaškėmis ar šachmatais, gali dirbti IT srityje“, – tikina „Omnisend“ vyresnysis programinės įrangos inžinierius.
