Tyrimas apie jaunuosius mokslininkus atskleidė – daugelis emociškai išsekę, sunkiai suderina mokslinę veiklą su asmeniniu gyvenimu. Jaunųjų mokslininkų sąjungos teigimu, būtina atsižvelgti į doktorantus supančią akademinę bendruomenę ir apsvarstyti jų statusą, nes studento stipendija neprilygsta uždarbiui, nėra reikiamų socialinių garantijų.
Tyrimas apie jaunuosius mokslininkus atskleidė – daugelis emociškai išsekę, sunkiai suderina mokslinę veiklą su asmeniniu gyvenimu. Jaunųjų mokslininkų sąjungos teigimu, būtina atsižvelgti į doktorantus supančią akademinę bendruomenę ir apsvarstyti jų statusą, nes studento stipendija neprilygsta uždarbiui, nėra reikiamų socialinių garantijų.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Dominykai Stonytei lazerių šviesos – kasdienybė. Ji ne tik studijuoja doktorantūroje – dar dirba universiteto lazerinių tyrimų centre, kartais dėsto studentams. Jaunoji mokslininkė sako, kad jai pasisekė, nes ir mokslinė veikla, ir darbas – susiję, tad papilnėja ir piniginė, ir žinių bagažas.
„Kitų sričių doktorantai galbūt užsiima kitais darbais, kas nėra susiję su jų sritimi, todėl daryti du dalykus vienu metu yra gan sudėtinga. Šiuo atveju technologinių sričių doktorantams labiau pasiseka“, – teigia Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto doktorantė D. Stonytė.
Tyrimo rezultatai, kuriame dalyvavo ketvirtadalis jaunųjų mokslininkų, atskleidė, kad jiems sunku derinti mokslinį darbą su asmeniniu gyvenimu, o 80 procentų jaučiasi išsekę.
„Ar mes kalbėtume apie išsekimą, ar mes kalbėtume apie įsitraukimą į studijas, tai doktorantai, palyginti su kitais darbuotojais, papultų tarp 10-15 proc. labiausiai išsekusių ir mažiausiai įsitraukusių darbuotojų“, – tvirtina VU psichologas, tyrimo kuratorius dr. Arūnas Žiedelis.
Doktorantai nurodė, kad dažnai susiduria su nemaloniomis socialinėmis patirtimis studijų aplinkoje.
„Kai aš pamačiau to tyrimo rezultatus, tai mano tokia pirma reakcija buvo – tai aišku, kas čia naujo? Nes paskutinius 8 metus aš dariau savo disertaciją ir aplinkui buvo pilna tokių žmonių, kurie kaip musės krito nuo perdegimo simptomų“, – sako sociologas dr. Tadas Šarūnas.
„Jeigu 2016-aisiais įstojo 500, o apgintos tik 306, tai kur yra beveik 200 disertantų?“ – klausia Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkė Salomėja Vanagienė.
„Tokių, kurie nutraukia studijas, yra apie 20 proc., tačiau tų, kurie baigia laiku, yra apie 60 proc. Kiti 20 proc. yra maždaug tokie, kur arba baigs truputį vėliau, po poros metų, arba kai kas užsitęsia gerokai ilgiau“, – teigia Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Gintautas Jakštas.
Jauniesiems mokslininkams kyla ne tik emocinių sunkumų. Daugelis nepatenkinti studento statusu.
„Jaustis vien tik studentu tokio amžiaus yra iššūkis, nes tai amžius, kai žmonės pradeda kurti savo asmeninį nepriklausomą gyvenimą. Tu negali atėjęs į banką parodyti, kad gauni stipendiją“, – sako VU Fizikos fakulteto doktorantas Edvinas Skliutas.
„Žmonės dirba be jokių socialinių garantijų – jeigu tu susirgsi, susilauksi vaikų, turi kitokias galimybes, negu žmonės dirbantys kitą darbą. Reikia visų pirma pripažinti, kad tai yra darbas“, – pabrėžia sociologas T. Šarūnas.
„Jeigu paimtume tas pačias lėšas, kurios yra skirtos doktorantų stipendijoms, ir tai padarytume atlyginimu, tai suprantame, kad gaunamos pajamos sumažėtų apie 40 procentų. Tai klausimas – ar visi norėtų to?“ – sako G. Jakštas.
Ministerija žada pokyčių – suteikti daugiau galimybių tapti mokslinių projektų darbuotojais kartu su kitais tyrėjais ir taip užsidirbti papildomai.
