Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos pramonė nuolat kito, tačiau vis žengė pirmyn, įsitvirtindama naujose pramonės šakose ir diegdama modernias technologijas. Dėl šios priežasties šiandien, kaip ir daugelis pažangių Vakarų valstybių, Lietuva tvirtai pasitinka Pramonės 4.0 atveriamas galimybes ir iššūkius.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos pramonė nuolat kito, tačiau vis žengė pirmyn, įsitvirtindama naujose pramonės šakose ir diegdama modernias technologijas. Dėl šios priežasties šiandien, kaip ir daugelis pažangių Vakarų valstybių, Lietuva tvirtai pasitinka Pramonės 4.0 atveriamas galimybes ir iššūkius, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Pramoninė valstybė
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto bei „ERA Chair“ projekto „Pramonės 4.0 poveikis valdymo praktikai ir ekonomikai“ („In4Act“) organizuotos diskusijos metu Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas ekonomikos klausimais Gediminas Rainys teigė, jog Lietuva yra pramoninė valstybė, kurios pramonės indėlis į bendrąjį vidaus produktą (BVP) sudaro apie 20 proc. Anot specialisto, įvertinus tai, jog Lietuvai 2000 ir 2009 metais teko išgyventi ekonomines krizes, šis skaičius yra puikus ekonomikos augimo rodiklis.
„Galime pasidžiaugti, jog ir po COVID-19 pandemijos krizės pramonės rodikliai Lietuvoje atrodo pakankamai gerai. O vertinant kai kuriuos aspektus, įmonės tapo netgi stipresnės, kadangi pandemija privertė išnaudoti skaitmeninių technologijų galimybes. Šalyje neseniai buvo pristatytos „Lietuvos pramonės perėjimo prie žiedinės ekonomikos gaires“, skatinančios atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą. Tad, viską apibendrinus, manau, jog žengiame į priekį“, – teigia patarėjas.
Svarbi Lietuvos ekonomikos dalis – eksportas. G. Rainys pastebi, kad Lietuvos pramonė yra įtraukta į tarptautinę produkcijos vertės kūrimo grandinę. Vis dėlto, anot specialisto, Lietuvos eksporto struktūroje vyrauja gaminiai, pagaminti pradinėse (žemesnėse) pridėtos vertės kūrimo grandinėse. Kitaip tariant, Lietuvoje daugiausia gaminamos dalys produktams, tačiau menkai dalyvaujama galutiniame prekės kūrimo procese.
„Kaip pavyzdį galiu pateikti medžio drožlių plokščių ir baldų gamybos bendrovę „Ikea“. Esame vieni didžiausių „Ikea“ gaminių tiekėjų pasaulyje. Visgi, ne tik neatliekame svarbių sprendimų, bet ir turime laikytis tam tiktų įmonės taisyklių, pradedant miškų sertifikavimu. Kitas pavyzdys galėtų būtų automobilių pramonė. Jei „Renault“, „Mercedes-Benz“ ar kiti garsūs vardai nuspręstų gaminti elektromobilius, turėtume greitai persiorientuoti ir pradėti kurti komponentus šiai sričiai. Tačiau šiandien tenka gaminti, tai, ko reikalauja rinka“, – pastebi G. Rainys.
Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas ekonomikos klausimais priduria, jog mūsų šalyje pramonės veikla aukštesniųjų technologijų sektoriuose yra sąlyginai žema. Tai paaiškinti, specialisto nuomone, gana paprasta. Nors Lietuvos pramonėje naudojamos modernios technologijos, tačiau, kaip buvo minėta, produktų gamyba atliekama pagal konkrečius užsakymus. G. Rainys pabrėžia, jog Lietuva dirba konkurencingoje aplinkoje, tačiau, nepaisant to, turi vadovautis didžiųjų įmonių reikalavimais.
„Visgi, norėdami pagerinti pramonės situaciją ir žengti aukštųjų pramonės technologijų link, privalome sekti Europos Komisijos iniciatyvas – klasterius, technologijų platformas, skaitmeninių inovacijų programas ir kitas pramonei svarbias iniciatyvas. Lietuvai ypatingai svarbus dalyvavimas tokiose programose, kaip „Horizon Europe“, „Battery Alliance“, „Hydrogen“ bei iniciatyvose susijusiose su Europos lustų rinka“, – teigia specialistas.
Problemų sprendimui – ES iniciatyvos
Kalbėdamas apie pagrindines Lietuvos verslo problemas G. Rainys išskiria įgūdžių neatitikimą ir darbo jėgos trūkumą. Tiesa, pramonės sektoriuose jis pastebi ir kitas problemas, tokias kaip švietimo kokybė ir praktinio pasirengimo darbo rinkai trūkumas.
„Pozityviai žvelgiame į Vokietijoje įsitvirtinusią dvigubo mokymosi sistemą. Sutinku, jog mokytis vien profesinėje mokykloje nepakanka, kadangi technologijos pramonės sektoriuje visuomet bus modernesnės ir pažangesnės nei profesinėse mokyklose. Taigi, teorines žinias studentai turėtų įgyti mokymosi įstaigoje, o praktines – pramonės įmonėse. Tiesa, šioje vietoje turime šiokią tokią spragą, kadangi sudėtinga racionaliai nustatyti, kiek pinigų ir laiko reikia skirti profesinėms mokykloms, o kiek verslui“, – teigia patarėjas.
Galiausiai, G. Rainys užsimena apie valstybės institucijų veiklą pramonės kontekste. Specialistas abejoja, ar Lietuvos valdžios institucijos galėtų sukurti specifinę, itin efektyvią viešąją politiką, susijusią su Pramonės 4.0 plėtra. Jis įsitikinęs, jog visų pirma pakanka aktyviai sekti Europos Sąjungos naujienas ir nurodymus.
„Sunkiai įsivaizduoju modernią aukštųjų technologijų pramonę be aktyvaus dalyvavimo Europos Sąjungos programose. Šiuo metu yra daugybė programų, iniciatyvų, verslo aljansų, kuriuos sekdami žengsime į priekį link efektyvaus Pramonės 4.0 sričių įgyvendinimo“, – teigia G. Rainys.
Diskusija parengta įgyvendinant Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto mokslininkų projektą „In4Act“.
