Jau kelintas mėnuo tautos atstovybės – Parlamento – kuluaruose uoliai brandinamas žūtbūtinis politinių partijų susitarimas, numatysiantis pagrindinius studijų ir mokslo sistemos gydymo būdus. Gal panacėjų įsisenėjusioms studijų ir mokslo ligoms gydyti pasiilgusiems politikams sunku patikėti, tačiau praktika rodo, kad prieš imantis gydytojo vaidmens dažnai pravartu bent medicinos elementorių pavartyti. Tad, ką šį kartą žada „prieštvaninis“ politikų noras „susitarti“?
Jau kelintas mėnuo tautos atstovybės – Parlamento – kuluaruose uoliai brandinamas žūtbūtinis politinių partijų susitarimas, numatysiantis pagrindinius studijų ir mokslo sistemos gydymo būdus. Gal panacėjų įsisenėjusioms studijų ir mokslo ligoms gydyti pasiilgusiems politikams sunku patikėti, tačiau praktika rodo, kad prieš imantis gydytojo vaidmens dažnai pravartu bent medicinos elementorių pavartyti. Tad, ką šį kartą žada „prieštvaninis“ politikų noras „susitarti“?
Gundymas investuoti į nieką
Partijoms teikiamo susitarimo projektas savo turiniu toli gražu nekvepia nacionaliniu susitarimu, t. y. valios išraiška tų, kuriems sprendžiama problema opiausia, o siūlomi pokyčiai gali tapti pagrindiniu orientyru renkantis ateities gyvenimo kelią. Tokia diagnozė konstatuotina visų pirma dėl to, kad susitarimo tekste užkoduota skaudžiai paprasta vienos pusės išnaudojimo logika – nepamatuotos valstybės politikos klaidas lopyti studentų sąskaita, mainais pažadant studijų kokybę „kažkada ateityje“. Net ir neįgudusiam aukštojo mokslo peripetijų stebėtojui darosi aišku, kad toks „susitarimas“ vargu ar prives prie gero.
Švietimo ir mokslo ministerija jau kuris laikas viešai pripažįsta, kad aukštojo mokslo sistemai pinigų stinga. Esminiu principu, kuris toliau užtikrintų aukštojo mokslo prieinamumą, kokybiškas studijas, Lietuvos aukštųjų mokyklų galimybę konkuruoti su geriausiomis Europos ir pasaulio aukštosiomis mokyklomis, siūlomas ženkliai didesnės visuotinės studijų įmokos įvedimas. Būtų gražu, jei nebūtų graudu...
2006 m. lapkritį Lietuvos studentų sąjungos (LSS) atliktas šalies studentų nuomonės tyrimas „Mokamos studijos Lietuvoje: studentų požiūris“ parodė, kad vis daugiau studentų mąsto apie studijas kaip apie investiciją į savo ateitį. Pastebėta tendencija, kad studentai didesnę studijų įmoką sietų su geresne studijų kokybe. Deja, šiandien akivaizdu, kad visuotinės studijų įmokos įvedimas ir taip didesnę studijų kaštų dalį dengsiantiems studentams negarantuos kokybės efekto. Tam prireiktų dešimtmečio ar net daugiau.
Naivu būtų tikėtis ir to, kad įgyvendinus pagrindinę partijų susitarime numatytą studijų pertvarkos priemonę, bus sudarytos geresnės sąlygos Lietuvos aukštosioms mokykloms konkuruoti su geriausiais Europos ar pasaulio universitetais. Dėl aiškiai nevienodų sąlygų Europos mastu rizikuojama pralaimėti sausai – padaugės jaunesniųjų emigrantų, o ir Lietuvoje bręstančios tapatybės krizės tai nepadės išspręsti. Juolab, kad studentams žadamos visuotinai prieinamos paskolų sistemos realumas miglotas: žinoma, kad po reformos pradžios ketvirtaisiais metais reiks 1,054 mlrd. Lt. – šiandien pirmiesiems metams biudžete tėra surasta 100 mln. Lt.
Praeities klaidos taisomos šiandien
Vertėtų prisiminti, kad paskutinį kartą studijų įmokos reforma įvyko 2002 m., kuomet senoji sistema (Vyriausybė nustato valstybės finansuojamų vietų skaičių, o universitetai papildomai priima studentus, mokančius visą studijų kainą) buvo pertvarkyta į naują mokėjimo sistemą (50 % – atleidžiami nuo mokesčio, 50 % – moka dalinę 500 Lt įmoką per semestrą). Būtent tada visi – tiek valstybės finansuojamieji, tiek mokantys dideles studijų įmokas – buvo suskirstyti į visiškai ir dalinai valstybės finansuojamųjų gretas.
Taip valstybė įsipareigojo skirti didesnį finansavimą gausesniam būriui studentų, kuris dabar įvardijamas kaip pagrindinė kliūtis kokybiškam aukštajam mokslui. Paradoksalu, tačiau alternatyva studijų įmokai – perpus sumažintas studentų skaičius! Ar nevertėtų čia stabtelėti ir prisipažinti, kad pagal darbingo amžiaus žmonių, turinčių universitetinį išsilavinimą skaičių, esame toli gražu ne pirmaujantys pasaulyje – nejau 19 % užtenka norint sukurti visapusiškai išsilavinusią, žinių ekonomika grįstą valstybę?
Stebina ir tai, kad už šalies švietimo raidą atsakingi pareigūnai reformos modelius grindžia skoliniais iš tų valstybių, su kuriomis Lietuva vargiai turi ką bendro. Daugeliu atžvilgiu artimas Airijos pavyzdys pamirštas (gal todėl, kad šios valstybės elgsena studentų atžvilgiu buvo visiškai priešinga – garantuojamas nemokamas mokslas). Daugiausia universitetų pažangiausiųjų sąrašuose turinčios Jungtinės Amerikos Valstijos Lietuvos studijų ir mokslo reformatoriams taip pat neatrodė vertos dėmesio. Belieka, matyt, tik džiaugtis, kad ideologiškai priešingų partijų vėliavnešiai, regis, atrado šį tą bendro: visuotinė studijų įmoka – skamba labai socialdemokratiškai, „strimgalviška“ reforma dėl reformos – labai konservatoriška. Liberalumo prado ieškoti matyt ir neverta.
Sisteminio mąstymo deficitas
Studentų atstovai, ne viena iniciatyvinė visuomenės veikėjų grupė nuolat kartoja, kad norint optimaliai siekti užsibrėžtų tikslų, realią studijų ir mokslo pertvarką būtina vykdyti kompleksiškai ir pradėti ją derėtų tikrai ne nuo visuotinės studijų įmokos įvedimo. Yra pakankamai identifikuojamų problemų, kurias išsprendus būtų galima sudaryti prielaidas studijų kokybei gerėti. Retorinis klausimas: ar dabartinis politinis aktyvumas tikrai esti nuoširdus?
Sisteminio mąstymo stoką įrodo ir tai, kad partijos savo susitarime nemini būtinybės didinti valstybinį aukštojo mokslo sistemos finansavimą. Tarsi užsimerkiama ne tik prieš nacionalinius, bet ir prieš tarptautinius įsipareigojimus. Juk 2005-ųjų balandį Briuselyje paskelbtas Europos komisijos komunikatas „Intelektualinio potencialo mobilizavimas Europoje: sudarant sąlygas universitetams visapusiškai prisidėti prie Lisabonos strategijos“ skelbia, kad „viena iš pagrindinių valstybių atsakomybių yra užtikrinti, kad jokia aukštojo mokslo sistema Europoje neliktų be pakankamo bendrojo finansavimo. Komisija paskaičiavo, kad netgi modernizuotų universitetų sistemoje bendrosios (valstybės) investicijos turi sudaryti apie 2 % BVP, – tai tik minimalus reikalavimas žiniomis grįstoje ekonomikoje.“ Įdomu būtų sužinoti, kada Lietuva, klestinčios ekonomikos priešaky, sugebės tiek lėšų skirti bendrajam finansavimui.
Kaip ten bebūtų, kokybė nėra tik pinigai. Civilizuotame studijų ir mokslo pasaulyje toli gražu ne viskas grindžiama greitomis lėšomis, veikiau priešingai – pirmiausia rūpinamasi diegti progresyvų požiūrį į mokslininką, dėstytoją, studentą, kas mūsų valstybėje, deja, kuo toliau, tuo labiau tampa tik tuščia regimybe. Džiugu, kad kilęs studentų, blaiviai mąstančių akademinės bendruomenės, visuomenės narių judesys žada teigiamus pokyčius. Lieka viltis, kad daugiau neprireiks šventoriuje degančių studentų diplomų, kurie primintų apie aiškiai pavojingą aukštojo mokslo vertybių perkainojimą.
