Šiandien sunku būtų surasti žmogų, neturintį bent vieno iš socialinių tinklų paskyros. O jeigu ir pavyktų – toks asmuo greičiausiai atrodytų kaip keistuolis, iškrentantis iš socialinio gyvenimo. Nors šios platformos per pastarąjį dešimtmetį tapo neatsiejama kasdienybe, mokslininkai vis užsimena, kad dėl per didelio įnikimo į virtualiąją realybę gresia psichologinės problemos ir net fiziologiniai sutrikimai. Ar egzistuoja riba, už kurios jau galime sakyti, kad esame priklausomi nuo socialinių tinklų?
Šiandien sunku būtų surasti žmogų, neturintį bent vieno iš socialinių tinklų paskyros. O jeigu ir pavyktų – toks asmuo greičiausiai atrodytų kaip keistuolis, iškrentantis iš socialinio gyvenimo. Nors šios platformos per pastarąjį dešimtmetį tapo neatsiejama kasdienybe, mokslininkai vis užsimena, kad dėl per didelio įnikimo į virtualiąją realybę gresia psichologinės problemos ir net fiziologiniai sutrikimai. Ar egzistuoja riba, už kurios jau galime sakyti, kad esame priklausomi nuo socialinių tinklų? LRT.lt kalbinti psichologai tikino, jog problemų galima įžvelgti, tačiau jos dar nėra dramatiškos.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Laiku priklausomybės pamatuoti neišeina
Kaip LRT.lt aiškino Vytauto Didžiojo universiteto psichologas doc. dr. Visvaldas Legkauskas, bet kokios priklausomybės pagrindinis bruožas – kai žmogus kokiai nors veiklai skiria daugiau laiko, negu tikėjosi. Tas pats galioja ir socialiniams tinklams. Laikas, praleidžiamas naršant juose, vis ilgėja ir ilgėja. Taip pat svarbu pastebėti, kai dėl šios veiklos aukojamos kitos. Reikia susirūpinti ir tada, kai jau aplinkiniai sako, kad yra problema, o žmogus tvirtai teigia, kad tikrai ne.
Vis dėlto priklausomybę išskirti pagal socialiniuose tinkluose praleidžiamą laiką yra neįmanoma, nes dalis žmonių su jais tiesiog dirba.
„Tai jiems yra darbinių funkcijų dalis, nekalbant apie tuos, kurie tik su tuo dirba. Tai jiems ir 16 valandų per dieną nėra priklausomybė, nes tai tiesiog jų darbas. Tuomet sunku pamatyti, kada jie tai daro dėl darbinio intereso, o kur prasideda sėdėjimas dėl sėdėjimo socialiniuose tinkluose“, – sakė V. Legkauskas.
Pasak psichologo, socialiniai tinklai kelia priklausomybę, nes juose galime patenkinti savo dėmesio ir pagarbos poreikį per specifines šių kanalų funkcijas. T. y. patiktukai, komentarai, pasidalijimai. Jeigu įkeliame kokį nors turinį ir jis sulaukia daug pozityvių reakcijų, gauname dopamino dozę. Dopaminas, anot pašnekovo, yra kaip sėkmės hormonas. Mes jaučiamės patenkinti ir norime pakartoti.
Gydyti priklausomybės nuo socialinių tinklų nėra kaip
Gana daug žmonių jaučiasi socialiniuose tinkluose praleidžiantys daugiau laiko, negu iš tikrųjų norėtų. Visgi tokia priklausomybė nėra specifiškai gydoma – kaip atkreipė dėmesį V. Legkauskas, ligoninėse nėra gydomos priklausomybės, susijusios su veikla. Taip yra iš dalies dėl to, kad panašios veiklos nesukelia dramatiškų fizinių pasekmių.
Priklausomybė nuo socialinių tinklų gali privesti ir prie radikalių judėjimų kūrimosi, tačiau, psichologo teigimu, tokia tikimybė nėra didelė.
„Iš daugybės žmonių, kurie vienaip ar kitaip jaučia, kad socialiniuose tinkluose praleidžia daug laiko, tokias pasekmes patirs tik labai mažas procentas. Todėl mes tą riziką suvokiame kaip neypatingą, taip yra su visais dalykais, kurie stipriai paplitę. Jeigu dalykas nėra stipriai paplitęs, tačiau turi rimtų pasekmių, mes tai traktuojame kaip ligą ir einame jos gydyti.
Jeigu priklausomybė yra stipriai paplitusi, pavyzdžiui, rūkymas, tačiau greitų neigiamų poveikių, kurie pasireikštų per savaitę ar per mėnesį, nėra, tada mes irgi nevargstame nuo to gydyti žmonių ligoninėse, paliekame tai jiems pasirinkti. Kuriamos pagalbos schemos ir sistemos, kaip žmogus galėtų mesti rūkyti.
Socialiniai tinklai yra mūsų gyvenimo dalis ir kadangi jie stipriai paplitę, tai, žiūrint į kitą žmogų, kuris daro tą patį, ką ir mes, sakyti, kad tu turi bėdą, tampa sunkiau. Dėl to problemos ūmiai neįžvelgiame, bet ilgalaikėje perspektyvoje visuomenėje turime padidėjusį susipriešinimą, kuris yra išimtinai socialinių tinklų produktas“, – LRT.lt pasakojo V. Legkauskas.
Oficiali tokios priklausomybės diagnozė neegzistuoja
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslininkas dr. Arūnas Žiedelis LRT.lt aiškino, kad sunku stiprų polinkį naudoti socialinius tinklus vadinti priklausomybe, nes tai jau yra tam tikras sutrikimas, o sutrikimai apibrėžiami ligų klasifikacijos sistemose.
„Oficialios diagnozės, tokios, kaip priklausomybė nuo socialinių tinklų, mes tikrai neturime. Negalime to dėti į vieną kategoriją su priklausomybe nuo alkoholio, kitų psichoaktyviųjų medžiagų, lošimų, žaidimų. Kita vertus, tenka pripažinti, kad socialiniai tinklai sukurti taip, kad skatintų žmones įsitraukti, praleisti kuo daugiau laiko juose, pažiūrėti daugiau reklamų ir generuoti pajamas socialiniams tinklams“, – teigė A. Žiedelis.
Anot jo, pastebima, kad per didelis socialinių tinklų vartojimas susijęs su neigiamomis pasekmėmis: apleidžiamos kitos gyvenimo sritys, padaugėja nerimo, depresyvumo simptomų, sumažėja savivertė. Tokių tyrimų yra atlikta ir šie neigiami padariniai išties turi ryšį su socialiniais tinklais, todėl svarbu jais naudotis su saiku.
A. Žiedelis įvardijo, kad žmonės linkę ieškoti ryšių – tai natūralu, nes esame socialūs gyvūnai. Mums svarbu rūpėti, patikti, o socialiniai tinklai leidžia šį poreikį patenkinti. Šalia to esame ir smalsūs, todėl mums įdomu įvairios naujovės, o socialinės medijos gali užtvindyti nauja informacija, taip mes ir esame įtraukti į viso to sūkurį.
Psichologas siūlo nuolat pasitikrinti, kiek laiko praleidžiama socialiniuose tinkluose, nes žmonės linkę prarasti laiko kontrolę. Daugelis išmaniųjų įrenginių jau leidžia pasižiūrėti, kiek laiko skiriama įvairioms platformoms. Vidutinis vartotojas praleidžia apie pusvalandį kiekviename iš turimų socialinių tinklų, todėl verta savęs paklausti – ar tikrai to reikia ir ar nėra kitos veiklos, kuri duotų daugiau naudos?
Per ilgas naudojimasis internetu gali paskatinti ir miego sutrikimus, nes ekranų skleidžiama mėlyna šviesa trikdo cirkadinius ritmus. Dėl to rekomenduojama likus bent jau valandai iki ėjimo miegoti visus įrenginius padėti į šalį. Socialiniai tinklai gali turėti reikšmingą įtaką ir savivertei, nes žmonės juose visgi linkę dalytis savo fasadine puse ir bando parodyti save iš gerosios pusės. Tada imame lygintis su kitais ir jaučiamės nepakankami, esame linkę save nuvertinti.
Radikaliai atsisakyti socialinių tinklų nėra būtinybės
Užsienio spaudoje nuolat galima aptikti raginimų atsisakyti socialinių tinklų, pašalinti savo paskyras ir ten nebesugrįžti. Kaip teigė V. Legkauskas, tokių radikalių priemonių verta imtis tada, kai matoma išties didelė problema. Visgi absoliučiajai daugumai žmonių to imtis nėra būtinybės, nors svarbu savęs paklausti, kokią naudą duoda nuolatinis naršymas po socialinius tinklus.
Kitaip tariant, reikia apibrėžti sau ribas ir socialinių tinklų platformas naudoti informacijos paieškai, kontaktams palaikyti ir pan. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, jei ten pradedama leisti kone visą savo laisvalaikį.
„Ryškiausias pavyzdys yra „TikTok“ iškilimas. Mes dabar žinome, kad „Facebook“ kaip socialinio tinklo modelis laikui bėgant silpnėja, jo vartotojų bazė jau traukiasi, o „TikTok“ stipriai auga. Pastarasis turi išskirtinių savybių kaip socialinis tinklas, konstruktyvo čia yra gerokai mažiau, o tiek priklausomybės generavimo, tiek juntamos žalos atsiradimo yra daugiau“, – atkreipė dėmesį V. Legkauskas.
Užsienyje taip pat pasigirsta bandymų laikytis „dopamino dietos“, ši nauja metodika pirmiausia buvo išbandyta Silicio slėnyje prieš keletą metų. Jos tikslas – atsiriboti nuo bet kokios malonumą teikiančios veiklos, pavyzdžiui, muzikos klausymosi, serialų ir filmų žiūrėjimo, socialinių tinklų ir pan. Laikantis tokios „dietos“ siūloma apskritai atsisakyti įvairiausių technologijų, dirbtinės šviesos ar net skanaus maisto ir gėrimų – iš esmės visko, kas stimuliuoja žmogų. Yra teigiančiųjų, kad mažesnis neurotransmiterio dopamino, motyvuojančio veikti, kiekis gali padėti perkrauti ir subalansuoti smegenis.
Pasak VDU psichologo, ši dieta išties yra gana sunkiai įgyvendinama. „Dopamino šaltiniai yra labai įvairūs. Jei atsisakoma kelių šaltinių, realaus poveikio smegenims tai neturi, nes lieka daugybė kitų. Tai ne dopamino dieta, o tiesiog tam tikrų veiklų ribojimas.
Realiame gyvenime dopaminą iš socialinių tinklų pakeisime dopaminu iš veiklų, kurias laikome konstruktyvesnėmis. Pavyzdžiui, dopaminu iš stalo teniso ar šachmatų partijos, jis niekuo nesiskiria smegenyse, nepriklausomai nuo to, iš kur jūs jo gaunate. Pati mintis keisti tam tikras veiklas konstruktyvesnėmis veiklomis yra teisinga, bet čia ne dieta“, – tvirtino V. Legkauskas.
Socialiniuose tinkluose praleisime dar daugiau laiko
Kompanijos „Meta“ užmojis kurti metavisatą – teorinę ateities interneto versiją, kurią sudaro bendros 3D virtualios erdvės, sujungtos į virtualų pasaulį. Žmonės šiame pasaulyje galės žaisti ir socialiai „susijungti“. Kai kurie baiminasi, kad metavisata gali tik dar labiau pagilinti žmonių įnikimą į socialinius tinklus ir paaštrinti psichinės sveikatos problemas.
A. Žiedelis įvardijo, kad ateitį su metavisata prognozuoti išties sudėtinga, tačiau net ir be jos žmonės vis labiau įklimpsta į virtualią socialinę erdvę. Nuo tada, kai tik atsirado socialiniai tinklai, kiekvienais metais žmonės juose praleidžia vis daugiau laiko.
„Galime drąsiai spėti, kad praleisime juose dar daugiau laiko. Patys socialiniai tinklai savo architektūrą kuria turėdami tikslą, kad ten būtume kuo daugiau. Ar tikrai nieko dėl to negalime padaryti? Manau, kad nebūtinai. Jeigu atkreipiame dėmesį į nesaikingo socialinių tinklų vartojimo keliamą žalą, tuomet visiškai realu, kad į juos pradėsime žiūrėti kaip į tokius dalykus, kuriais galima mėgautis, tačiau reikia tai daryti saikingai“, – savo įžvalgomis pasidalijo A. Žiedelis.
