Kaip suprasti, kad esame nuo ko nors priklausomi ir nebegalime kontroliuoti savo elgesio? Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doktorantė Dovilė Šimkutė tikina, kad nors dažniausiai kalbama apie įprastą priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų, galime būti priklausomi ir nuo tam tikro elgesio.
Kaip suprasti, kad esame nuo ko nors priklausomi ir nebegalime kontroliuoti savo elgesio? Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doktorantė Dovilė Šimkutė LRT RADIJO laidoje „Mokslas skubantiems“ tikino, kad nors dažniausiai kalbama apie įprastą priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų, galime būti priklausomi ir nuo tam tikro elgesio. Apie tai pradėta kalbėti palyginti neseniai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kodėl interneto platformos taip įtraukia?
„Bendri bruožai, kuriuos turi medžiagų ir elgesio priklausomybės, yra troškimas įsitraukti į save apdovanojančią veiklą, savikontrolės praradimas, nesėkmingos pastangos tą veiklą nutraukti ir t. t. Tiek tradicinės, tiek elgesio priklausomybės aiškiai parodo tuos pačius potraukio, tolerancijos ir abstinencijos aspektus. Abiem būdingas laipsniškas tam tikros elgesio kontrolės praradimas nepaisant neigiamų pasekmių gyvenime. T. y. negalėjimas atidėti pasitenkinimo – geriau mažiau, bet dabar negu daugiau, tačiau žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos. Nuolat trokštama išgyventi pradinę euforijos būseną“, – pasakojo D. Šimkutė.
Kalbėdama apie priklausomybę nuo internetinių platformų, socialinių tinklų, VU doktorantė pažymėjo, jog nesvarbu, ar tai būtų pamėgta nuotrauka, ar komentaras po įrašu, ar įveiktas lygis žaidime, smegenyse kiekvieną kartą išsiskiria dopaminas, kuris yra vienas pagrindinių smegenyse esančios atlygio sistemos komponentų.
Pasak jos, dopamino išsiskyrimas jaučiamas kaip malonumas. Jis pats savaime kelia priklausomybę, nes mes visuomet norime jaustis gerai.
„Kuo daugiau dopamino gauname iš konkrečios veiklos, tuo didesnį troškimą ja užsiimti jaučiame. Ilgainiui elgesys tam tikroje platformoje arba tam tikra psichotropinė medžiaga tokio malonumo jau nebeteikia, tačiau mes vis tiek tikimės, kad jausimės gerai. Tokiems lūkesčiams nepasiteisinus arba, pavyzdžiui, atsiradus kaltei dėl švaistomo laiko ar poveikio sveikatai, galimai jaučiamasi dar prasčiau. Todėl ieškoma dar stipresnių, įdomesnių stimulų, kurie vėl parūpintų taip trokštamą dopamino pliūpsnį“, – LRT RADIJUI teigė D. Šimkutė.
Neišsipildžius lūkesčiams pasijuntama net prasčiau nei prieš tai
Mokslininkė paaiškino ir apie tokį reiškinį kaip prognozės sklaida. Tai yra skirtumas tarp to, ko buvo tikėtasi, ir kas buvo gauta. Atliktų eksperimentų su beždžionėmis metu buvo įrodyta, kad kai gyvūnai netikėtai gauna atlygį, pavyzdžiui, vaisių sulčių, atitinkamose smegenų srityse padidėja dopamino neuronų aktyvumas. Kai beždžionė apmokoma, kad jai tam tikru metu pateikiamas stimulas, pavyzdžiui, garsinis signalas, o po jo – apdovanojimas, dopamino padidėjimas pastebimas ne gavus patį apdovanojimą, pavyzdžiui, sulčių, o reaguojant į patį stimulą – garsą, kuris reiškia, kad tuoj bus duota sulčių, o su jomis ir malonumas. Dėl to beždžionėlės ėmė džiūgauti vos tik išgirdusios garsą.
Signalo metu dopamino lygis išauga, tačiau jeigu beždžionėlėms neduodamas atlygis, šiuo atveju – sultys, matomas dopamino aktyvumo nukritimas žemiau bazinės linijos – t. y. negu buvo iki tol. Tai reiškia, kad gyvūnas ne tik nejaučia malonumo, bet pasijunta netgi prasčiau, negu jautėsi iki tol. Taigi, įvyko vadinamoji prognozės sklaida.
„Priklausomas žmogus, ypač pamatęs tam tikras užuominas, tikisi, kad jo naudojimas arba vartojimas bus toks pats geras kaip ir pirmąjį kartą. Tačiau, nepasiteisinus tokiems lūkesčiams, galimai jaučiamasi dar prasčiau, nes kai toks atlygis yra prognozuojamas, bet nepasiekiamas arba blogesnis, negu buvo tikėtasi, tai dopamino neuronų aktyvumas sumažėja žemiau pradinio lygio arba sustoja. Tada ieškoma stipresnių stimulų, kurie padėtų pasiekti dopamino pliūptelėjimą“, – dėstė VU doktorantė.
Per ilgai leidžiant laiką internete, ima mažėti pilkosios smegenų medžiagos
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad probleminis interneto naudojimas taip pat atitinka įprastą priklausomybių apibūdinimą. Naudotojas jaučia nekontroliuojamą poreikį būti prisijungęs, internete praleidžia gerokai daugiau laiko, negu buvo suplanavęs, o jei negali prisijungti prie virtualios erdvės, kyla nerimas ar netgi agresija.
„Svarbu paminėti, kad yra ne tik generalizuota priklausomybė nuo interneto, kai nesvarbu, kas ten veikiama, bet yra ir specifinė priklausomybė, probleminis elgesys, ar tai būtų žaidimų forma, ar lošimai, socialiniai tinklai ir pan. Kalbant apie poveikį smegenims, matomi pilkosios smegenų medžiagos tūrio pokyčiai. Pavyzdžiui, jeigu lygintume žmones, kurie internete kasdien praleidžia dvi valandas ir mažiau, su tais, kurie leidžia 10 valandų ir daugiau, tai pastarieji pasižymi reikšmingai mažesniu pilkosios medžiagos kiekiu. Viena svarbiausių tokio pokyčio paveikiamų funkcijų yra atmintis, kurią mes galime arba naudoti, arba prarasti.
Internete mes galime lengvai pasiekti visą informaciją bet kur ir bet kada, mūsų smegenys nebešvaisto energijos tai informacijai įsiminti, todėl jaučiami atminties sutrikimai. Paveikiama prieškaktinė žievė, kuri yra pagrindinis operacijų centras, paveikiami emocijų centrai. Tai, ką žmogus jaučia, vis sunkiau kontroliuoti – sunkiau valdyti elgesį, priimti sprendimus. Emocijų centrų sutrikimai lemia sutrikusią emocijų savireguliaciją ir šiuo aspektu panašu, kad kuo labiau vystosi priklausomybė, tuo šie ryšiai paveikiami stipriau“, – teigė D. Šimkutė.
Chroniškas miego trūkumas, pašnekovės teigimu, yra viena didžiausių bėdų kalbant apie probleminį interneto naudojimą. Įrenginių naudojimas miego sąskaita, akis vakare dirginanti mėlyna šviesa šiandien jau yra norma. Ilgainiui miego problemos tampa užburtu ratu, nes žmonės iškeičia miegą į laiką, praleidžiamą prie įrenginių. Dėl to prastėja gebėjimas priimti gerus sprendimus dieną, tuomet linkstama atsisakyti miego kitą naktį, o ilgainiui atsiranda nuotaikų kaita, atminties ir dėmesio sutrikimų, neryžtingumas, suprastėja imuninės sistemos veikla.
Anot specialistės, dažniausiai pabrėžiamas aspektas – nerimas, depresija. Impulsyvesni žmonės labiau rizikuoja tapti probleminiais interneto naudotojais. „Visgi dauguma atliktų tyrimų nepateikia atsakymo į klausimą, kas yra atitinkamo pokyčio priežastis, o kas yra pasekmė. T. y. ar žmogus patiria daugiau nerimo dėl to, kad nuolat tikrina socialines medijas, ar, pavyzdžiui, atvirkščiai – daugiau laiko praleidžiama socialiniuose tinkluose dėl to, kad daug nerimo patiriama realiame pasaulyje“, – įžvalgomis dalijosi mokslininkė.
Įtakos smegenų veiklai turi net ir 15 minučių internete
Net ir po 15 minučių naršymo internete smegenų aktyvumas pasikeičia – kaip aiškino D. Šimkutė, vienas dažniausiai minimų funkcinių pokyčių dėl perteklinio interneto naudojimo yra sutrikę atsako inicijavimo ir slopinimo procesai. Tą parodė ir atliktas tyrimas.
„Tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes. Viena grupė 15 minučių sėdėjo ramiai, atsipalaidavusi, antros grupės nariai skaitė žurnalą, o trečiosios – naršė internete. Prieš tas 15 minučių visi turėjo atlikti kognityvinę užduotį, lygiai tokią pačią turėjo padaryti ir po tų 15 minučių.
<...> Vertinant smegenų aktyvumą, susijusį su kognityvine kontrole, kai tiriamieji užduotį atliko pirmą kartą, skirtumų tarp grupių nustatyta nebuvo. Kai tą pačią užduotį tiriamieji atliko antrą kartą po 15 minučių, internetą naudojusių tiriamųjų grupėje buvo nustatytas didesnis smegenų elektrinis aktyvumas ir skirtumas tų potencialų, kurie atspindėjo kognityvinės kontrolės poreikį. Tai parodė, kad pastarajai grupei reikėjo daugiau pastangų, daugiau kognityvinių resursų užduočiai atlikti, tai galimai atspindi dėmesio sutelkimo padarinius“, – pasakojo D. Šimkutė.
15 minučių per dieną, kaip teigė doktorantė, didelės žalos nepadarys, tačiau svarbu yra tai, kad internetinio turinio pateikimas dažniausiai pasižymi didžiuliu informacijos srautu, žmonės greitai paskęsta įvairių duomenų jūroje, reklamose, antraštėse ir pasiūlymuose, kurie nuolat traukia dėmesį ir išblaško. Taip naršymas mažina žmogaus gebėjimą sukaupti dėmesį.
Tiesa, tyrimai rodo, kad šiek tiek kitaip yra vyresnių žmonių atveju. Jiems naudojantis socialinėmis medijomis įtaka kognityviniams gebėjimams būna teigiama. Besinaudojantis socialinėmis medijomis senjoras kognityvines užduotis atlieka reikšmingai geriau negu jų nenaudojantis. Taigi, yra ir teigiamų aspektų.
Kol netrukdo kasdieniam gyvenimui, tol tai nėra problema
D. Šimkutė įvardijo, jog dažnas interneto naudojimas pats savaime nėra problema. Blogai būna tuomet, kai asmuo nebesugeba kontroliuoti savo elgesio konkrečioje internetinėje platformoje, nors patiria neigiamų pasekmių ir padarinių įvairiose savo gyvenimo srityse.
„Pats geriausias vadovėlinis pavyzdys yra kompiuteriniai žaidimai kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Jeigu žmogus žaidžia kompiuterinius žaidimus, tačiau tuo pačiu metu lankomumas universiteto ar darbo yra puikus, užduotys ar pareigos yra atliekamos nepriekaištingai arba bent jau gerai, domimasi įvairiomis kitomis veiklomis, turima draugų, santykių realiame pasaulyje, tai turbūt neindikuoja nieko blogo apie kompiuterinius žaidimus, mes galėtume pasakyti tik tiek, kad žmogui tai yra hobis.
Tačiau jeigu nebepajėgiama atsikelti į darbą, patenkinamai atlikti pavedamų užduočių, prarandami kiti interesai arba socialiniai santykiai palaikomi tik tam tikroje aplinkoje, pavyzdžiui, paties žaidimo, tai jau yra probleminio interneto naudojimo požymiai. Galiausiai, jeigu pamirštami netgi tokie baziniai poreikiai kaip maistas arba susidūrus su būtinybe atsitraukti nuo tos veiklos kyla depresyvių ar net agresyvių reakcijų, tai mes jau galime apibūdinti kaip priklausomybę. Kol internetas netrukdo siekti savo tikslų, atlikti pareigų, kol yra įdomių ir mėgstamų veiklų už interneto ribų, jis yra nuostabus įrankis, gerokai palengvinantis mūsų gyvenimus“, – LRT RADIJO laidoje „Mokslas skubantiems“ kalbėjo D. Šimkutė.
Viso pokalbio galite klausyti radijo įraše.
Tekstą parengė Patricija Kilminavičienė
