Lietuvoje kova su piratavimu beveik neduoda rezultatų. Jeigu dar 2010–2012 metais Lietuvos antipiratinės veiklos asociacija bandė kažką padaryti, dabar nebėra ir tų pastangų. Tiesa, net ir tais laikais priimti nutarimai buvo visiškai neefektyvūs. Iki šiol turime išlikusį laikmenos mokestį, kai mokame už kiekvieną gigabaitą, kurį gauname nusipirkę naują išmanųjį telefoną, kompiuterį ar USB atmintinę.
Lietuvoje kova su piratavimu beveik neduoda rezultatų. Jeigu dar 2010–2012 metais Lietuvos antipiratinės veiklos asociacija (LANVA) bandė kažką padaryti, dabar nebėra ir tų pastangų. Tiesa, net ir tais laikais priimti nutarimai buvo visiškai neefektyvūs. Iki šiol turime išlikusį laikmenos mokestį, kai mokame už kiekvieną gigabaitą, kurį gauname nusipirkę naują išmanųjį telefoną, kompiuterį ar USB atmintinę.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Efektyviausias priemones prieš piratavimą pateikė ne valdžia
Lietuva yra viena iš Europoje pirmaujančių šalių pagal piratavimą. Kiek senstelėję 2018 m. duomenys rodo, kad esame antri po Latvijos, tačiau nuo to laiko pasikeitė visai nedaug. Ko gero, efektyviausios priemonės prieš piratavimą Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, buvo „Spotify“ ir „Netflix“ atsiradimas.
Labai ilgą laiką buvo bandoma piratinius tinklalapius blokuoti ir tiesiogiai. Taikytasi tiek į „Linkomaniją“, tiek į tam tikras filmus ir serialus transliuojančias lietuviškas svetaines. Visos pastangos ir visi teismai nuėjo veltui. Galiausiai buvo pasitelktas blokavimas per DNS, tačiau jį apeiti gali net ir minimaliai pažangūs kompiuterių naudotojai, tai padaryti užtrunka vos 2–3 minutes.
Kaip ir su kiekviena problema, kovojant su piratavimu reikia galvoti apie problemos šaknis. Pinigų trūkumas? Galbūt kadaise tai ir buvo motyvacija: verta prisiminti, kad „iTunes“ dainos kadaise kainuodavo po vieną dolerį, o filmai DVD diskuose kainuodavo ir iki kelių dešimčių litų. Dabar lietuviai uždirba daugiau, o vaizdo ir audioturinys yra pastebimai pigesnis.
Tiesa, jeigu muzika yra mums prieinama visai nesunkiai naudojantis tokiais servisais kaip „Spotify“, „Apple Music“ ar netgi „YouTube“, su videoturiniu situacija vis dar kiek sudėtingesnė. Tad nors ir mūsų šalies nebėra juoduosiuose sąrašuose tarp masiškai pirataujančių šalių, INAC duomenimis, Lietuvoje piratavimas vis dar siekia 66,3 proc.
Vaizdo turinio platformose – daug problemų
Pradėti reikėtų nuo to, kad lietuviškas „Netflix“, lyginant su JAV ar Jungtinės Karalystės pasiūla, atrodo gan skurdžiai. Be to, filmai ir serialai ten nėra prieinami lietuvių kalba, o daugelis jų nėra dubliuoti net ir rusiškai. Jaunoji karta su anglų kalba problemų neturi, bet gimę dar Sovietų Sąjungoje dažniau moka rusų nei anglų kalbą. Koks sprendimas tokiems žmonėms? Nemokami ir nelegalūs servisai.
Žinoma, prie piratavimo prisideda ir patys servisų kūrėjai. Lietuvoje turime „Netflix“ ir kelias lietuviškas platformas, bet gyvenantys didžiausiose šalyse gali rinktis iš „Netflix“, „Amazon Prime“, „HBO“, „Hulu“, „Disney+“, „Peacock“ ir įvairiausių kitų servisų. Tik, deja, to pasirinkimo dažnai tiesiog nelieka: tenka pirkti viską arba nieko.
Jeigu nori žiūrėti „Squid Game“, „The Game of Thrones“, „The Office“, „30 Rock“ ir dar savo vaikams rodyti kokius nors animacinius filmukus, net ir gyvenant JAV jau teks prenumeruoti bent jau kelių servisų paslaugas. Mokėti kokius 50 dolerių per mėnesį vien už kelis serialus ir filmus neretai nebenori net ir amerikiečiai, tad jie grįžta prie piratavimo.
Lietuvoje šita problema dar nėra ryški. Nes čia tiesiog nelabai turime turinio, nėra servisų: turime „Netflix“, kastruotą „HBO“, per kurį rodo tik „Černobylį“ ir „The Game of Thrones“, dar turime galimybę prieiti prie „Amazon Prime“ ir kelis lietuviškus servisus, kuriuose irgi turime gana nedidelį pasirinkimą.
Piratauti yra labai paprasta
Kitaip tariant, iš dalies turinį pirataujame todėl, kad taip yra patogiau. Visi yra įsitikinę, kad įvedę filmo ar serialo pavadinimą į „Google“ ir prirašę „watch for free“ arba „žiūrėti nemokamai“, ras tinkamus šaltinius. Su „Netflix“ ar tomis pačiomis platformomis to įsitikinimo nėra.
Šiuo metu iš viso veikia bent 150 piratinių svetainių vien Lietuvoje, o užsienyje jų atsiranda beveik kasdien. Jas rasti yra be galo paprasta. Be to, dalis tų piratinių svetainių yra mokamos, dėl ko mažiau interneto subtilybes išmanantys žmonės dažnai galvoja, kad ten jų žiūrimas turinys yra legalus ir nieko blogo jie nedaro.
Tad trūksta ne tik valdžios įsikišimo į „Google“ veiklą, bet ir tinkamos mūsų valstybės komunikacijos apie tai, koks turinys yra legalus, o koks ne. Esame turėję reklaminių kampanijų apie tai, kad vogti filmus ar muziką yra negerai, tačiau nė viena kampanija nepaaiškino, iš kur imamas turinys yra legalus, o kada tu jau būsi laikomas vagiu.
Kultūra yra tiek pat svarbi, kiek ir fintechai
Be abejo, reikia investicijų į vietinį turinį. Pastaruoju metu turime vis daugiau stiprių nekomercinių ar minimalaus biudžeto filmų, apie kuriuos neretai prabyla nuomonių lyderiai instagrame irfeisbuke.
Tačiau mūsų valstybė nepadaro net ir to, o ką jau kalbėti apie rimtesnes investicijas į mūsų vietinių filmų rinkodarą ar netgi jų plėtrą į užsienio rinkas. Taip, daug kas sakys, kad geriau tuos pinigus leisti pensijų ir pašalpų didinimui, tačiau iš tiesų investicijos į vietinę kultūrą, kaip ir į vietinius startuolius, vėliau atsiperka daugybę kartų, dėl ko galima ir padidinti tas pačias pensijas ir pašalpas.
Kitos šalys, tokios kaip JAV, Nyderlandai, Prancūzija ar Ispanija, sugebėjo savo piratavimo mastus nuo 2017 iki 2019 metų gerokai sumažinti (dalis iš šių šalių netgi dvigubai), o mums sekasi prastai. Nors ir turime tikslą iki 2026 m. Lietuvoje pasiekti ES piratavimo vidurkį, vietoje to nuo 2017 iki 2018 metų ES pagal piratavimą sugebėjome pakilti nuo 3 iki 2 vietos.
Niekas mums turinio duoti nenori
Tai tikrai nedidina mūsų patrauklumo kino rinkai. Todėl mes ir neturime vakarietiško filmų ar serialų pasirinkimo ir todėl mes pirataujame. Neabejoju, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija turi ką veikti, bet jeigu piratavimas šiai ministerijai yra vienas iš prioritetų, reikia kalbėtis su didžiosiomis JAV korporacijomis, peržiūrėti valstybės biudžetą ir bandyti išpešti kelis dalykus:
- Priversti „Google“ pakeisti savo algoritmų sudarymo metodiką pagal JAV ar JK modelį, taip sudarant prastesnes sąlygas piratinėms svetainėms.
- Užtikrinti „Netflix“ turinio vertimą į lietuvių kalbą (pakaktų ir subtitrų), galimai taip netgi sukuriant papildomų darbo vietų Lietuvoje.
- Paskatinti investicijas ne tik į startuolius, bet ir į kultūrą. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su Kultūros ministerija, galima būtų sukurti rizikos kapitalo fondą, kuris investuotų į vietinį medijų turinį.
- Bendromis pastangomis su tais pačiais „Netflix“ ar kitais legalaus turinio platintojais daugiau komunikuoti apie tai, koks turinys yra legalus ir kokie yra tokio turinio privalumai.
Ne, visiškai piratavimo neišnaikinsime. Kaip ir visame pasaulyje, išliks ta bėda, kad norint pažiūrėti visus serialus, teks rinktis kelias skirtingas platformas. Be to, visada turėsime pirataujančių iš principo ar paprasčiausiai iš įpratimo. Tačiau neabejoju, kad tokie veiksmai gerokai sumažintų piratavimą iki istoriškai žemiausio lygio Lietuvoje.
Ir, skirtingai nei visi iki šiol pasaulį juokinę mūsų draudimai ir bandymai kovoti su piratavimu, šitokios pastangos mus paverstų viena iš inovatyviausių pasaulyje su piratavimų kovojančių valstybių. Galbūt būsime pirmieji supratę, kad su šia problema kautis reikia ne naudojant draudimus, bet skatinant didesnę pasiūlą ir išryškinant legalaus turinio privalumus?
