Žmonės mano, kad naudoti daugiau energijos yra blogai, sako Tarptautinės energijos agentūros vadovas Fatih Birol – bet jeigu ji gaunama švariai, tai kitas reikalas.
© Gold Auraque | Creative Commons
Adam Vaughan: Kaip reikėtų pakeisti pasaulio energetikos sistemą, kad iki 2050 pasiektume nulinę emisiją?
Fatih Birol: Nuo dabar iki 2030 m., turime kuo daugiau nuveikti su egzistuojančiomis švarios energijos technologijomis: šviesos, vėjo, elektromobiliais, energijos naudojimo efektyvumu. Bet vien to negana. Norint maksimaliai naudoti atsinaujinančią energiją ekonomiškai efektyviu būdu, vien fotovoltinių skydelių ir vėjo elektrinių negena. Būtinas stiprus paskirstytas tinklas ir energijos saugyklos – baterijų, vandenilio ir hidroenergijos.
Manau, antrajai daliai skiriama nepakankamai dėmesio. Tai – svarbiausia kliūtis atsinaujinančios energetikos plėtrai.
Apie 50 procentų planuojamo nulinių netto emisijų sumažinimo turės rastis iš technologijų, kurių rinkoje kol kas nėra. Turime labai mažai laiko tokių technologijų kaip vandenilis, baterijos ir anglies sugaudymas inovavimui. Be to, reikės švarios energijos technologijų pramonėje, nuo cemento iki plieno. Dabartinis anglies, naftos ir dujų naudojimas turės būti visiškai minimalus. Tai svarbiausia. Būtinas visos energetikos sistemos pertvarkymas, o tai herakliška užduotis.
Ar jau daug pasistūmėjome šia kryptimi?
Mes ne tik neartėjame prie tikslo, bet ir atstumas iki jo vis didėja. Atsigaunant [pasaulio] ekonomikai, šiais metais prognozuojamas CO₂ emisijų padidėjimas 1,5 mlrd. tonų, o tai būtų antras didžiausias padidėjimas istorijoje. Daugumai [emisijų sumažinimo] įsipareigojimų trūksta konkrečios energijos politikų pritaikymo ir jos finansavimo.
Emisijas sumažinti bus daug sunkiau ir daug brangiau, jei nesiimsime to kuo greičiau. Man didžiausias iššūkis atrodo anglies naudojimas Azijoje. Kinijoje, Indijoje ir Indonezijoje gyvena beveik 45 procentai pasaulio žmonių, ir daugiau nei 60 procentų jų elektros išgaunama iš anglies. Šių anglies jėgainių atsisakymas bus esminis žingsnis.
Kaip sekasi atsisakyti akmens anglies?
Progresas vyksta, bet ne ta kryptimi. Netgi JAV anglies naudojimas didėja. Žinoma, per ateinančius mėnesius ir metus tai pasikeis. Pavyzdžiui, Vokietija nusprendė atsisakyti savo anglies jėgainių iki 2038 metų. Bet ten anglies dalis labai maža, lyginant su kitomis šalimis, kur anglis yra svarbus darbo šaltinis. Todėl šis iššūkis yra toks didelis.
Man anglis ir anglį naudojančios jėgainės Azijoje yra visų klimato kaitos debatų nervų centras. Tai – paprasta aritmetika. Jei ir toliau deginsime akmens anglį, pasiekti klimato tikslus bus sunkiau ir sunkiau, jei iš viso įmanoma.
Ką manote apie pažadus, duotus anksčiau šias metais JAV Prezidento J. Bideno vadovų susitikime, skirtame klimato kaitai?
Mano jausmai sumiši. Labai džiaugiuosi, kad kai kurios didžiausios pasaulio ekonomikos, tokios, kaip JAV, Kinija, Japonija ir Kanada, išsikėlė ambicingus tikslus, ir daug pasaulio vyriausybių kovą su klimato kaita parėmė. Bet matau, kad retorika ir duomenys eina skirtingomis kryptimis. Norėčiau išvysi detalų planą, ypač laikotarpio nuo dabar iki 2030, kaip jie ketina įvykdyti energijos politikos tikslus ir šiuos teiginius pagrįsti.
Ar realūs Kinijos prezidento Xi Jinping pažadai, kad šalyje nuo 2025 metų anglies naudojimas ims mažėti?
Tai yra vienas iš svarbiausių teiginių iš Bideno susitikimo, ir man jis atrodo itin padrąsinantis. Žvelgdamas į Kinijai kilusius energijos iššūkius, kuriuos ji įveikė, viliuosi, tai gali pasitarnauti visam pasauliui. 7 iš 10 fotovoltinių skydelių yra finansuojami arba gaminami Kinijos kompanijose. Kinija pirmauja pasaulyje pagal vėjo ir vandens energetiką. Vėlgi, tikiuosi, kad Kinija gali pasiekti prezidento Xi nurodytą tikslą.
Koks, Jūsų manymu yra naftos kompanijų vaidmuo energijos sektoriaus dekarbonizavime?
Šis energijos perėjimas paveiks visas naftos kompanijas, nežiūrint to, ar jos jame dalyvauja, priešinasi, ar lieka neutralios. 2019 metais, tarptautinių naftos kompanijų investicijų krepšelyje švarios energijos dalis buvo apie 1 procentą. Dabar ši dalis gerokai padidėjo, iki maždaug 5 procentų. Padidėjimas stiprus, bet toli gražu nėra pakankamas padėti perėjimui prie švarios energijos.
IEA prognozuoja, kad 2021 metais pasaulyje per dieną bus sunaudojama po maždaug 97 milijonus barelių naftos. Ką šio skaičiaus sumažėjimas reiškia daug naftos išgaunančioms šalims?
Šalims, priklausančioms nuo naftos ir dujų atsargų, tai bus itin reikšminga. [Iki 2050] pasaulio naftos poreikis gali sumažėti iki 24 milijonų barelių per dieną. Dėl to naftos kaina taip pat gerokai sumažės. Vienintelė išeitis tokioms šalims yra kuo spartesnis savo ekonomikų diversifikavimas.
Pastaraisiais metais daug kalbėta apie vandenilį kaip alternatyvų kurą. Ar šis haipo ciklas skiriasi nuo ankstesnių?
Energijos rinkas stebiu jau daug metų. Kad ir kokia būtų technologija, visuomet yra žmonių, kuriems jos patinka ir tokių, kuriems nepatinka. Dabar pirmą kartą matau technologiją, kuri patinka visiems. Pietūs, šiaurė, gamintojai, vartotojai – vandenilis patinka visiems. Norėčiau pamatyti bent du dalykus. Pirma, aiškias strategijas ir joms skirtą finansavimą. Ir antra – reguliavimas. Abiem atvejais, tarp vandenilio propagavimo ir to kas vyksta tikrame gyvenime, yra didelis neatitikimas.
Ko tikitės iš lapkritį vyksiančio vadovų susitikimo klimato klausimais COP26 ir kokią žinią norėtumėte perduoti?
Energija yra gerai, bet emisijos yra blogai. Energija gerina mūsų gyvenimą, daro patogesniu, produktyvesnio. Jei reikėtų pasirinkti du dalykus [COP26], pirmas būtų patikima energijos politika sumažinti globalias emisijas perpus iki 2030 metų. Antrasis finansavimo mechanizmas, kuris spartintų perėjimą prie švarios energetikos besivystančiose šalyse.
Kodėl atskiriama energija ir emisijos? Ar nerimaujate, kad iškastinis kuras teršią pramonės įvaizdį?
Žmonės galvoja, kad bėdos kyla iš energijos. Tuo tarpu bėdas kelia emisijos. Galima turėti daug energijos, švarios energijos, kas mums visiems išeis į naudą.
Fatih Birol yra Tarptautinės energetikos agentūros vykdomasis direktorius. Ši tarpvyriausybinė organizacija buvo įkurta, siekiant užtikrinti energetinį saugumą po 1973 – 1974 metų naftos krizės, kai didžiųjų naftą išgaunančių šalių embargas sukėlė kuro trūkumą. Pastaraisiais metais IEA vis daugiau dėmesio skiria pasaulio energetikos sistemų pokyčiui, kad būtų pasiekti tarptautiniai klimato kaitos ribojimo tikslai.
Adam Vaughan / www.newscientist.com