Apie nelegalų filmų, programinės įrangos ar muzikos platinimo problemą kalbama ne vienerius metus, tačiau piratavimo klausimas ne mažiau aktualus ir knygų leidybos srityje. Nelegaliai įvairiose interneto svetainėse talpinamos ar socialiniuose tinkluose platinamos elektroninės knygos autoriams ir leidėjams kasmet pridaro milžiniškų nuostolių, o kartu trukdo viso kultūros lauko plėtrai. 
Apie nelegalų filmų, programinės įrangos ar muzikos platinimo problemą kalbama ne vienerius metus, tačiau piratavimo klausimas ne mažiau aktualus ir knygų leidybos srityje. Nelegaliai įvairiose interneto svetainėse talpinamos ar socialiniuose tinkluose platinamos elektroninės knygos autoriams ir leidėjams kasmet pridaro milžiniškų nuostolių, o kartu trukdo viso kultūros lauko plėtrai. Leidyklos „Alma littera“ autorių teisių grupės vadovė Aistė Augustauskaitė-Keršienė sako, kad lietuviai dar dažnai nesupranta intelektinės nuosavybės vertės, todėl ir knygų piratavimo nelaiko nusikaltimu. Savo ruožtu populiarių knygų autorė, rašytoja Vaiva Rykštaitė pažymi, kad autoriai dėl to patiria ne tik materialinę, bet ir moralinę žalą.
Piratavimo mastai nemažėja
Skaičiuojama, kad nelegaliai įvairų intelektinį turinį platinančios interneto svetainės Lietuvoje per metus padaro žalos už daugiau kaip 2 mlrd. eurų. Reikšminga šios sumos dalis tenka nelegaliems knygų parsisiuntimams. A. Augustauskaitės-Keršienės teigimu, populiarių lietuviškų knygų nelegalių elektroninių kopijų parsisiuntimų skaičius neretai kelis kartus viršiją tų knygų tiražą. Dažniausiai piratų taikiklyje atsiduria naujos, didelio populiarumo sulaukiančios, žinomų autorių knygos.
„Lietuvoje nelegalaus knygų platinimo problema išlieka tikrai aktuali ir šiuo požiūriu Europos kontekste vis dar atrodome nekaip. Tai rodo ir nemažas nelegaliai turinį talpinančioms internetinėms svetainėms pateikiamų pretenzijų skaičius. Pavyzdžiui, iki šiol tęsiasi leidėjų bylinėjimas su Lietuvoje vienu didžiausių nelegaliai PDF formatu knygas platinančių tinklalapių. Be to, aktyviai nelegaliomis knygų kopijomis dalinamasi ir socialiniuose tinkluose“, – sako A. Augustauskaitė-Keršienė.
Anot jos, tokius pažeidimus itin sudėtinga susekti, todėl kovojant su piratavimo reiškiniu esminis vaidmuo tenka švietėjiškai veiklai. A. Augustauskaitės-Keršienės teigimu, skaitytojai turėtų suprasti, kad sulig kiekvienu nelegaliu knygos persiuntimu pajamas praranda būtent jų mylimi autoriai, kuriems piratavimas yra itin skaudus.
Rašytojai nukenčia finansiškai ir morališkai
Tai patvirtina V. Rykštaitė, kuri skaičiuoja, kad, įvertinus nelegalių jos parašytų knygų parsisiuntimų skaičių, vien pernai ji neteko maždaug 10 tūkst. eurų pajamų. Tai neabejotinai yra reikšminga suma.
„Beveik visos mano knygos yra siuntinėjamos ir dalijamos feisbuko grupėse, o kartais net ir nelegaliai pardavinėjamos. Kai kurie vagys tokie įžūlūs, kad netgi patys mano feisbuko paskyroje pasigiria, jog mano knygas parsisiuntė už dyką, kitaip tariant – mane apvogė. Pirataujančių žmonių pasiteisinimai dažniausiai skamba absurdiškai – pavyzdžiui, „parsisiunčiau, bet neskaičiau“. Juk tai tas pats, kas pavogti šokoladą iš parduotuvės ir sakyti, kad jo nevalgei“, – piratų logika stebisi V. Rykštaitė.
Kartu jį pažymi, kad rašytojai dėl knygų vagysčių patiria ne tik piniginius, bet ir moralinius nuostolius. „Dažnai išties apima neviltis, kai matai, kaip nevertinamas tavo ir kitų prie knygos išleidimo prisidėjusių žmonių darbas. Juk tam, kad knyga išvystų dienos šviesą, prie jos ne vienerius metus dirba didelė komanda. Kiekvienas už savo darbą nusipelno gauti atlygį“, – sako V. Rykštaitė.
Jos įsitikinimu, kova su piratavimu – tai, visų pirma, žmonių sąmoningumo ir vidinės kultūros ugdymo klausimas, o tol, kol nepasikeis gyventojų požiūris į intelektinį turinį, pažaboti nelegalų knygų ar kitos intelektinės nuosavybės platinimą gali būti sunku.
„Atrodo, jau praėjo tie laikai, kai tam tikri filmai ar knygos buvo sunkiai prieinamos, visi buvome alkani Vakarų, tačiau negalėjome jų pasiekti – piratavimas buvo tarsi vienintelė išeitis. Bet juk jau išaugo nauja nepriklausomos Lietuvos karta, o piratavimo mastai vis nemažėja, nors šiandien daugeliu atveju yra visos galimybės legalų skaitmeninį turinį įsigyti už simbolinę kainą. Galbūt išties „išauklėti“ gyventojus gali tik negailestingos bausmės? Gal tai padėtų žmonėms suvokti, kas yra vagystė?“, – svarsto V. Rykštaitė.
Būtina keisti gyventojų požiūrį
A. Augustauskaitė-Keršienė taip pat pažymi, kad viena iš pagrindinių piratavimo priežasčių yra ta, kad žmonės Lietuvoje dar nesuvokia elektroninės knygos, kaip prekės, vertės. „Turbūt mažai kam kyla mintis iš knygyno pavogti popierinę knygą. Tačiau elektroninėje erdvėje vartotojų suvokimas skiriasi. Čia atsisiųsti ir nelegaliai skaityti el. knygą, kaip ir žiūrėti filmą ar platinti muzikinius kūrinius, neatrodo nusikaltimas. Vartotojai nelaiko to vagyste, o paprasčiausiai pasidalinimu turiniu nemokamai. Visgi tai vienareikšmiškai yra vagystė – tokia pati, kaip kad vagystė iš fizinių prekybos vietų“, – sako leidėjų atstovė.
Jos įsitikinimu, reali atsakomybė nelegalaus turinio platintojams – pavyzdžiui, tokio dydžio baudos, kokios taikomos Vokietijoje ar kitose Vakarų šalyse – galėtų priversti žmones labiau pagalvoti prieš siunčiantis ar dalinantis nelegaliu turiniu. Visgi, A. Augustauskaitės-Keršienės manymu, vien baudos piratavimo problemos neišspręs.
„Itin svarbu, kad internetinėje erdvėje knygas besisiunčiantys ir skaitantys be teisių turėtojų sutikimo suprastų, kad tai yra nusikaltimas. Juk daugelis gyventojų suvokia, kad vogti yra negarbinga, tačiau dar nemato problemos el. knygą parsisiųsti nelegaliai, o tuo pačiu deklaruoti meilę skaitymui, vadinti save vieno ar kito rašytojo gerbėju. Norint pakeisti gyventojų požiūrį yra būtina socialinė švietėjiška veikla, nes piratavimas didele dalimi yra kultūrinis reiškinys. Tai akivaizdu lyginant piratavimo mastus Vakarų ir Rytų Europoje“, – sako A. Augustauskaitė-Keršienė.
Svarbu efektyvi prevencija
Anot jos, taip pat svarbu neleisti piratavimui vešėti, nors kartais tai gali atrodyti kaip kova su vėjo malūnais. A. Augustauskaitės-Keršienės teigimu, pačios leidyklos išties aktyviai stebi internetinę erdvę ir atlieka nelegaliai kūrinius talpinančių svetainių monitoringą. Be to, leidėjų atstovės įsitikinimu, taip pat svarbu sudaryti sąlygas vartotojams kuo paprasčiau įsigyti ir skaityti legalias elektronines knygas – kad įsigyti knygą el. knygyne būtų paprasčiau nei siųstis nelegalią jos kopiją.
„Džiugu, kad pastaruoju metu buvo priimti ir kai kurie įstatymų pakeitimai, padedantys kovoti su piratais. Lietuvos radijo ir televizijos komisijai suteikta papildoma funkcija teisiniu keliu užkirsti kelią nelegalių svetainių veiklai. Nustačius autorių teisių pažeidimus, prieiga prie tokių svetainių yra blokuojama. Tai leidžia išties efektyviau kovoti su piratavimu – iš viso nuo 2019 metų gegužės Lietuvoje užblokuota daugiau nei 120 autorių teisėmis apsaugotą turinį nelegaliai talpinančių svetainių“, – sako A. Augustauskaitė-Keršienė.
Tuo metu V. Rykštaitė yra įsitikinusi, kad šioje kovoje nuošalyje negali likti ir autoriai. Kaip bebūtų, nuo piratų jie nukenčia bene labiausiai. Jos teigimu, rašytojai turi kalbėti ir aiškiai išreikšti savo poziciją – kad piratavimas yra netoleruotinas.
„Lietuvoje ilgą laiką jaučiau tokį įsitikinimą, kad rašytojo profesija neva yra prestižinė – suprask, knygų autoriai yra menininkai ar intelektualai, todėl apie tokius buitinius dalykus kaip pinigus jiems kalbėti apskritai nedera. Daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kad nuo galutinės knygos kainos rašytojui tenka tik labai nedidelė dalis. Galbūt tai suvokdami žmonės mažiau vogtų? Kita vertus, nesinori ir gailesčio – iš rašymo irgi galima uždirbti. Tačiau tai nekeičia fakto, kad vagystė yra vagystė. Apie tai kalbėti reikia dar mokykloje – vogti yra gėda!“
