Kuriamas Lietuvos Vyriausybės programos įgyvendinimo veiksmų planas suteikė vilties regionų aukštųjų mokyklų vadovams, kad pagaliau bus atsisukta į juos ir pradėta vykdyti daugelį metų, deja, tik rinkiminiuose pažaduose deklaruojama regioninė aukštojo mokslo politika. 
Kuriamas Lietuvos Vyriausybės programos įgyvendinimo veiksmų planas suteikė vilties regionų aukštųjų mokyklų vadovams, kad pagaliau bus atsisukta į juos ir pradėta vykdyti daugelį metų, deja, tik rinkiminiuose pažaduose deklaruojama regioninė aukštojo mokslo politika.
Asociatyvi nuotr.
Regionai kol kas pamiršti
Daugelį metų Lietuvoje vykdoma politika šalies regionų aukštąsias mokyklas palikdavo paraštėse, toliau nuo dėmesio centro, finansavimo ir įsiklausymo į regione esančius iššūkius. Praktiškai nebūdavo atsižvelgiama į sparčiai besikeičiančią demografinę padėtį ar vietos verslo poreikius.
Visgi, pasikeitusi politinė retorika ir komunikacija viltingai nuteikia aukštojo mokslo atstovus, kurie tikisi, kad pagaliau bus atsisukta ir į regionus.
„Išgryninsime universiteto ir kolegijų misijas, kokybės reikalavimus, aiškiai diferencijuosime aukštojo mokslo lygius ir įgyjamas kompetencijas“, – rašoma programoje. Anot Vyriausybės, kolegijos taps regionų katalizatoriais ir pokyčių varikliais.
Pasak Utenos kolegijos direktoriaus dr.Raimundo Čepuko, šiai dienai aukštųjų mokyklų regioninės politikos tiesiog nėra.
„Kol kas praktiškai yra matoma viena valstybinė švietimo politika ir regioninės aukštojo mokslo politikos pavyzdžių negalėčiau pasakyti. Galbūt tai šiandien skamba ir paradoksaliai, bet konkrečių priemonių, kurios būtų įgyvendinamos, regionai nemato. Žinoma, politikų kalbose mes apie jas girdime, tačiau praktiškai nejaučiame.
Pavyzdžiui, bendrojo lavinimo sistemoje regioninė politika yra pagrįsta diferencijuotais koeficientais, kaip kad kaimo mokyklų finansavimas yra kitoks nei miesto.
Aukštajame moksle – nieko panašaus. Tie patys rentabilumo kriterijai taikomi tiek miesto kolegijoms, universitetams, tiek ir regionų kolegijoms. Pavyzdžiui, tą patį studentų skaičių tai pačiai studijų programai turi surinkti sostinės universitetas ir regione esanti kolegija, kur skiriasi ir demografinė situacija, ir daugelis kitų aspektų. Tai kur čia koreliacija?“, – klausia kolegijos vadovas.
Jam pritaria ir Panevėžio kolegijos direktorius dr. Gedminas Sargūnas, kurio teigimu, aukštojo mokslo prieinamumas regionuose ne didėja, o mažėja.
„Kolegijų pagrindinė misija yra užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą bei atliepti verslo poreikius regione, kuriame ji yra įsteigta. Deja, daugelį metų klostosi situacija, jog prieinamumas mažėja dėl vis didinamų barjerų įstoti į valstybės finansuojamas vietas.
Viena iš problemų yra ta, kad geriausi regionų studentai išvažiuoja į didmiesčius, renkasi universitetus, o jei nepatenka, tada – kolegijas. Jaunam žmogui yra svarbiausia išvažiuoti į sostinę, o jau kur jis studijuos – tampa antraeiliu dalyku. Tada regione lieka vidutinio ir žemesnio vidurkio pagal baigimo rezultatus abiturientai.
Dalis iš jų negali įstoti į aukštąsias mokyklas, nes nesurenka reikalingo minimalaus 4,3 balo ir neatitinka kitų reikalavimų. Tada neužsipildo valstybei reikalingų studijų programų kryptys: inžinerinės specialybės ar IT. Tampa sudėtinga surinkti Kelių ar Statybos inžinierių studijų programų grupes. Dalis negali įstoti, dalis tiesiog nenori, nes tiksliuosius mokslus yra sudėtinga mokytis.
Žinoma, praėjusiais metais atsirado motyvacinė priemonė – 200 eurų stipendija. Tačiau tą daryti reikėjo gerokai anksčiau. Visgi, labai tikimės, kad ji išliks ir toliau, ir bent taip pagelbės“, – viliasi dr. G. Sargūnas.
Iššūkiai – nuo žemo moksleivių paruošimo iki finansavimo
Kolegijų vadovai džiaugiasi, kad esamas problemas pastebi ir neignoruoja naujoji LR Švietimo, mokslo ir sporto ministrė dr. Jurgita Šiugždinienė.
„Džiugu, kad ministrė mato problemas regionuose ir jas įvardina. Viena tokių jos paminėtų – nepakankamas bendrojo ugdymo lygis. Regione parengtų moksleivių pažangumas žemesnis nei didmiesčių. Tuo pačiu mažesnės yra ir galimybės gauti valstybės finansavimą ar tiesiog įstoti į aukštąją mokyklą.
Šioje situacijoje atsiranda tam tikras socialinis neteisingumas. Vienu iš pagrindinių tikslų, steigiant kolegijas regionuose, ir buvo būtent aukštojo mokslo prieinamumo didinimas. Deja, dėl žemo bendrojo ugdymo parengimo lygio, misija tampa praktiškai nebeįvykdoma. Studijų kainos kyla, patys studentai susimokėti nebeišgali ir turime bręstančią didelę problemą.
Taip pat turime ir finansavimo problemą. Labai norėtųsi, kad finansavimas būtų adekvatus specialisto parengimui. Pavyzdžiui, remiantis paskelbta Valstybės kontrolės informacija apie profesinį rengimą matome, kad:
Profesinės mokyklos mokinio parengimui yra skiriama virš 4000 eurų. Tuo tarp kolegijos studentui, imant Utenos kolegijos pavyzdį, tais pačiais metais buvo skiriama tik 1700 eurų. Tai praktiškai 2,5 karto mažesnis finansavimas, kurio tiesiog neturėtų būti. Taip pat pastebime tendenciją, kad universitetų finansavimas yra didinamas gerokai ženkliau.
Praėjusiais metais valstybės finansuojamų vietų didžioji pyrago dalis atiteko universitetams. Tikimės, kad šiemet situacija keisis. Finansavimo problema yra rimta ir sudėtinga, kurią būtina spręsti greitai. Reikia pažiūrėti, kiek gi kainuoja parengti visų lygių studentus, paanalizuoti, kur yra didžiausias atsiperkamumas, poreikis ir padaryti išvadas“, – sako Utenos kolegijos vadovas.
Marijampolės kolegijos vadovės Alės Murauskienės nuomone, regioniškumas pats savaime nėra problema.
„Regionai egzistuoja visame pasaulyje ir regioniškumas pats savaime problema nėra. Jis tampa problema tik tada, kai valstybė negeba sudėlioti reikalingų prioritetų ir rūpintis jais. Malonu, kad šiandien matome pirmus žingsnius, kurie rodo, jog Vyriausybės naują programą rengė žmonės, jaučiantys regioninę politiką ir į regionus bus atsigręžta labiau nei bet kada anksčiau.
Tikimės, kad Vyriausybė įsiklausys į mūsų poreikius. Manome, kad pirmiausia regionų finansavimo modelis turėtų būti kitoks –paremtas ne krepšelių sistema, kaip yra dabar. Jei visi sutariame, kad regione yra kita specifika, kitos sąlygos ir nenorime apleisti regionų, turime mąstyti kitaip: juos vystyti tolygiai, kurti juose kolegijas – kaip aukštojo mokslo centrus ir daryti patrauklius regiono gyventojams.
Natūralu, kad regione bus visada mažiau studentų nei didmiestyje. Ne visada reikia priimti daugiau ir dirbtinai pūsti aukštąsias mokyklas. Pirmiausia reikia užtikrinti kokybę, rengti specialistus, kurių reikia vietos verslui, valstybei ir rinkai, o ne tiesiog ruošti kasmet 60 specialistų, kurie tiesiog keliaus į Užimtumo tarnybą. Tik matydami regionų specifiką, pritaikydami jiems finansavimą ir kitas reikalingas skatinimo priemones, galime tikėtis sėkmingo rezultato. Europos šalyse sėkmingai veikia nedidelės, bet kokybiškas studijas vykdančios ir regioninius specialistų rengimo poreikius tenkinančios kolegijos. Tai puikus pavyzdys šiandieninei Vyriausybei, siekiančiai stiprinti regioniškumo politiką.
5 ir 7 ISCED lygmenys
Kolegijų vadovai pastebi, kad dažnai valstybėje pritrūksta nuoseklumo ir tęstinumo, kuris yra būtinas, siekiant kokybiško aukštojo mokslo.
„Iki šiol situacija švietimo sistemoje nebuvo pastovi. Planai būdavo rengiami tik vienai Vyriausybės kadencijai ir viskas labai fragmentuota. Vieną kadenciją kalbame apie nemokamą bakalaurą, o kitą – jau keliame studijų kainas. Nežinau, kuris kelias geresnis, tai parodys rezultatai. Tačiau kaip toje situacijoje planuoti ir savo strategiją įgyvendinti aukštųjų mokyklų vadovams?
Kalbama, kad Lietuvoje yra per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Pasakykite sąžiningai, ar mes neatitinkame kažkokio standarto? Ar tikrai blogai, kad valstybėje yra daugiau išsilavinusių žmonių? Juk būtent dėl darbuotojų potencialo ir investuojamas į Lietuvą užsienio kapitalas, atidaromos tarptautinės kompanijos.
Svarbiau yra užtikrinti nuoseklų karjeros kelią. Pradedant nuo karjeros ugdymo, kuris šiuo metu absoliučiai neegzistuoja, ir tęsiant su 5 ir 7 ISCED lygio įteisinimu. Tarptautinė patirtis rodo, kad kolegijos turi 5 ir 7 lygius. Tai reiškia, kad, pradėjęs bet kurioje pakopoje studijas, tu galėsi studijuoti ir kopti toliau. Jei norėsi, rinksiesi akademinį kelią, jei traukia praktika – rinksiesi koleginę magistrantūrą ar doktorantūrą. Sudarykime sąlygas norinčiam studijuoti, nesvarbu, kur įstotų. Kad jis galėtų mokytis visą gyvenimą ir galėtų tobulėti profesine linkme“, – siūlo Marijampolės kolegijos direktorė.
Kolegei pritaria ir dr.G. Sargūnas, pasak kurio, labai sveikintinas žingsnis dar aiškiau atskirti kolegijų ir universitetų misijas.
„Ministrė pastebėjo, kad reikia gryninti kolegijų ir universitetų misijas, kad nebūtų persipinimo, kuris šiuo metu egzistuoja. Kolegijos turi orientuotis į praktinį rengimą ir regionų poreikių atliepimą, o universitetai į fundamentalius mokslus ir mokslo darbuotojų rengimą.
Šiai dienai dvi binarinės aukštojo mokslo sistemos dalyvės yra šiek tiek supanašėjusios. Universitetai pradeda trumpinti studijas, skirti daugiau dėmesio praktikai. Jei yra binarinis aukštasis mokslas, tai reikėtų atskirti ir nubrėžti ribas, kur kas ką turi daryti.
Daugelyje Europos valstybių aukštojo profesinio mokslo sektoriuje aukštosios mokyklos rengia specialistus pagal tarptautinę klasifikaciją (ISCED)trimis lygiais: 5-o lygio trumposios studijos, 6-o lygio profesinio bakalauro studijos ir 7-o lygio profesinio magistro studijos. To pačio modelio reikėtų ir Lietuvos aukštojo profesinio mokslo sektoriuje, kurį atstovauja kolegijos.
Tikimės, kad Vyriausybė atsižvelgs į situaciją ir sudėlios viską į savo stalčiukus“, – regionų ir aukštojo mokslo problemas apibendrina Panevėžio kolegijos direktorius.
