2020 m. „Apple“ ir „Facebook“ dar labiau įsitraukė į per pastarąjį dešimtmetį įsišaknijusį tarpusavio konfliktą susijusį su asmens duomenų apsauga, kuris tęsiasi iki šiol. Šis konfliktas sulaukė didelio susidomėjimo, nes į jį yra įsitraukusios dvi garsiausios IT kompanijos pasaulyje.
Pastarųjų savaičių įvykiai tik dar kartą patvirtino, kokia jautri tema yra asmens duomenų saugumas. Kuomet vartotojų duomenys atsiduria netinkamose rankose, organizacija ne tik praranda vartotojų pasitikėjimą, bet ir gali atsidurti arti žlugimo slenksčio.
2020 m. „Apple“ ir „Facebook“ dar labiau įsitraukė į per pastarąjį dešimtmetį įsišaknijusį tarpusavio konfliktą susijusį su asmens duomenų apsauga, kuris tęsiasi iki šiol. Šis konfliktas sulaukė didelio susidomėjimo, nes į jį yra įsitraukusios dvi garsiausios IT kompanijos pasaulyje.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
2020 m. „Facebook“ pasaulinės pajamos siekė 86 mlrd. (palyginimui – Lietuvos BVP 2019 m. apie 55 mlrd. JAV dolerių), tuo tarpu apskaičiuota, kad tais pačiais metais „Apple“ pajamos buvo 275 mlrd., o rugpjūtį pasiekė 2 trilijonų JAV dolerių vertę.
Iš esamos konflikto situacijos galima išmokti keletą techninių, valdymo ir verslo pamokų.
Dviejų platformų (ne)sutarimai
Pirmiausia kyla klausimas, kodėl buvo sulaužytas akivaizdžiai abiem pusėms naudingas status quo. Iš tiesų, tiek „Apple“, tiek „Facebook“ yra kompanijos, valdančios platformas arba verslo ekosistemas.
Egzistuoja vidinės ir išorinės platformos. Vidinės platformos yra turto, sudaryto bendroje struktūroje, rinkinys, iš kurio įmonė gali efektyviai kurti, gaminti, parduoti savo nuosavų „išvestinių“ produktų ar paslaugų srautą.
Išorinės platformos yra produktai, paslaugos ar technologijos panašios į ankstesnes, tačiau suteikiančios pagrindą ant kurio kitos (išorinės) įmonės gali kurti savo papildomus produktus, technologijas ar paslaugas. Platformos lyderė arba pagrindinė kompanija skatina viso sektoriaus naujoves, kurdama bendrą atskirai sukurtų komponentų sistemą.
Tokia ekosistema nors ir itin galinga, novatoriška ir naudinga, atsiranda ir dėl sudėtingo bendradarbiavimo bei konkurencijos derinio, kuris yra „Apple“ ir „Facebook“ santykių pavyzdys. Dabartinį „Apple“ ir „Facebook“ konflikto etapą galima interpretuoti šioje teorinėje plotmėje: abi kompanijos yra platformų lyderės, „Apple“ yra kelių aparatinės ir programinės įrangos platformų lyderė, tuo tarpu „Facebook“ verslo kamienu yra jų pačių socialinių tinklų platforma su įvairiais papildiniais aplink ją.
Vertinant teoriškai, abi įmonės turėtų labiau bendradarbiauti, nes jos nepatenkina tų pačių poreikių. Priešingai, jų sprendimai papildo vienas kitą arba, kitaip tariant, yra tarpusavyje susiję. Kalbant apie ekosistemų valdymą, įtampa tarp abiejų bendrovių gali būti aiškinama vertės paskirstymo, intelektinės nuosavybės valdymo ir lyderystės aspektais.
Egzistuoja esminis prieštaravimas tarp dviejų organizacijų verslo modelių, kurį iš dalies galima interpretuoti kaip konfliktą dėl intelektinės nuosavybės, tačiau svarbesnė priežastis yra platformų ekosistemų susidūrimas dėl atitinkamos integracijos.
Prieš kelerius metus „Apple“ nusprendė sukurti specialų verslo modelį, pagrįstą aukščiausios klasės aparatine ir programine įranga, skiriant daug dėmesio klientų privatumui. „Apple“, kitaip nei „Facebook“ ir „Google“, nusprendė nekonkuruoti tiesiogiai su įmonėmis, kurios savo verslo modelius grindžia intensyviu asmeninių duomenų panaudojimu surinktu naudojantis jų paslaugomis.
„Apple“ nemano, kad asmens duomenys yra beverčiai, tačiau mažiau akcentuoja jų vertę kalbant apie pakartotinį jų panaudojimą ekosistemoje ir daugiau kalba apie vartotojų įgalinimą patiems apsispręsti, kurie duomenys gali būti renkami bei kas ir ką gali su jais padaryti.
Tačiau 2020 m. pasirodžiusi nauja operacinė sistema „iOS 14“ sukėlė naują dviejų IT kompanijų milžinių krizę.
Būdama platformos lydere, „Apple“ tęsė vartotojų įgalinimo politiką ir nusprendė, kad naujoje programinės įrangos versijoje, aplikacijoms jos ekosistemoje bus nustatyti tam tikri reikalavimai. Pagal šią versiją mobiliųjų programėlių kūrėjai turės aiškiai paprašyti vartotojų sutikimo, kad galėtų rinkti asmeninius duomenis bei stebėti jų veiklą.
Žvelgiant iš „Facebook“ perspektyvos, tai yra esminė grėsmė jo ekosistemos stabilumui, stipriai priklausančiam nuo reklamos rinkos. Tai yra geras pavyzdys norint pabrėžti, jog jėgų pusiausvyra platformose ir tarp jų yra ilgalaikė problema, o kompromisai, priimti po kiekvieno susidūrimo, yra labai trapūs. Dviejų gigančių konfliktas tęsiasi iki šiol ir sunku nuspėti, koks bus pasiektas naujas status quo.
Pamokos artimai ateičiai
Iš šios situacijos galime pasimokyti, kad kibernetinis saugumas – tik dalis iššūkių, tačiau nėra pagrindinė problema. Organizacijos sutinka dėl itin didelės kibernetinio saugumo svarbos, ypač tos, kurios yra susijusios su asmens duomenų rinkimu ir suvokia, kad bet koks duomenų nutekėjimas gali pakenkti reputacijai.
Visgi, sparčios skaitmenizacijos akivaizdoje esminiu momentu yra vertės paskirstymas ir sąžininga prieiga prie asmens duomenų. Svarbu šiek tiek atsiriboti nuo galimų kaltinančių diskusijų ir interpretacijų dėl teisiojo ir klystančio vaidmenų.
Tiesiog, šiandienos faktas yra tai, kad daugelis internetinių paslaugų remiasi reklamos mechanizmais ir asmens duomenų rinkimu, siekiant pritaikyti ar individualizuoti reklamos skelbimus. Negalima pamiršti ekonominio asmens duomenų aspekto, nes tai yra galingas skaitmeninės ekonomikos variklis. Tačiau pakartotinis asmens duomenų naudojimas arba nesaugus duomenų laikymas kelia potencialią grėsmę klientų privatumui.
Kalbant apie visuomenės įgalinimą, šie klausimai galėtų būti sprendžiami duomenų valdymo šviečiamosiomis programomis, pagal kurias galėtų būti mokomi jau mokiniai ar studentai bei plačioji visuomenė. Siekiant mažinti skaitmeninio raštingumo atskirtį reikia pripažinti, kad didelė visuomenės dalis vis dar ignoruoja nestabilią internetinės ekonomikos pusiausvyrą ir neatpažįsta mechanizmų, kurie gali kelti grėsmę.
Kalbant apie platformas ir ekosistemas, jaučiamas poreikis atrasti sprendimus, kurie užtikrintų sąžiningą prieigą prie vertingų duomenų, sveiką skaitmeninę ekonomiką, pagrįstus susitarimus dėl prieigos prie asmens duomenų ir pakartotinio jų naudojimo.
Visi šie klausimai galėtų būti sprendžiami esamais sprendimais, tokiais kaip: asmens duomenų saugyklos, kuriose vartotojai gali saugoti savo duomenis ribotos prieigos suteikimo principais jų patikimam tarpininkui ekosistemoje. Šiuo metu jie daugiausia skirti visuomenės gerovės klausimams tokiems kaip, pavyzdžiui, e. sveikata.
Beje, galbūt išgirsime „Facebook“ ir panašių platformų komentarus, kurie perspės visuomenę apie grėsmę naudojant nemokamas programas ir svetaines, kurios išgyvena iš reklamų bei tai, jog „Apple“ nebesiūlys jokių nemokamų paslaugų. Tačiau galimas atsakymas į tokius teiginius gan paprastas – nereikia jaudintis, ekosistema persitvarkys pati save, o vartotojai tikrai netaps pralaimėtojais šioje kovoje.
Dr. Peiman Alipour Sarvari. Pirmojo Lietuvoje ERA Chair projekto „Pramonė 4.0 poveikis valdymo praktikai ir ekonomikai (IN4ACT)“ tyrėjas, KTU Ekonomikos ir verslo fakultetas.
