Pandemija daugybę žmonių uždarė namuose. Namuose ir dirbame, todėl susitikimai dabar vyksta kitaip – priešais kompiuterio kamerą. Gali būti, kad daug susitikimų taip vyks ir pandemijai pasibaigus, nes tai taupo laiką. Tačiau kodėl po tokio virtualaus susikimo jaučiatės labai pavargę?
Pandemija daugybę žmonių uždarė namuose. Namuose ir dirbame, todėl susitikimai dabar vyksta kitaip – priešais kompiuterio kamerą. Gali būti, kad daug susitikimų taip vyks ir pandemijai pasibaigus, nes tai taupo laiką. Tačiau kodėl po tokio virtualaus susikimo jaučiatės labai pavargę?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Socialinis bendravimas iš tikrųjų pareikalauja nemažai energijos. Reikia pastangų, kad būtumėte geras klausytojas ir pašnekovas. Užduoti klausimus, išgirsti atsakymus, sureaguoti, įtraukti kitus – tai iš tikrųjų vargina. Tačiau kompiuterio ekrane viskas, atrodo, paprasčiau. Nelieka fizinio bendravimo komponento – jums nereikia pereiti prie kito žmogaus. Jums nereikia net galvos pasukti, kad pastebėtumėte kelių žmonių reakcijas vienu metu. Viskas, atrodo, yra organizuota ir tvarkinga. Bet vargina.
„Zoom nuovargis“ – taip vadinamas šis unikalus jausmas, kuris daugybei žmonių iki karantino nebuvo pažįstamas. Jeremyis Bailensonas, Stanfordo universiteto mokslininkas, jau daugiau nei du dešimtmečius tiria žmonių bendravimą virtualioje erdvėje ir mano, kad žino, kodėl susitikimai ekranuose taip vargina. Jis taip pat turi patarimų, kurie jūsų „Zoom“ susitikimų dienas pavers ne tokiomis varginančiomis – juos jis išdėstė straipsnyje žurnale „Technology, Mind, and Behavior“.
Beje, nors jau kelis kartus paminėjome „Zoom“, virtualaus bendravimo sukeliamas nuovargis tikrai nepriklauso nuo naudojamų programų ar platformų. Tiesiog „Zoom“ yra labai populiari virtualių susitikimų platforma, kurios populiarumas dar labiau išaugo COVID-19 pandemijos metu.
„Zoom nuovargio“ priežastys
Jus stebi daugybė akių. Įprastai pokalbiuose susikoncentruojame į vieną-du pašnekovus. Net ir susitikimuose įprastai yra keli vienas kitą keičiantys kalbėtojai. Jei kas nors surengia prezentaciją, visi susikoncentruoja į tą žmogų, tačiau tai įprastai trunka iki pusvalandžio. „Zoom“ susitikimai yra kitokie – į jus visą laiką yra nukreipta daugybė veidų. Net jei esate pasyvus klausytojas, jus nuolat stebi. Tai reiškia, kad bet kuriuo metu susiduriate su intensyvumu, kuris beveik prilygsta pranešimų skaitymui. Net jei apie tai negalvojate, turite galvoti apie savo emocijas ir reakcijas, nes visada esate stebimas. Įprastame susitikime galėtumėte nuleisti akis ir atsikvėpti, nes visi susikoncentruoja į kalbėtoją. Virtualiame susitikime visi, atrodo, žiūri į jus. Nors tai yra iš dalies klaidingas įspūdis, tai veikia jūsų emocijas ir elgesį, o tam reikia daugiau pastangų.
Buvimas minioje. Žmogaus asmeninė erdvė yra maždaug 60 cm aplink jį. Kai joje yra daugiau žmonių, mes koreguojame savo elgesį ir jaučiamės nepatogiai. Tam reikia pastangų ir energijos. „Zoom“ pokalbių metu jūsų asmeninėje erdvėje yra daugybė veidų, net jei visi jie yra ekrane.
Video efektas. Tie veidai yra jūsų asmeninėje erdvėje ir tos akys, atrodo, žiūri į jus. Bet kartu tie veidai yra tik atvaizdai ekrane su ribota rezoliucija ir detalumu. Jūs pasąmoningai visada skaitote žmonių emocijas ir elgesį. Daryti tai ekrane yra sunkiau, todėl tai labiau vargina. Jau nekalbant apie tai, kad naudojamos įrangos ir infrastruktūros trūkumai gali paversti informaciją sunkiau priimtina dėl prastos vaizdo ir garso kokybės, todėl reikalinga didesnė koncentracija.
Gražuolis ekrane. Įsivaizduokite, kad savo regėjimo lauke visada turėtumėte veidrodį, kuriame matytumėte savo veidą. Net jei esate savimi pasitikintis žmogus, vis tiek kartais patikrintumėte, kaip atrodote. Atspindys ekrane ar jūsų veido projekcija jus blaško, nes turite papildomą galimybę sužinoti, kaip jus mato kiti.
Lango kalėjimas. Įprastuose susitikimuose jūs galite judėti tiek su kėde, tiek kėdėje. Jei norite, galite persėsti į kitą vietą. Priklausomai nuo to, kur dirbate, tikriausiai niekas nesupyktų net jei atsistotumėte kur nors prie palangės. Tuo tarpu virtualiuose susitikimuose jaučiamės pririšti ir įkalinti kameros matymo lauke ar tiesiog prie kompiuterio.
Visi šie veiksniai jus veikia vienu metu. Jūs esate stebimas daugybės akių, kurios yra įsibrovusios į jūsų asmeninę erdvė, turite susikoncentruoti, gerai atrodyti ir dar negalite judėti. Nieko keisto, kad visa tai labai vargina.
Kaip galite sau padėti?
Įprasti skambučiai. Galima pašalinti vieną iš dviejų susitikimų dimensijų – bendraukite tik garsu. Ekrane nematysite savo veido, galėsite daugiau judėti, nereikės bandyti perskaityti kitų žmonių emocijas. Kalbėdami telefonu žmonės dažnai vaikšto po namus ar net atlieka kai kuriuos kitus darbus. Kai tai įmanoma, tai galite atkartoti ir darbo susitikimuose.
Asmeninė erdvė. Jei turite du monitorius, vieną pastumkite toliau ir ten patalpinkite bendradarbių veidus. Net ir kamerą, jei įmanoma, pastatykite toliau nuo savo veido.
Ribotas laikas. Kiekvienas susitikimas turi turėti numatytą pradžią ir pabaigą. Vadybininkai turi pagalvoti, ar tie susitikimai tikrai būtini. Kaip ši pandemija jau išmokė ne vieną, daug susitikimų gali būti pakeisti elektroniniais laiškais.
Svarbiausia – susikurkite sau patogią darbo aplinką. Taip, pandemija praeis, bet gera, patogi ir jauki darbo aplinka namuose jums visada bus reikalinga.
