Šiuolaikinis technologijų bumas, dirbtinio intelekto ir skaitmenizacijos proveržis, besikeičiančios kartos, kintantis visuomenės požiūris į mokymo(si) procesą daro stiprų poveikį švietimo sistemai. Aukštasis mokslas jau dabar patiria transformacijas. Universitetų ateitis – kokia ji? Koks jų vaidmuo ateities visuomenėje?
Šiuolaikinis technologijų bumas, dirbtinio intelekto ir skaitmenizacijos proveržis, besikeičiančios kartos, kintantis visuomenės požiūris į mokymo(si) procesą daro stiprų poveikį švietimo sistemai. Aukštasis mokslas jau dabar patiria transformacijas, kurias, pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) sociologijos profesorės Audronės Telešienės, reikia priimti, kad galėtume susikurti save ateityje, rašoma pranešime. Universitetų ateitis – kokia ji? Koks jų vaidmuo ateities visuomenėje?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Pirmą kartą KTU organizuoto renginio „ECIU universiteto dienos 2020: aukštojo mokslo verti iššūkiai“ metu vykusioje diskusijoje Saulė Mačiukaitė-Žvinienė, Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė, CERN-Lietuva komiteto pavaduotoja, atkreipė dėmesį, kad pandemijos metu švietimo sistemoje visuomenė technologijas ne atrado, o tiesiog išmoko pritaikyti.
„Tačiau tai nėra tos technologijos, kurios iš esmės keistų studijas ar padarytų perversmą aukštajame moksle, – teigė ji. – Universitetus galėtų keisti dirbtinio intelekto taikymas, atviri duomenys“.
Universitetas – be fizinių pastatų?
A. Telešienė pastebėjo, kad šiandien remiamės į labai modernistinį projektą, suvokimą, kas yra universitetas – vis dar norime ateiti į fizinius pastatus, paliesti ten esančius įrenginius, dirbti su kompiuteriais tiesiogiai, susitikti auditorijoje.
„Norėčiau paprovokuoti: man nebereikia universiteto pastatų – parduokit juos, mano universitetas, akademija, dėstymas, mokslas nuo to nesustos. Turime prisitaikyti prie postmodernaus būvio, į kurį mes vis labiau keliaujame. Universitetas nebėra struktūra ir fiziniai pastatai – tai bendrabūvis, procesas, santykis tarp besimokančiųjų“, – sakė KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė A. Telešienė.
Anot jos, tokioje bendruomenėje dėstytojas – mokymosi provokatorius. Tuo tarpu, besimokantieji ne tik mokosi, bet ir dalijasi savo žiniomis. Todėl studijų metu vyksta bendro žinojimo kūrimas.
„Ar tikrai visa įranga yra tik universiteto pastato viduje? Mokymosi erdvių aplinkui ir virtualioje erdvėje yra tiek daug, kad mes nebegalime riboti savo studijų konkrečia fizine erdve. Mokymasis gali vykti įmonėje, kur yra atitinkama įranga, be to, galime naudotis papildančiąja realybe, virtualiomis klasėmis. Gal šiandien neturime idealių sąlygų, bet įsivaizduoju tokią mokymosi aplinkų ir veikėjų ekosistemą, kur mes visi judame ir atsirandame ten, kur tam tikrą dalyką mokytis yra tinkamiausia. Tačiau tai nebūtinai bus konkrečiose universiteto patalpose“, – tikino A. Telešienė.
Renginio „ECIU universiteto dienos 2020: aukštojo mokslo verti iššūkiai“ metu vykusioje diskusijoje dalyvavęs Švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjas Andrius Zalitis sutiko, kad nors ir nebūtina mokantis prisirišti prie tam tikros fizinės vietos, visų dalyvaujančių pusių įsitraukimas – reikalingas.
„Visgi akademinė bendruomenė yra neįmanoma vien tik iš daugelio juodų kvadratėlių kompiuterio ekrane. Fizinė erdvė gali būti atgyvena, tačiau gyvos, pulsuojančios bendruomenės palaikymą vien tik online būdu vertinčiau skeptiškai“, – sakė A. Zalitis.
ECIU universiteto projektas – galimybė pralaužti įsisenėjusias taisykles
Lietuvos Verslo angelų tinklo (LitBAN.LT) valdybos pirmininkas Vladas Lašas ir A. Zalitis įvertino ir ECIU universiteto projektą ir galimybes.
A. Zaličio teigimu, tai – galimybė pralaužti įsisenėjusias taisykles ir perteklinius biurokratinius apribojimus.
„Šios iniciatyvos pagrindu matome iš universitetinio sektoriaus ateinančias labai aiškias žinutes, ko reikia, kad šitas projektas būtų sėkmingas“, – tikino jis.
„Man patinka ECIU koncepcija, tik reikia greičio ir ambicijų tai įgyvendinti. Patyriminis mokymas, iššūkiai, komandos – visa tai teisingai įvardinta. Iššūkis – įgyvendinti šį projektą, motyvuoti ir įtraukti visus, kurie šiame procese dalyvauja“, – pabrėžė V. Lašas.
O dalyvauti šiame procese, pasak jo, turi universiteto dauguma: ir studentai, ir padedantys studijuoti.
ECIU universitetas – pirmasis Europoje, kurio studentai ir tyrėjai bendradarbiauja su miestais ir įmonėmis, spręsdami realaus gyvenimo iššūkius.
A. Zalitis atkreipė dėmesį, kad Europos aukštojo mokslo erdvė, kuri ilgą laiką buvo tarsi inovacijų ir infrastruktūros variklis, studijų organizavimo šaltinis – po truputį išsikvepia.
„Europos Komisija čia jungia kitą pavarą ir atneša naują impulsą iš tarptautinės erdvės, skatinantį vietines ministerijas, universitetus veikti patiems“, – teigė A. Zalitis.
Vienodas studijų modelis visoms studijų kryptims neįmanomas
Dar viena svarbi dalis švietimo procese, pasak S. Mačiukaitės-Žvinienės – dirbtinio intelekto taikymas.
„Kai kurie JAV universitetai jau bando pritaikyti mašininio mokymosi (angl. machine learning) mechanizmą priėmimo procesuose, pavyzdžiui, paskirstant studentus į grupes, kai studentai priklausomai nuo jų interesų, žinių lygio, aktyvumo, gebėjimo susikaupti, įsisavinti tam tikras žinias, jas pritaikyti, turi galimybę susidėlioti studijų programos individualius modelius“, – sakė S. Mačiukaitė-Žvinienė.
Anot jos, galima keisti klasikinį modelį, pagal kurį visi mokosi tą patį, todėl keičiasi pats studijų procesas, sandara, prie kurios mes esame įpratę.
„Lietuvoje taip pat jau yra pakankamai daug diskutuojama, kad negalima pritaikyti vienodo modelio visoms studijų kryptims“, – pastebėjo Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė.
Kalbėdama apie individualų mokymąsi, KTU SHMMF profesorė A. Telešienė išvedė paralelę: „Galvojant apie mokymąsi kaip procesą ir kas jam turi vadovauti, pagal dabartinį universiteto projektą jam vadovauja kažkas iš viršaus – yra nuleistas mokymo proceso organizavimas ir valdymas, kažkas kitas nusprendžia už studentą kada ir ką mokytis.
Įsivaizduoju, kad ateityje mokymo procesas bus organizuojamas priešingai – iš apačios į viršų. Tai yra – pats besimokantysis jį organizuos. Mokymasis „iš apačios“ iš esmės pakeis supratimą, kas yra kvalifikacinis laipsnis ir diplomas“.
Kaip paspartinti edukacinių technologijų vystymą?
Edukacinės technologijos (EdTech) – viena iš sričių, kuri keičia mokymo ir mokymosi procesą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Pasak Vydūno Trapinsko, „Investuok Lietuvoje“ investicinės aplinkos eksperto, atsakingo už švietimą ir talentus, edukacinės technologijos šiuo metu „ant bangos“.
„Tačiau dar nėra atrastas tinkamas formatas, kaip į šį procesą įtraukti įmones, galinčias kurti šias technologijas. Deja, labai dažnai girdžiu iš įmonių pasakymą – kas mums iš to? Jos nesupranta, kodėl turi prisidėti prie švietimo sistemos, ir mano, kad valstybė turi paruošti specialistus. Kultūrinis pokytis turi įvykti tiek pačiose įmonėse, tiek švietimo įstaigose“, – sakė V. Trapinskas.
Jo teigimu, EdTech yra ta niša, kurioje inovatoriai stengiasi sukoncentruoti naujus mokymo ir mokymosi technologijų sprendimus: „Kryptis yra į tą pusę, tik reikėtų daug daugiau dėmesio skirti įmonių švietimui, kultūros formavimui“.
Norint tai pasiekti, anot V. Lašo, kuris pats prisideda prie iniciatyvinės „EdTech Lietuva“ grupės veiklų, reikia daugiau pastangų tiek iš verslo, tiek iš švietimo bendruomenės, susikalbėjimo ir supratimo. Taip pat svarbios ir valstybės pastangos bei gerieji pavyzdžiai, kurie parodytų, kaip įmanoma tai padaryti.
Jau anksčiau V. Lašas yra sakęs, kad spartūs pokyčiai švietimo sistemoje įmanomi tik padedant technologijoms ir inovacijoms.
Pranašumas darbo rinkoje – tarpdisciplininės kompetencijos
V. Lašas atkreipė dėmesį, kad technologijų versle mokymas ir mokymasis visą gyvenimą yra labai spartus, o reikalavimai – ypatingai aukšti. Tuo tarpu A. Telešienė kvietė susimąstyti, kur yra kiekvieno mūsų kaip specialisto ribos.
„Esu sociologijos profesorė, bet nežinau, kur yra mano mokslinės srities ribos. Atliekant skaičiavimus su programine įranga, man prireikia programavimo, aukštosios matematikos ar netgi aplinkos inžinerijos žinių. Tai kur yra mano disciplinos ribos ir kiek išsamiai aš turiu gilintis į kitas disciplinas, o kada reikėtų kreiptis į kolegas pagalbos?“, – klausė ji.
KTU profesorės teigimu, Skandinavijos šalyse, ypač Švedijoje, pažengęs tarpdisciplininis mokymas (angl. transdisciplinary education), kai, tarkim, rizikos studijos nėra priskiriamos nei sociologijos, nei politikos, nei matematikos studijų kryptims, jos veikiau pasiremia viskuo, kas reikalinga, kad būtų galima suprasti krizių ir rizikų vertimą, valdymą, komunikavimą.
„Galvojant apie ateities universitetą, pavyzdžiui, 2050 m., aš pirmiausia manau, kad neliks griežtų disciplinos sričių. Galbūt bus išeitiniai taškai iš disciplinų, tačiau kryptis, kurią pasirinks besimokantysis, nebebus apibrėžta pagal vieną konkrečią discipliną“, – tikino A. Telešienė.
V. Trapinskas taip pat pastebėjo, kad iš įmonių jau dabar labai dažnai girdima apie skirtingų kompetencijų poreikį, pavyzdžiui, kai IT specialistams reikia vadybinių kompetencijų, o vadybininkams – IT žinių.
„Visgi dar yra įsišaknijęs įsitikinimas dėl disciplinų, kad jos negali būti maišomos. Versle tai jau yra pasikeitę, viskas sujungta tarpusavyje. Tarpdisciplininis pranašumas, kurį specialistai įgyja ir per neformalųjį ugdymą, savanorystę, dalyvavimą kitose organizacijose, tikrai suteikia daug didesnį pranašumą darbo rinkoje“, – teigė V. Trapinskas.
Pirmą kartą KTU organizuotas renginys „ECIU universiteto dienos 2020: aukštojo mokslo verti iššūkiai“, skirtas pristatyti inovatyvią Europos universiteto iniciatyvą ir diskutuoti su universiteto bendruomene bei plačiąja visuomene – kokiems pokyčiams ruošiamės? Virtualaus renginio metu ypatingas dėmesys skirtas inovacijoms skaitmenizavimo ir pažangiųjų technologijų srityse, tvarios ekonomikos vystymo klausimams, jų daromai įtakai aukštajam mokslui bei ateities kartų bruožams.
