Kaip Vilnius 1579 metais tapo miestu, kuriame įsteigtas vienas pirmųjų universitetų Rytų ir Vidurio Europoje, taip 2020 metais Lietuva turi puikias galimybes tapti pirma valstybe, sukūrusia pilnavertę internetinę mokyklą. Nes viskas, ko jai reikia, iš esmės jau yra. Bereikia įveikti keletą kliūčių – vieną biurokratinę ir vieną šiek tiek susijusią su tradicija ir godumu.
Kaip Vilnius 1579 metais tapo miestu, kuriame įsteigtas vienas pirmųjų universitetų Rytų ir Vidurio Europoje, taip 2020 metais Lietuva turi puikias galimybes tapti pirma valstybe, sukūrusia pilnavertę internetinę mokyklą. Nes viskas, ko jai reikia, iš esmės jau yra. Bereikia įveikti keletą kliūčių – vieną biurokratinę ir vieną šiek tiek susijusią su tradicija ir godumu.
Asociatyvi nuotr. Pixabay.com
Technologijų įmones vienijančios asociacijos „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas, auginantis tris vaikus, paskelbus apie tai, jog mokyklos bent dviem savaitėms užvers duris, kaip ir daugelis kitų mokyklinio amžiaus vaikų tėvų, susidūrė su problema: ką daryti su namie pasilikusiais vaikais ir kaip užtikrinti, kad jų tobulėjimas, lemsiantis jų ateities gyvenimo kokybę, nesustotų. Bet, skirtingai nuo kitų tėvų, kurie nusprendė, kad šis mokyklų uždarymo laikotarpis yra atostogos, M. Ubartas ėmėsi ieškoti sprendimų. Skubiai.
Nuo pat spalio 14 dienos, kai tik tapo „Infobalt“ vadovu, jis jau svarstė idėją suskaitmeninti ir į virtualią erdvę perkelti mokymo procesą, tačiau pastaroji koronaviruso krizė, įšaldžiusi šalį, tapo, kaip jis pats sakė, „geru spyriu į užpakalį pradėti viską daryti greičiau“. Ir išdėstė savo mintis feisbuke.
„Tai yra kreipinys į politikus, Švietimo ministeriją ir Vilniaus savivaldybę, kuri penkioms savaitėms uždaro visas mokyklas. Tai ką veiks mano vaikai?“, – sakė M. Ubartas.
O mintys – nei labai beprotiškos, nei aplenkiančios laiką, nei kažkam nepriimtinos. Na, gal kai kam ir nepriimtinos, nes tradicinės mokymosi medžiagos perkėlimas į skaitmeninę erdvę kirstų per kišenę vadovėlių kūrėjams ir korepetitoriams. Čia slypi toji su tradicija ir godumu susijusi kliūtis pereinant prie internetinės mokyklos.
„Jeigu mes sustabdome mokymo procesą, tai mokytojai gali ateiti į tuščias klases, su telefonu įrašyti savo pamokas. Ir mes per penkias savaites galime užpildyti visų mokslo metų programą. Sukeliam viską į vieną vietą, tada iš mokomosios medžiagos platintojų superkam pratybas, sukeliame viską į internetą ir turime interneto mokyklą, kuri veikia visame pasaulyje ir jungia visus 4 milijonus lietuvių ir dar japonus, kurie nori mokytis lietuvių kalbos. Paties aukščiausio lygio mokytojai taptų prieinamais visai Lietuvai. Yra visos technologijos panaikinti atskirtį. Tereikia paimti ir padaryti“, – savo idėjos pagrindą dėstė „Infobalt“ vadovas, įsitikinęs, kad dar iki karantino pabaigos pradinė tokios mokyklos versija jau galėtų veikti.
Maža to, jau dabar visokiausiomis mokymosi temomis prifilmuotos medžiagomis gausybė Lietuvoje yra iš tiesų nemažai moksleiviams skirtos filmuotos medžiagos, pateiktos lietuvių kalba pavyzdžiui, tokios, kaip svetainėje vaizdopamokos.lt. Tereikia bendros, visą tą medžiagą sujungiančios ir susisteminančios platformos. Ir galimybės moksleiviams tą medžiagą įvertinti pagal kokybę ir dalyko išaiškinimo suprantamumą – taip visiems moksleiviams būtų daugiau ar mažiau aišku, kurią pamoką verta klausyti, kuri yra pateikta iš tiesų geriausių mokytojų. Anot M. Ubarto, galbūt netgi moksleivio krepšelį būtų galima kažkokiu būdu susieti su tuo vertinimu – premijuojant mokytojus, kurių sukuriamos internetinės kvadratinės lygties sąvokos ar Prancūzijos revoliucijos pamokos būtų vertingiausios ir mėgstamiausios.
M. Ubarto manymu, nesuprantamas detales moksleiviai galėtų išsiaiškinti klausimų ir atsakymų platformoje, kuri veikiausiai veiktų panašiai į svetainę „Quora“: kažkurios dėstomo dalyko vietos nesupratus, užduoti klausimą apie ją raštu ir tikėtis atsakymo iš visos švietimo bendruomenės – ir mokytojų, ir moksleivių, ir galbūt net moksleivių tėvų, kuriems taip pat neturėtų būti sudėtinga įsitraukti į mokymo procesą.
„Infobalt“ vadovo manymu, jau egzistuojanti nuotolinio mokymosi platforma „Moodle“ šiaip jau gal ir nėra bloga, tačiau šiuo atveju ji nėra labai tinkama – ji neatitinka laikmečio ir jaunimo mąstymo reikalavimų, yra šiek tiek pavėlavusi ir dabar labiau tinkama universitetinio amžiaus žmonių ugdymui. „Kai žiūri, kaip suaugę ir vaikai vartoja interneto turinį, tai aiškėja vienas skirtumas: vaikai „jutubina“, o suaugę „gūglina“. Tai kai mokomąją medžiagą norima pateikti rašytiniu pavidalu, einama į absoliučią nesėkmę. Reikalingas vaizdinis turinys, sužaidybinimas, testukai ir dar kažkas. Dalį, žinoma, galima pateikti ir raštu“.
M. Ubartas su savo idėjomis jau kreipėsi į Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių bei administracijos vadovą Povilą Poderskį, o artimiausiu metu ketina belstis ir į Švietimo ir mokslo ministerijos duris.
O už Švietimo ir mokslo ministerijos durų kaip tik ir tūno didžiausia kliūtis tokiai visuotinai prieinamai interneto mokyklai kurtis: įstatymai iš esmės draudžia visuotinį nuotolinio mokymosi procesą – tokiu būdu išsilavinimo siekti galima tik išimtiniais atvejais. Ir netgi šis dviejų savaičių karantino laikotarpis įstatymiškai, panašu, nėra priežastis leisti mokytis nuotoliniu būdu. M. Ubartas netgi išsiaiškino, kad kai kurios mokyklos turi pasirengę pilnavertį vaizdinį mokymo turinį, bet jo neviešina, nes įstatymai jį leidžia naudoti tik išskirtiniams moksleiviams – pvz., sergantiems, išvykusiems į užsienį ar panašiai.
M. Ubartas turi ir „Planą B“. „Jeigu žmonės, atsakingi už mokslą, bus suinteresuoti, kad jis nekistų ir neateitų į XXI amžių, tai reikės daryti platformą „Wikipedia“ principu – sukurti platformą ir prašyti žmonių, kad savanorišku principu keltų turinį. Ir kažkokiu tai bendruomenės būdu pastatysime mes tą katedrą“, – sakė internetinės mokyklos idėjos vystytojas.
Anot M. Ubarto, koronaviruso krizė kada nors vis vien praeis ir fizinės mokyklos vėl atvers duris. Tačiau tai nereiškia, kad internetinė mokykla staiga taps nebereikalinga. Juk vaikai kasmet suserga ir įprastiniu gripu ar kitokiomis ligomis, praleidžia savaitę lovoje. „Vietoj to, kad gulėtų ir kiaurą dieną jutubintų ar mainkraftintų, jie galėtų sau mokytis naudingų dalykų – pagal tvarkaraštį, kuris vienaip ar kitaip galioja“, – aiškino „Infobalt“ vadovas.
