Kompiuteriniai žaidimai ir buvimas virtualioje erdvėje šiandien ne tik užima didelę dalį žmonių laisvalaikio, bet ir kursto karštas diskusijas. Ypač tarp tėvų, kurių vaikai, pasak suaugusiųjų, per daug laiko praleidžia prie kompiuterio ar telefono.
Kompiuteriniai žaidimai ir buvimas virtualioje erdvėje šiandien ne tik užima didelę dalį žmonių laisvalaikio, bet ir kursto karštas diskusijas. Ypač tarp tėvų, kurių vaikai, pasak suaugusiųjų, per daug laiko praleidžia prie kompiuterio ar telefono. Vis tik vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys turi ne vieną kontraargumentą patiems tėvams, ką jie daro ne taip, kad vaikai didžiąją laisvo laiko dalį mieliau leidžia prie kompiuterio ar telefono.
Asociatyvi nuotr. Pixabay.com
Šią savaitę visoje Europoje minint „Saugesnio interneto dieną“, „Telia“ projektas „Augu internete“ skelbia vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio pokalbį, kuriame jis neigia paplitusius mitus ir primena tėvams jų pačių daromas klaidas.
„Suaugusieji kartais pamiršta, kokį vaidmenį, sprendžiant vaikų užimtumo ir laisvalaikio leidimo klausimus turėtų jie patys užimti, o tuomet atpirkimo ožiu dažniausiai tampa kompiuteris, internetas ar dar blogiau – pats vaikas“, – sako L. Slušnys.
Pasak specialisto, tikėtis, kad vaikas pats atras kitą alternatyvią veiklą, yra labai naivu ir neatsakinga, todėl suaugusiojo vaidmuo yra vaiką nukreipti, sudominti, parodyti kitas veiklas, į jas įsitraukti kartu ir taip padėti atrasti kažką įdomaus ir smagaus. Tik toks dėmesys ir pastangos vaikui gali sukelti tikresnes emocijas nei kompiuterio ekranas. „Pasiūlykite vaikui kartu remontuoti automobilį ar drauge pagaminti dar neragautus patiekalus – tikrai galima atrasti tai, dėl ko jie mielai pasitrauks nuo kompiuterio“, – pataria L. Slušnys.
Nesudominsite jūs, vaikai ras ką veikti patys
Šiandien visi gyvename apsupti technologijų ir jų suteikiamų galimybių. Kompiuteriniai žaidimai savaime nėra blogis, bet vienas esminių iššūkių, o kartais ir rimtų problemų, yra juose praleidžiamas laikas.
„Kai žmogus – ar suaugęs, ar vaikas – „sulenda“ į žaidimus tiek, kad tai ima kenkti jo socialiam gyvenimui – krenta akademiniai pasiekimai, nustoja lankyti mokyklą, nutrūksta ryšiai su draugais, kyla sunkumų darbe – tuomet jau tikrai turime sakyti, kad žaidimai kelia sunkumų ir ilgainiui gali tapti rimta problema. Tačiau, tyrimai rodo, kad normalus praleistas laikas prie ekrano vaikui, priklausomai nuo jo amžiaus, gali būti iki 90 min. per dieną. Taigi per savaitę tai gali sudaryti visai daug laiko – net iki 10 valandų“, – pasakoja L. Slušnys.
Tačiau specialistas primena, kad, jeigu tėvai nepasiūlys vaikui ko nors įdomesnio nei kompiuteris, šios valandos gali ir padvigubėti.
Tai kas kaltas – technologijos ar abejingumas?
Tenka pripažinti, kad neretai netinkamo elgesio internete klausimas, per didelis dėmesys kompiuteriniams žaidimams, atskleidžia kokias nors šeimos vidines bėdas. „Deja, šiandien visi skubame, ne visada tėvai skiria kokybiško laiko atžaloms. O kai kyla konfliktas ir rimtesnės bėdos, tuomet tėvai užsiima gynybinę poziciją ir kaltina technologijas, internetą ar pačius vaikus“, – pastebi psichiatras, dirbantis su vaikais ir paaugliais.
Tačiau, L. Slušnio teigimu, internetą ir technologijas kaltinti blogiu, tai tas pats kaip kaltinti supuvusį obuolį tuo, kad jį teko suvalgyti: „Obuolys pūva. Kai jis supūva, reikia jį tiesiog išmesti ir nevalgyti. Jeigu jūs jį suvalgėte, tai prie ko čia tas obuolys. Taip ir su internetu. Jis yra. Jame yra ir begalės galimybių, ir pavojų. Išmokykite vaiką juo saugiai ir tinkamai naudotis, domėkitės, bendraukite su vaiku ir nereikės nieko kaltinti, nieko drausti“, – sako specialistas.
Nepamirškime – mūsų vaikai auga kitų galimybių eroje
Nesidomėjimas ir priekaištai, pasak L. Slušnio, yra viena svarbiausių tėvų klaidų. „Dažnai iš vaikų girdžiu jų tėvų išsakytus priekaištus „tu nieko neveiki tik sėdi prie kompiuterio“, „ar negali geresnio užsiėmimo rasti, tik prie telefono sėdėti?“, „man įgriso tavo sėdėjimas prie kompiuterio…“. Tai – lyg žibalas į ugnį. Priekaištai ir nuolatiniai grasinimai tikrai nepadės nei rasti bendros kalbos, nei priversti vaiką atsitraukti nuo kompiuterio“, – atkreipia dėmesį vaikų psichiatras.
Jis primena, kad reikšmingiausi yra formuojami įpročiai ir susitarimai, o su vaikais būtent tą ir reikia daryti – tartis. „Draudimai dar niekam nepadėjo, o abejingumas ir nesidomėjimas tuo, kaip keičiasi technologijos, jų suteikiamos galimybės ir grėsmės mūsų vaikams tik dar sparčiau augins nepagrįstus mitus. Todėl raginu visus tėvus bendrauti su vaikais, klausti jų apie technologijas ir jokiais būdais nepalikti mažamečių susigaudyti jų įvairovėje vienų. Mūsų vaikai šiandien auga kitokioje aplinkoje nei augome mes, bet nepamirškime tuo džiaugtis, nes tai jiems suteikia daug daugiau naujų galimybių ir naudos“, – reziumuoja vaikų psichiatras.
