Lietuvos interneto krikštatėvis: jei būsi dundukas, tavimi manipuliuos

Tą ketvirtadienio vakarą, Rygoje pasibaigus konferencijai apie 5G ryšio ateitį, su žurnalistais iš Lietuvos diskutavome apie Lietuvos mokslo ir technologijų flagmanus. Nors istorija rodo, kad laivų flagmanai dažniausiai būdavo paskandinami, šių žmonių darbai, išradimai ir idėjos pakeitė mūsų gyvenimus. Kas jie?

Profesorius, išradėjas Algirdas Antanas Avižienis, akademikas Kazys Ragulskis, lazerių tėvu Lietuvoje vadinamas Algis Petras Piskarskas – tai tik dalis iš daugybės mokslo žmonių, pakeitusių Lietuvos veidą. Šį kartą susitinku su Lietuvos interneto krikštatėviu Adolfu Laimučiu Telksniu.

Lietuvos interneto gimtadieniu galima laikyti 1991 m. spalio 10-ąją. Ant Seimo pastato buvo sumontuota palydovinio ryšio įranga, kuri suteikė ne per Maskvą einantį ryšį su pasaulio kompiuterių tinklais. Profesorius Adolfas Laimutis Telksnys juokauja, kad būtent jo vardo ir pavardės pirmosiomis raidėmis pavadinti lietuviški domenai – „.lt“.

LRT.lt interneto krikštatėvis ir robotų humanoidų gerbėjas pasakoja apie politikų trumparegiškumą, humanoidus, mokančius mūsų vaikus, kodėl Maironio eilės aktualios ir šiandien, bei siūlo nekliedėti apie dirbtinį intelektą, nes „tie, kas neturi intelekto, daug kalba apie dirbtinį“.

– Kaip jaučiatės vadinamas Lietuvos interneto krikštatėviu? Pavyko Lietuvą paversti pirmaujančia interneto valstybe?

– Manau, kad pavyko, nes kai su ministru Algirdu Monkevičiumi į Lietuvą atvedėme RAIN (angl. Rural Area Information Technology Broadband Network), užsitarnavome Europos Komisijos pagarbą.

Dabar Lietuvoje diegiamas jau trečias toks plačiajuosčio interneto tinklas. Tai labai sėkmingas dalykas, tačiau tai yra tik keliai, o reikia galvoti, kuo tais keliais vežti. Kad galėtum vežti, reikia turėti vežėjų, reikia turėti idėjų, ką tais vežimais vežti. Manau, to trūksta. Kelių sistema pastatyta, tačiau vežėjų, ideologų dar nėra.

– Kodėl?

– Mūsų moterys ir vyrai, kurie rūpinasi Lietuvos ateitimi, domisi 1–4 metų laiko tarpu. Į priekį reikia žiūrėti dešimtmečius. Mums reikia galvoti apie tai, ką mums daryti su mūsų moksleiviais. Deja, senoji Švietimo ir mokslo ministerija šių dalykų netvarkė. Ministras Algirdas Monkevičius jau pradeda tai daryti. Jei jam pavyktų, būtų puiku.

– Kokios formos tas rūpinimasis matomas? Skiriami ištekliai?

– Reikia kalbėti ne apie pinigus, o apie idėjas, apie darbus, kuriuos reikia padaryti. Turime parengti jaunimą, kad jis galėtų pasinaudoti naujų technologijų galimybėmis. Pirmiausia reikia idėjos.

Mes senėjame. Trūksta darbo jėgos. Senų žmonių nėra kam prižiūrėti. Ką daryti? Nusišauti nereikia. Anksčiau šiuos reikalus spręsdavo paprastai – važiuodavo į Afriką ir atsiveždavo vergų. Dabar mes turime kitą galimybę – naudoti robotus. Reikia robotų, kurie padėtų žmogui, reikia mums tarnų. Anksčiau žmonės turėjo tarnų, dabar šis žodis nemadingas, bet mums reikia tarnų, kad galėtume daugiau laiko skirti kūrybiniams darbams. Mums reikia robotų humanoidų.

Svarbiausius kūrybinius darbus dirbtų žmonės, o pagalbinius – humanoidai. Jau parengėme studentų kursą, jie bus pasiruošę kurti ir tobulinti humanoidus, bet to neužtenka. Reikia paruošti visuomenę, kad ji su šia idėja susitaikytų.

Su ministru aptarėme, kad reikėtų parengti darbų programą, pakviesti aktyviausius mokytojus, parinkti mokyklas, kuriose tai būtų galima įgyvendinti. Kodėl vaikus turėtų mokyti robotai humanoidai? Vaikai tingi mokytis. Jie bado taškus ekrane, ir viskas. Kai bendrauja su robotais, jie tarsi nori rimčiau dirbti. Į robotus galime įdėti tokias veiklas, kad jie netyčia patektų į tą voratinklį.

Visi dabar kliedi apie dirbtinį intelektą, tačiau nežino, kas tai yra. Prieš daugybę metų manęs klausė, ar kompiuteriai bus protingesni už žmones? Liepiau nesijaudinti, tikrai nebus.

Kompiuteris vertas tik tiek, kiek jį naudojantis žmogus.

Anksčiau mes buvome tik oro erdvėje, dabar madinga sakyti, kad esame skaitmeninėje erdvėje.

– Leiskite jus paprovokuoti. Robotai yra mūsų tarnai, bet ar jie nesumenkins mūsų gebėjimo savarankiškai mąstyti, priimti sprendimus?

– Atvirkščiai. Mums trukdo pagalbiniai darbai, jie neleidžia mums būti kūrybingiems. Robotai padės kūrybiškai dirbti. Kai žiūriu mylimą LRT ir kai matau tą mergaitę, kuri pranešinėja orus, pagalvoju, kad galėtų LRT padaryti bandymą ir orus pranešti leisti robotui. Manau, žiūrovai tam jau pasiruošę.

Šiuo metu mes dirbame su humanoidais „NAO“. Robotais ypač domisi Japonija. Tai ir labai progresyvi, ir senstanti visuomenė. Mano doktorantas Linas Aidokas, kuris moka japonų kalbą, sako, kad japonai jau dabar mano, kad robotai humanoidai jau yra valstybės strateginės reikšmės prekė. Jie neleidžia publikuoti naujausių tyrimų rezultatų kitomis kalbomis, viskas publikuojama japonų kalba.

Lietuviai turi daug „košės“, bet turi žiūrėti labiau į priekį ir nustoti verkšlenti. Reikia rengti visuomenę kūrybiškai dirbti. Mes nesukuriame aukštos pridėtinės vertės produktų. Seime galvojama tik apie kelerius metus, taip elgtis negalima. Vokiečiai diskutuoja apie 2050 metus.

Kai į mokyklas atėjo kompiuteriai, daugelis kliedėjo apie kompiuterinį raštingumą. Dabar reikia robotinio raštingumo. Turime pasirūpinti, kad moksleiviai neturėtų įsiminti informacijos, jie turi būti kūrybingi. Robotinis raštingumas yra ateitis.

Robotų mokyklų jau yra daugelyje Lietuvos miestų, bet bėda ta, kad tai mokami būreliai. Mes norime, kad visiems būtų tas raštingumas pasiekiamas.

Robotai nepavargsta, tiksliai atlieka užduotis ir net nestreikuoja.

– Kas nutiks, kai robotai išmoks mokytis?

– Geresnio mokytojo už žmogų nebuvo ir nebus. Yra informacija ir yra žinios. Informaciją galime perkelti ir užkoduoti, o tai, kas yra mūsų galvoje, vienas Dievas težino. Žaidėte kada sugedusį telefoną? Kiekvieno galvoje ta pati informacija apdorojama kitaip. Kiekvienas turime savus patyrimus.

Iš kur mūsų galvose atsiranda mintis? Iš prisiminimų? O jei kuriame naują kūrinį? Iš jausmo, pojūčio? Kas tai? Tai labai subtilu, o mes vis kalbame apie dirbtinį intelektą.

Kas neturi intelekto, tas ir kalba apie dirbtinį intelektą. Aš ir kalbu...

Mūsų kalba yra mikrobaletas. Atsiranda mintis, ji paverčiama komandomis, kurios judina mūsų artikuliacinį aparatą. Tada galime sakyti: „Jonai, atidaryk langą“, bet jei pakeisiu vieną elementą ir tai sakydamas užsikimšiu nosį, tai nuskambės jau visai kitokia reikšme. Iš kur Bacho galvoje atsirado fugos? Juk jų nebuvo, tai kam jų prireikė?

– Šiandien, išanalizavęs mokymosi duomenis, dirbtinis intelektas gali pasakyti, kam reikia pasitempti, kas klasėje atsilieka nuo vidurkio. Bet daugelyje visuomenių tai sulaukia tėvų pasipriešinimo. Kokia jūsų nuomonė?

– Dažnam tinginiui labai pasiseka, rūšiavimas dažniausiai būna nenaudingas. Žmogus yra labai sudėtinga sistema, jai vystytis reikėtų leisti savarankiškai ir natūraliai. Aš palaikau tuos tėvelius, kurie tam priešinasi.

Tiesa, tėveliai šiandien kartais irgi perlenkia lazdą. Jie turėtų draugauti su mokytojais, kad vaikus nukreiptų ten, kur reikia. Tėvai dažniau mato mokytojus kaip paslaugų teikėjus. Tai žiauru. Tiek mokytojų, tiek tėvų kūryba lemia vaiko ateitį.

– Kaip ateityje reikėtų mokyti informatikos?

– Man nepatinka, kad duodami penki klausimai ir atsakymą reikia bakstelėti ekrane. Čia durniaus klijavimas. Reikia leisti galvoti. Kai studentams pasakau, kad per egzaminą galės naudotis bet kokiais šaltiniais, kompiuteriu, jie išsigąsta. Kodėl? Nes reikės ne beždžionėmis būti, o galvoti.

– Ką manote apie naujos kartos 5G ryšį?

– Verslas su verslu kovoja. Kinai važiuoja galingai į priekį. 5G, kaip ir 4G, nieko čia naujo. Mes visi skęstame skaitmeninėje erdvėje. Mes visi jau dabar esame sekami. Šiuo požiūriu 5G yra dar viena tobulesnė sekimo sistema. Reikia to nepamiršti ir nebūtina save rodyti. Sekė ir seks. Juk parduotuvėje jūsų paprašo nuolaidų kortelės. Juk pagal tuos duomenis verslas tvarko logistiką.

– Galima manipuliuoti ir žmogaus elgsena?

– Tai jau priklausys nuo žmogaus. Jeigu jis yra dundukas, tai juo ir manipuliuos. Tai nėra gerai, bet jaunimui į galvas turime įdiegti atsparumo valdymui programas. Jūs klausiate, ar liūtas gali valdyti avių bandą? O kas būtų, jei avių banda valdytų liūtą? Žmogus turi nepamiršti galvoti.

Kiekvienas žmogus turi suvokti, kad jis pats atsakingas už tai, kas bus.

– Ko palinkėtumėte Lietuvai?

– Tik pirmyn. Neverkšlenkit. „Ne kritikų, kur šmeižia, viską peikia, / Ne pranašų bedugnės ateities, – / Mums reikia tų, kur susikaupę veikia! / Daugiau darbų! Daugiau naujos vilties!“ – taip mums prieš šimtą metų Maironis sakė.