Elektronikos prietaiso pagrindu veikiantys šuniukai ar kačiukai, gamintojų ar pardavėjų tvirtinimu, gali tapti patogiu gyvų augintinių pakaitalu. Nenuostabu, jei ne vieni tėvai pasirūpins, kad šiemet Kalėdų Senelis jų mažyliui atneštų būtent tokį mielą elektroninį draugą. Vis dėlto vaikų psichologė atkreipia dėmesį, ką turėtų žinoti tėvai, pasirinkę vaikui dovanoti interaktyvų augintinį.
Elektronikos prietaiso pagrindu veikiantys šuniukai ar kačiukai, gamintojų ar pardavėjų tvirtinimu, gali tapti patogiu gyvų augintinių pakaitalu. Tokie interaktyvūs augintiniai prašo dėmesio, reaguoja į šeimininko veiksmus, klauso komandų, skleidžia įvairiausius garsus ar netgi geba padaryti balutę. Nenuostabu, jei ne vieni tėvai pasirūpins, kad šiemet Kalėdų Senelis jų mažyliui atneštų būtent tokį mielą elektroninį draugą. Vis dėlto vaikų psichologė atkreipia dėmesį, ką turėtų žinoti tėvai, pasirinkę vaikui dovanoti interaktyvų augintinį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Asociatyvi nuotr. Pixabay.com
Svarbu pamokyti, kaip atskirti gyvą nuo negyvo
„Draugystė, draugo teikiama šiluma vaikui yra labai svarbu. Dėl to kai kurie vaikai netgi turi įsivaizduojamą draugą, kurio realybėje netgi nėra. Interaktyvus gyvūnėlis irgi gali suteikti draugo jausmą. Interaktyvus gyvūnėlis vaikui jis gali tapti pamokomis, kaip reikėtų pasirūpinti – tegu ir ne visai gyvu daiktu. Vaikai kartais mokomi pasirūpinti gėlyte, neretai jie tarsi gyvą prižiūri lėlytę ar meškiuką, o toks elektroninis augintinis yra dar panašesnis į tikrą gyvūną. Vaikui tai, žinoma, gali būti daug įdomiau, be to, gali kilti ir daugiau iššūkių – pavyzdžiui, išvalyti balutę ar surinkti tariamas išmatas, tinkamai reaguoti į šuniuko skleidžiamus garsus“, – interaktyvių augintinių privalumus vardija vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Vis dėlto psichologė atkreipia dėmesį, kuo interaktyvus augintinis skiriasi nuo kitų žaislų, pavyzdžiui, lego, stalo žaidimų, konstruktorių ar mašinėlių.
„Kadangi žaislas panašus į gyvą, kyla grėsmė, kad bendravimo modelį su tokiu žaislu vaikas gali pritaikyti bendraudamas tiek su žmonėmis, tiek su tikru gyvūnu: kada noriu – įjungiu, kada nenoriu – išjungiu. Kai kuriuos interaktyvius žaislus mes galime užprogramuoti, kad jie darytų taip, kaip mes norėtume. O juk žmonės ar tikri augintiniai turi ir savo norų, jausmų ar lūkesčių, jų negalime užprogramuoti taip, kad jaustų ir elgtųsi pagal mūsų norus. Jeigu žaislui taikomas modelis „kaip aš noriu“ bus perkeltas žmonėms ar gyvūnams, o jie nesielgs pagal vaiko norus, vaikas patirs frustraciją, gali kilti krizių“, – atkreipia dėmesį M. Karklytė-Palevičienė.
Be suaugusiųjų vaidmens neapsieisime
Anot psichologės, tėvai, kurių vaikai gavo dovanų interaktyvų augintinį, turi vaikams paaiškinti, kad tai yra tiktai žaislas, negyvas daiktas ir kad iš gyvūnėlių ar žmonių neturėtume tikėtis to paties, ko iš žaislo. „Jeigu mes tiesiog nupirksime tokį elektroninį gyvūnėlį kaip pakaitalą tam, kad būtų ramu, kad vaikas būtų užsiėmęs ar kad mes sau užsidėtume pliusą, ir paliksime vaiką žaisti vieną, tai gali kilti pavojus, kad vaikas išmoks megzti netinkamą santykį su žmonėmis ar gyvūnais“, – aiškina vaikų psichologė.
Kaip pavyzdį M. Karklytė-Palevičienė prisimena atvejį, kai vienas jos mažametis klientas prašė tėvelio pakeisti ar pataisyti sužeistą tikro gyvūnėlio uodegytę. Analogiškas atvejis, kai vaikai elgesį su išmaniaisiais įrenginiais bando perkelti į tikrovę: kaip viename filmuke parodytas vaikas, bandantis pirštais, tarytum naudodamas slinkties funkciją, pastumti lange matomą vaizdą.
Pasak psichologės, mažam vaikui yra sunku šokinėti iš virtualios ar filmuko realybės į tikrą, rasti, kur tarp jų yra riba. „Žinant vaikų psichologijos ar jų smegenų veiklos ypatybes, tai yra normalu. Tiesiog suaugusieji turėtų vaikams padėti atskirti šias realybes. Tėvai dažnai klausia, ar leisti berniukams žaisti kovos žaidimus, naudoti žaislinius kardus ir panašiai – ar tai neskatins smurto. Mano atsakymas – leiskite, tačiau nepamirškite suaugusiųjų vaidmens. Vaikams reikia panašių potyrių, ir jie gali juos išgyventi per žaidimą. Tik labai svarbu, kad mes paaiškintume vaikui, kad galime kariauti žaidime ir kare, o kitais atvejais mes to daryti nederėtų“, – pabrėžia psichologė.
Dar vienas iššūkis – ką daryti, jei sulūžo
Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) projektų vadovė Laura Jurevičienė atkreipia dėmesį, kad tėvai, dovanojantys vaikams elektroninius žaislus, turėtų padėti vaikams su jais teisingai elgtis, kai tokie žaislai sugenda ar sulūžta.
„Kartais vaikas gali labai išgyventi dėl sulūžusio ir nebepataisomo žaislo. O juk toks žaislas gali būti dar ir nesaugus, nes elektroninio žaislo viduje sumontuotas kompiuteris kartu su baterijomis yra įvairių cheminių elementų komplektas, kurį sugadinus ar laikant netinkamomis sąlygomis į aplinką gali patekti žmonių sveikatai kenksmingos medžiagos. Dėl to pernai kartu su psichologe ir vaikų knygų kūrėja bei iliustratore esame parengę specialią elektroninę knygutę „Kaip meistrai padėjo Mikiui“. Ši knygelė yra gera priemonė vaikui psichologiškai išgyventi mylimo žaislo netektį bei sykiu galėtų būti mažyliui viena pirmųjų žiedinės ekonomikos pamokų“, – sako L. Jurevičienė.
EPA projektų vadovė taip pat primena, kad saugiai atsisveikinti su elektroniniais žaislais ar panaudotomis baterijomis gallima EPA atliekų surinkimo tinkle. Joms skirtus konteinerius galima rasti prekybos centruose, elektronika prekiaujančiose parduotuvėse, bibliotekose ir kitur. Stambiagabaritę elektroniką EPA paima nemokamai tiesiai iš namų.
