„Pati objektyvios tiesos idėja pasaulyje nyksta. Istorijoje išliks tik melas“, – teigė knygos „1984-ieji“ autorius George‘as Orwellas. Jo pesimistinės įžvalgos XXI amžiuje iš esmės pasiteisina, kadangi emocijos viešoje erdvėje, žiniasklaidoje, politikų diskusijose dažnai užgožia faktus. Jais manipuliuojama, pasitelkus socialinius tinklus, „trolių“ fabrikus, botus ir kitas inovacijas.
„Pati objektyvios tiesos idėja pasaulyje nyksta. Istorijoje išliks tik melas“, – teigė knygos „1984-ieji“ autorius George‘as Orwellas. Jo pesimistinės įžvalgos XXI amžiuje iš esmės pasiteisina, kadangi emocijos viešoje erdvėje, žiniasklaidoje, politikų diskusijose dažnai užgožia faktus. Jais manipuliuojama, pasitelkus socialinius tinklus, „trolių“ fabrikus, botus ir kitas inovacijas. Vadinamieji alternatyvūs faktai, siekiant sumenkinti ekspertų, mokslininkų nuomonę, itin paplito politiniame diskurse. Įžengėme į posttiesos epochą, kurioje ardomas (kartais sąmoningai) visuomenės pasitikėjimas valstybės ir mokslo institucijomis. Nors dažniausiai tuo pagrįstai kaltinamos tokių valstybių kaip Rusijos federacijos specialiosios tarnybos, tačiau yra ir daugiau tiesos ir pasitikėjimo erozijos priežasčių, apie kurias rašoma, pavyzdžiui W. Davieso knygoje „Nervingos valstybės“ (Nervous States, 2018). Kokios yra visuomenės pasitikėjimo mokslu sumažėjimo priežastys ir kokie iššūkiai laukia komunikacijos specialistų bei mokslininkų, siekiant prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių bendravimo su plačiąja visuomene arba jos tikslinėmis grupėmis sąlygų? Neseniai šiai temai skirtas ir visos Europos akademijų (ALLEA, Lietuvos mokslų akademija yra šios organizacijos narė) diskusijų dokumentas Nr. 3.
Mokslas iš esmės yra bene sunkiausiai manipuliacijoms ir falsifikavimui pasiduodanti sritis. Metams bėgant joje susiformavo efektyvi savikontrolės sistema, pagrįsta metodologija ir nepriklausomų ekspertų vertinimais (peer review). Kuo gauti rezultatai reikšmingesni, tuo jie griežčiau tikrinami kolegų arba konkurentų. Kritiškumas yra tiesos ir objektyvaus požiūrio išsaugojimo pagrindas. Tačiau mokslininkai irgi yra žmonės, kuriems nesvetimas garbės ar finansinės naudos siekis. Konkurencija tarp institucijų ir individų, užkrečiantis sensacijų besivaikančios žiniasklaidos pavyzdys skatina tyrėjus kuo skubiau skelbti gautus rezultatus, kartais juos be pagrindo sureikšminti. Kita vertus, pastebimas akivaizdus populistinių politikų spaudimas, siekiant sau naudingų išvadų arba bandymas sumenkinti objektyvius mokslininkų gautus duomenis (pvz., klimato pokyčių, vakcinacijos, genų modifikavimo srityse).
Laimė, prieš kelerius metus atliktos visuomenės apklausos liudija, kad civilizuotame pasaulyje pasitikėjimas mokslu iš esmės lieka stabilus ir gana aukštas (Ipsos Mori, Public Attitudes to Science, 2014). Tačiau jis svyruoja priklausomai nuo apklausiamo asmens politinių įsitikinimų, ekonominės ar socialinės padėties. Be to, pasitikėjimas mokslu kaip sistema ir konkrečiais mokslininkais nėra tas pats.
Pasitikėjimo problema
Ji svarbi todėl, kad mokslas naudojasi tarpininkų – žurnalistų paslaugomis. Būtent žiniasklaida laboratorijose gautas žinias suprantama kalba arba vaizdais perteikia visuomenei. Pasitikėjimas ja remiasi tais pačiais kriterijais, kaip ir mokslininkų veikla: principingumu, skaidrumu, nepriklausomumu ir atsakingumu. Pastaruoju metu technologiniai ir socialiniai pokyčiai itin stipriai keičia ir žiniasklaidą. Akivaizdu, jog pasaulyje ima dominuoti skaitmeniniai žinių sklaidos kanalai. Kita vertus, įprastinės žiniasklaidos priemonės koncentruojasi kelių globalių korporacijų rankose (Oxford Handbook on the Science of Science Communication, 2017). Beje, kapitalo koncentracija ir oligopolijų įsigalėjimas, ypač IT versle jau kelia susirūpinimą ir JAV vadovybei. Tačiau bene svarbiausias pokytis siejamas su tuo, kad dabar plačiai paskleisti nepatikrintas arba melagingas žinias, naudojantis socialiniais tinklais arba interneto (online) platformomis, itin lengva. Kadangi daugumai mūsų trūksta įgūdžių atskirti tiesą nuo manipuliacijos arba melo, šiuos metodus naudoja įvairaus plauko kiršintojai ir populistai, asmenys ir valstybės.
Mokslo naujienos visuomenę vis dažniau pasiekia per tokias platformas arba socialinius tinklus. Nemokamos arba lengvai prieinamos informacijos apstu, tačiau kaip įvertinti jos patikimumą? Kas yra autorius ir ko jis siekia? Anksčiau tokią šaltinių ir konteksto patikrą atlikdavo leidinių redaktoriai, o dabar suvokti kontekstą ir jį įvertinti tenka pačiam skaitytojui ar žiūrovui. Konteksto kolapsas – viena iš svarbesnių problemų, apsunkinančių tiesos paieškas informacijos jūroje. Kita problema siejasi su procesais pačiame mokslo pasaulyje, kur su tradiciniais mokslinės produkcijos leidėjais konkuruoja vadinamieji „grobuoniški“ žurnalai. Visuomenei sunku įvertinti net pradinių duomenų ir tekstų patikimumą, jeigu toje terpėje dominuoja komerciniai leidėjai, leidžiantys pažvelgti į šaltinius tik už nemenką honorarą.
Melagingų naujienų skleidėjai žino apie įgimtas mūsų smegenų silpnybes (angl. bias) ir jomis sumaniai naudojasi. Pavyzdžiui, neseniai žurnale „Science“ pasirodžiusios studijos autoriai tvirtina, kad socialinių tinklų naudotojai linkę daugiau kreipti dėmesį į dezinformaciją, nei į teisingą informaciją. Taip pat jie ieško būtent tokių duomenų, kurie sustiprintų jų skeptišką nuomonę apie, pavyzdžiui, skiepų žalą (angl. confirmation bias). Yra tiesos teiginiuose, kad tokie asmenys gyvena savo susikurtame pasaulyje – interneto burbule arba aido kambaryje (angl. echo chamber), kuriame cirkuliuoja tik bendraminčių idėjos ir nuomonės.
Vis daugiau žmonių naujienos pasiekia per socialinius tinklus. JAV net 40 % gyventojų naudojasi „Facebook News Feed“ funkcija, kuri remiantis specialiais algoritmais, tiekia su reklama susietas suasmenintas žinias kiekvienam vartotojui. Diskusijose mokslo temomis, kurios vyksta socialiniuose tinkluose, nuomonės ir emocijos svarbesnės už faktus. Jose paprastai dominuoja kategoriški teiginiai be niuansų. Be abejo, mokslininkams sunku dalyvauti tokiuose debatuose, nes nevienareikšmės gautų rezultatų interpretacijos (būtent toks naratyvas dominuoja mokslo pasaulyje) skatina visuomenę rinktis kitą – ultimatyvią, nors nebūtinai teisingą nuomonę. Negana to, neseniai išsiaiškinta, jog abejonės kai kuriais mokslo pasiekimais skatinamos, siekiant susilpninti Vakarų visuomenes ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Pavyzdžiui, Rusijos federacijos spec. tarnybų valdomi „Twitterio“ „botai“ ir „Facebook“ „troliai“ specialiai kurstė diskusijas apie vakcinavimą. Melagingomis naujienomis siekiama sėti nesantaiką, trukdyti susikalbėti, išmušti iš po kojų mokslinį pagrindą.
Visa tai, kaip teigiama ALLEA išplatintame tekste, reiškia esminį ideologinį ir socio-technologinį pasikeitimą. Institucinę pasitikėjimo struktūrą, kur faktai buvo grindžiami bendromis teisės, mokslo ir žiniasklaidos pastangomis, pastaruoju metu keičia technologinės-industrinės pasitikėjimo sistemos. Jos pagrįstos megakorporacijų verslo modeliais ir vartotojams skirtais algoritmais.
Mokslo atsakas. Iš naujo atrasti pasitikėjimą
Teks susitaikyti su tuo, kad mokslo naujienų sklaida pasikeitė. Vis daugiau jų pasiekia visuomenę socialiniais tinklais. Tą atliekantys asmenys ar kompanijos turi savų interesų ir kartais be skrupulų interpretuoja duomenis savaip arba juos falsifikuoja. Mokslo centrams, universitetams vis dažniau tenka rūpintis savo darbuotojų ir įstaigos reputacija, aktyviai formuoti įvaizdį. Konkuruojant dėl studentų arba dėl finansavimo ir norint, kad pranešimai spaudai patrauktų informacijos pertekliaus nuvargintų piliečių dėmesį, gauti tyrimų rezultatai arba jų nauda neretai būna pernelyg sureikšminami. Mėginant įtikti algoritmams, aukojamas pranešimo tikslumas, atsisakoma kitų svarbių, bet ne tokių patrauklių temų sklaidos. Tai irgi mažina pasitikėjimą mokslu.
Toks mokslo institucijų noras tiesiogiai bendrauti su visuomene yra susijęs ir su mokslo žurnalistų stoka. Aštrėjančios konkurencijos sąlygomis renkamasi nušviesti skandalingas temas, o mokslo naujienos nėra priskiriamos tokioms. Neretai redakcijos, bent Lietuvoje, neturi žurnalistų, kurie specializuotųsi šioje srityje, reikalaujančioje nemažai žinių ir laiko. Todėl patys mokslininkai kartais vengia skelbti gautus rezultatus, nuogąstaudami, kad žiniasklaida tyčia ar netyčia juos iškraipys ir taip pakenks tyrėjo reputacijai.
Problema atrodo aiški: politinė, socialinė ir technologinė aplinka pasaulyje sparčiai kinta, todėl keistis teks ir valstybės bei visuomenės institucijoms. Skaitmenizavimas ir didieji duomenys, o taip pat jų pagrindu kuriami algoritmai tampa svarbia visuomenę ir jos nuomonę, polinkius formuojančia jėga. Svarbu suprasti, kad skaitmeninėje visuomenėje žinias keičia „Google“ paieškos sistema, o informacija vertinama taip pat, kaip ir duomenys. ALLEA diskusijoje dalyvavę ekspertai mano, kad šioje epochoje mokslininkai turi tapti dar labiau vieši, o jų veikla labiau matoma. Tyrėjai skatinami atskleisti gautų duomenų šaltinius, paaiškinti duomenų apdorojimo ir interpretavimo metodus, kad jų kolegos galėtų kuo lengviau patvirtinti rezultatus. Be tokio skaidrumo ir atvirumo neįmanoma užtikrinti mokslo sąžiningumo ir principingumo. Kita vertus, tituluoti mokslininkai, akademikai turėtų aktyviai dalyvauti interneto diskusijose, demaskuojant ir dekonstruojant melagingas naujienas.
Mokslo komunikacijos metodai taip pat turi būti pritaikyti naujiems iššūkiams. Pavyzdžiui, siūloma kalbėti ne tik apie gautus rezultatus, bet ir apie naudojamus mokslo metodus. Tai padėtų žmonėms ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius, išmokytų metodiškai vertinti informaciją. Ir svarbiausia – būtina politinė valia ir veiksmų programa, skatinanti ugdyti žurnalistų kompetencijas ir vertybes, o taip pat visuomenės sugebėjimus bei norą atskirti melą nuo tiesos.
Bostono universiteto tyrėjas Lee Mcintyre‘as knygoje „Posttiesa“ (2018) pateikia, kaip tiesą atskirti nuo melagingų naujienų. Jo manymu, tą sugeba net pradinių klasių mokiniai. Taisyklės gana paprastos: 1. Suraskite perskaityto teksto autorių 2. Patikrinkite informaciją keliuose šaltiniuose 3. Patikrinkite šaltinio patikimumą (ar jis egzistuoja pakankamai ilgai?) 4. Suraskite publikacijos datą 5. Įvertinkite autoriaus kompetenciją 6. Paklauskite savęs, ar ši informacija atitinka jūsų turimas žinias? 7. Ar ji atrodo tikroviškai?
Reiktų neužmiršti, jog melagingos naujienos turi ilgą istoriją. Pasaulio galingieji visuomet stengėsi, kad jų pavaldiniai, likusi visuomenės dalis mąstytų taip, kaip naudinga elitui. Spausdinto žodžio atsiradimas ir jo sklaida padėjo atsirasti alternatyviam požiūriui ir paplisti objektyviai tiesai. Nepriklausomos žiniasklaidos idėja yra palyginti nauja ir iš esmės revoliucinga. Kaip teigia L. Mcintyre‘as, dėl to mes tapome tingūs, o mūsų kritinio mąstymo sugebėjimai atrofavosi. Tiesa, kaip ir laisvė, neatsiranda savaime. Dėl šių vertybių reikia kovoti. Todėl ir dabartinė posttiesos epocha, nors technologiškai kitokia, iš esmės yra istorijos pasikartojimas. Mokslininkai, žurnalistai ir kitos suinteresuotos grupės turėtų sujungti savo jėgas ir kompetencijas, siekiant išsaugoti esminę pažangios visuomenės vertybę. „Žurnalistika yra spausdinimas to, ko kai kas nenori matyti išspausdinto. Visa kita yra viešieji ryšiai“, – G. Orwellas.
Rolandas Maskoliūnas, Lietuvos mokslų akademijos specialistas ryšiams su visuomene.
